Princas iš vaiskytės pasakų knygos. “Tikiuosi, kad jis - mano išrinktasis - bus nežemiško grožio, lieknas ir ilgaplaukis, žydrų akių, stiprus ir romantiškas”.
Tėvelis, po darbo žiūrintis televizorių. “Tiksiuosi, kad jis - mano vyras - bus praktiškas, darbštus, rūpinsis šeima, statys namą, bus kiek užsidaręs, kvepės cigaretėmis... bet nenorėčiau, kad jis uždirbtų mažiau už motiną, kaip pas mus”.
Brolis, su draugais išbandantis kieme riedučius. “Žinau aš tuos vyrus - jie niekad neužauga”.
Kaimynas, apžvelgiantis mergaitę nesuprantamu žvilgsniu. “Man atrodo, kad dauguma vyrų yra labai gašlūs ir nesupranta romantikos. Jiems tik vieno iš moters reikia”.
Viena kita muzikos žvaigždė. “Mane pavergia ir jaudina jo balsas, vyriškumas, žvilgsnis”.
Klasiokai, nežinantys, ką sakyti pakviesti prie lentos. “Atrodo, vyrai dažniausiai buki. Ko iš jų norėti?”
Pirmoji meilė. “Mano išrinktasis mylės tik mane vieną”.
Pirmieji vyriškiai. “Kodėl jie taip skuba?”
Nepažįstami prievartautojai. ”Aš nenoriu žiūrėti į jų pusę”.
Matote, patirtis su vyrais susideda ir iš įsivaizdavimų, ir iš nuogirdų, ir iš padarytų išvadų, ir iš realios patirties. Todėl tai, ko gali moteris tikėtis iš vyrų, taip pat susideda:
iš jos įsivaizdavimų: ”įsivaizduoju kad su tokiu stipruoliu jausiuos labai saugiai”;
iš jos nuogirdų: ”man pasakojo, kad jis gana seksualus”;
ir iš išvadų: ”pasiklausius jo kalbų supratau, kad jis pagyrūnas”;
ir iš realios patirties: ”kaip bebūtų keista, bet jis su tokia urvinio žmogaus išvaizda gali būti labai švelnus”.
Tačiau visa tai apie vyrus.O mes kalbame apie santykius. Pridėkime dar tai, ko pati moteris tikisi iš savęs. Juk santykiai - tai ne tik – “aš - nesvarbu kokia - plius jis... ne, ne jis, o kitas...ne, ne kitas,o anas”. “ Santykiai - tai “aš tokia - jis toks. Aš anokia - jis anoks. Aš kitokia, jis - vėl toks... o dabar kitoks.” Ir t.t. Ne vienas čia kintamasis - vyriškis, o du - aš ir jis. Ir čia prasideda variacijos!
1. Moteris daro iš savęs nekintamąjį dydį ir bando pagal tai prognozuoti santykius.
“Aš einu į pasimatymą. Nieko nebus. Aš save pažįstu - visuomet prakaituoju ir įsitempiu. Jis, aišku, manimi nusivils. O gal šis vyriškis nieko nepastebės?”
2. Moteris daro iš vyriškio nekintamą dydį.
“Ko čia iš jų visų tikėtis? Vėl girsis, koks jis šaunus, po to prisigers ir grabalios mane už kelių”.
3. Moteris daro iš santykių nekintamą dydį ir prognozuoja nekintamą pabaigą:
“Kas iš to? Ir vėl viskas gražiai prasidės, o baigsis bjauriu išsiskyrimu ...”
4. Moteris nepriima savo kintamumo:
”Kas man darosi? Aš pakėliau balsą, ėmiau verkti! Jūs, tikriausiai, manote, kad aš psichopatė... Šaipotės iš manęs?”
5. Moteris nepriima vyrų kintamumo:
”Nieko nesakyk man- aš žinau, ką tu pasakysi. Nenoriu nieko girdėti- neskaudink manęs”.
Akivaizdu - jei tu kažko tikiesi, tu jau apriboji save. Tu jau kuri dirvą nusivylimams, nes visi žmonės skirtingi, kaip ir tu būni skirtinga su skirtingais žmonėmis.
Geriausia iš vyrų nieko nesitikėti. Atsimerkti, klausytis ir atverti kitus savo pojūčius. Pasiruošti priimti kažką nauja. Tai - įdomi pamoka.
Kas gi to nežino? Žino visos, bet trukdo kai kurios tendencijos.
Pirmoji tendencija - moteris sau ir savo asmenybei prie veidrodžio, vaizduotėje ir realiai bendraujant skiria daugiau dėmesio, nei vyriškiui.
Antroji tendencija - moteris labiau graužiasi dėl savo pačios netobulumų, nei dėl vyriškio netobulumų. (“Tas mano prakeiktas spuogas”) Trečioji tendencija - moteris lengviau atleidžia sau savo reakciją (“ko tu nori – verkiu, nes tu mane skaudini”), nei savo poelgį (“negaliu sau atleisti, kodėl taip pasielgiau ir ten nuėjau”).
Na, o kaip su šviesiąja dalykų puse? Kaip moteriai išlikti įdomia, intriguojančia ir paslaptinga?
Žinoma, pirmiausiai ji turi pastebėti, kad net ir nesistengdama, ji vis vien išliks moterimi. Kadangi paslaptis yra pati gyvybė, pati pasąmonės veikla, pačios emocijos, patys mėnesinių, vaisingumo, pastojimo, gimdymo ciklai, moterys jau vien dėl to jau iš anksto yra paslaptis. Ne tik vyrui, bet ir sau pačiai.
Vyras - pro debesis praeinantis šviesos spindulys. Moteris - mėnulio takelis jūros paviršiuje. Kame daugiau paslapties? Abiejuose? O kame daugiau kintamumo?
Kai kurie rašytojai, poetai ir psichologai pataria moteriai, kaip jai reikia ir kaip nereikia elgtis su vyrais. Šiose knygose galima rasti patarimų niekad neišsipasakoti iki galo, saikingai apsinuoginti, palikti dalį savo gyvenimo faktų iki geresnių laikų, pastebėti vyruose patrauklias savybes, bet girti juos labai saikingai ir t.t. Ir kažkodėl visur pabrėžiama - pirmiausia pamilk save pati.
Taip yra todėl, kad patarimai susiję su trimis moteriškomis tendencijomis. Tai - vaistas nuo moters polinkio graužtis ir gėdytis savo aktyvių veiksmų. ”Aš turiu patikti!” - šaukia visa jos kultūrinė ir asmeninė patirtis. “O jis gali tuo nesirūpinti!” - porina jos pasąmonės įsižeidęs balsas. “Vadinasi, - pagalvoja ji,- man ypač reikia rūpintis savo elgesiu”.
Tačiau moteriai neverta priimti visų šių tekstų kaip tiesioginio vadovo, nurodančio, kaip jai elgtis su vyrais. Elgesys pasidaro gražus, žavintis ir paslaptingas, kai jis yra organiškas, kai moteris yra atsipalaidavusi, kai ji jaučia save kaip visumą. Jei tu puse savo kūno įsitempusi, jei tavo galvoje mintys apie spuogą veide, o pilve susuktos žarnos, tau nepadės eilutė iš knygos: ”vaidink nerūpestingą ir žiūrėk jam į akis”.
Tačiau jei tu vakar priėmei savo jausmus, leidai sau kažkokį naują dalyką, patyrei kažką įdomaus savo kūne, pabuvai kažkiek labiau savimi, šiandien tavo viduje ramybė. Šiandien tavo kūnas atsipalaidavęs, veidas irgi. Šiandien tavo reakcijos natūralios. Ir šiandien tu esi tokia, kokią tavo sumanė: graži, paslaptinga, intriguojanti.
Tačiau prisimink: šiandien tu - tai tik mėnulio takelio nuotrauka. Stop kadras. Jūra kitą akimirką gali sujudėti, ir pakils vėjas, ir bangos, ir žuvėdros ims klykti. Ir tuomet tu pasakysi – na štai, aš gyva.
