Dabar aš laukiuosi, pavasarį turėtumėm sulaukti savo stebukliuko. Tačiau niekada negalvojau, kad šitą laukimo džiaugsmą gali aptemdyti atsiradusi moteris tarp mūsų.
Mano vyras ją įsimylėjo. Ji jį traukia kaip magnetas. Pas ją du vaikai, ji išsiskyrusi.
Tai žinau jau apie porą mėnesių. Nepalieka jis ir manęs, teigia, kad įsimylėti ir prisidaryti klaidų gali greit, bet po to jų gali nebeišeiti ištaisyti. Manęs jis sako nebemylįs, bet yra prisirišimas. Beje, mus sieja tikrai stiprus ryšys, nes galim apie tai kalbėti kaip du suaugę žmonės. Be jokių isterijos priepuolių. Jis tikisi, kad gimus vaikeliui, jo jausmai man atgims, ir ji jam bus nebereikalinga.
Bet skaudžiausia tai, kad iki gims vaikelis, jis nori būti su ja, nori kart nuo karto nuvažiuot pas ją. Jam gera su ja. Kiek žinau sekso tarp jų nebuvo, tikiu juo, nes viską kas liečia šitą situaciją jis pasakoja atvirai.
Ne kartą sakiau jam, kad jaučiuosi pažeminta ir negerbiama, vis dėlto toleruoju jo išvažiavimus ir nemiegojimus namie. Labai sunku tai išgyventi. O jis manęs prašo kantrybės. Kol kas kenčiu, bet nežinau, kiek jos turėsiu. Vieną dieną gali trūkti viskas. Ne kartą jam sakiau, kad jis naudojasi mano tolerancija.
Jis supranta, kad labai skaudina, bet vis tiek taip elgiasi.
Padėkit prašau išspręst tą problemą.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KIEK KAINUOJA NESANTUOKINĖ MEILĖ?
Pirmiausiai trumpai papasakosiu jums, kaip matau jūsų situaciją. Po dvylikos bendro gyvenimo metų jūsų vyras įsimyli kitą moterį. Jis sakosi jūsų nemylįs, o „tik prisirišęs“. Manau, kad jis neteisus. Jis myli ir jus, ir kitą moterį, tačiau ja susižavėjęs ta ypatinga meilės rūšimi, kuri vadinasi „įsimylėjimas iš pirmo žvilgsnio“, o jus - kitokia meilė, kuri vadinasi „prieraišioji meilė“.
Susižavėjimo negali kontroliuoti. Iš pirmo žvilgsnio mes susižavime žmonėmis, kurie primena mus pačius arba žmones, kurie slaugydavo mus vaikystėje, tačiau tai įvyksta už mūsų sąmoningo proto rėmų. Įsimylėjimas neretai praeina per porą - trejus metus. Prieraiši meilė tęsiasi dešimtmečiais. Ją palaiko artumas, atviri pokalbiai. Džiugu, kad jūsų santuokoje taip ir yra - tai jūsų koziris.
Kokių kozirių turi jūsų varžovė? Gal ji traukia jūsų vyrą seksualiai, o gal tiesiog siejasi jam su kažkuo iš jo praeities. Čia viskas pagrįstas jausmu, o jausmai nestovi vietoje, ypač jausmai intensyvūs.
Jūs jaučiatės pažeminta šioje situacijoje, nes tikėjotės, kad jūsų gyvenimą lydės vien džiaugsmas, o įsimylėti nei jūs, nei jūsų vyras nieko negalės. Tačiau tai būtų pakankamai retas dalykas - nepaisant ilgametės prieraišios meilės, žmonės kartas nuo karto kažkuo susižavi, kažką įsimyli. Tiesa, nedažnai jie taip atvirai dalinasi su sutuoktiniu. Ir visai natūralu, kad tai skaudina jus, nebent jūs būtumėt bejausmė ar giliai širdyje tikėtumėt: kas gera mano sutuoktiniui - gera ir man.
Tačiau šitaip paimti ir „atiduoti“ savo sutuoktinį kitai gali nebent tokia moteris, kuri yra labai patenkinta, pasitikinti, nejaučia meilės deficito, kuriai užtenka jos pačios brandos, pilnatvės, arba kuri daro tą patį su kitais vyrais. Apie jūsų pilnatvę galima pasakyti taip: jos nėra, nes jūs kenčiate. Ar verta jums irgi ką nors truputį „įsimylėti“?
Jei taip atsitiktų jums su vyriškiu, tikėtina, kad jaustumėte, jog tarp jūsų su vyru neliko jokių sąskaitų, nes už jo padarytą skriaudą jūs apmokėjote savąja. Tačiau meilės ryšiui tarp jūsų su vyru tokiu atveju iškiltų pavojus, nes jūs būtumėt karo stovyje. Karo nebūtų, jei jūsų atpildas būtų kiek mažesnis: jūs tiesiog paflirtavote, patikrinote save su kitu vyru, bet toli nenuėjote.
Žinoma, lengva jums patarinėti. Jūs nėščia, ir vargu ar galima lengvai ką nors sužavėti. Užtat gamta ruošia jus naujam įsimylėjimui - motiniškam. Juk jūs ir sakote, jog laukiate „stebukliuko“. Iš tiesų, motinystės džiaugsmas panašus į įsimylėjimą. Mamos neretai įsimyli savo vaikus. Ir jūsų vyras, beje, galėjo pasąmoningai suvokti jūsų nėštumą kaip gresiantį jam „meilės trikampį“.
Šiame fone jis ir susižavėjo - vyrai sielos gilumoje žiūri į savo vaikus kaip į varžovus. Juk tarp jūsų dvylika metų nieko nebuvo, jūs gyvenote kaip harmoninga porelė. O dabar porelė gali virsti trikampiu, kuriame kiekvienas gauna kiek mažiau dėmesio, nei būtų, jeigu būtumėt poroje.
Dažnai vaikas atitolina vyrą nuo žmonos. Todėl tėvystė - ryšio išbandymas. Matyt, jūsų ryšys nelabai atlaikė šį išbandymą, ir vyras „papildė“ save įsimylėjimu. Suprasti jį galima, tačiau nemanau, kad jūs turite toleruoti jo žingsnį. Galima suprasti jausmus, tačiau reikia priminti atsakomybę už poelgius.
Nepaisant to, kad kiekvienas žmogus gali susižavėti, jis turi jausti, jog už šių jausmų seka atsakingi poelgiai. Mes negalime uždrausti sau ar kitam įsimylėti, tačiau mes galime rinktis, kaip mums pasielgti. Manau, kad rinktis jūsų vyras pradėtų, kai jūs pasakytumėt jam tai, kas parodytų: jūs save gerbiate ir nesiruošiate žemintis.
Jūs turite labai aiškiai nurodyti vyrui, iki kokio termino jis turi apsispręsti, kur jo namai, ir kur yra jo moteris, kuri iš jo tikisi vyro ir tėvo elgesio. Jei jis nežino, neapsisprendžia, kalba apie skirtingas meiles - visa tai tiesa, tačiau neparemta veiksmais ji virsta demagogija.
Taip, jis gali negrįžti namo, jei jis nori išgyventi savo įsimylėjimą pilnatvėje. Jūs galite pasakyti, kad jį „paleidžiate“, tačiau už to eis natūralios pasekmės. Tai ne šantažas, o informavimas: už tai jo turi laukti jūsų nustatyta kaina: tarkime, jei savaitės bėgyje jis neapsispręstų galutinai, tai namo galės nebegrįžti. Arba galėtų, bet jūsų ten nerastų. Jums reikia būti su kuo nors, kas jus remia - jei tai ne koks nors vaikystės draugas ar draugė, geriausia, jei tai būtų jūsų tėvai.
Žinoma, jūs geriau žinote savo galimybes ir kainą, kurią pasiruošusi sumokėti už drąsų poelgį. Tačiau patikėkite: dauguma moterų, kurios išlaiko savigarbą ir nebijo eiti va-bank, laimi ir save, ir vyrą. Klausimas tik, ar po to jūs norėsite priimti jį atgal ir gyventi su juo.
Jei taip - jūsų valia.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt
