O štai jūs einate visa šeima pasivaikščioti. Jūsų vaikai dar maži - kartais jie laikosi už jūsų rankų, o kartais nubėga tolyn pažaisti. Tačiau ar tas pats atstumas skirs jus, kai jie taps paaugliais ar jaunuoliais ir jūs vėl eisite kur nors kartu?
Ši distancija - erdvinė, matoma, pamatuojama - atspindi psichologinę distanciją. Tikriausiai jūs girdėjote, kad būna svetimiems žmonėms skirta distancija – „socialinė“- ji tinka itin oficialiems pokalbiams ir apima atstumą iki 3,6m. O štai dalykiniams pokalbiams ji trumpesnė- 3,6m- 1,2 m. Draugams bei pažįstamiems skirta „asmeninė“ distancija: 1,2 m- 45 cm, ir ypač artimiems - „intymi“: 15-45 cm. Ją matuojame centimetrais, tačiau ką žymi šie centimetrai ?
Tas atstumas, kurio mes instinktyviai laikomės, ir išreiškia jis svarbią mūsų savybę - sustatyti visus žmones nematomame tinkle, psichologų vadiname „socialiniu atomu“. Šio atomo branduolys - mes patys. O aplinkui mus, tarsi atomo elektronai, išsidėsto mūsų artimi ir tolimi žmonės. Ir atrodytų, taip bus visada. Tačiau ne visai. Ši distancija dėsningai kinta bėgant laikui, paklusdama tam tikrai vystymosi programai. Jai veikiant kinta ne tik mūsų bendravimo atstumas, bet ir jo gilumas.
Imkime jūsų santykius su mažais - pirmų kelerių metų - vaikais. Dažniausiai jie yra mūsų intymioje arba asmeninėje zonoje. Ir nors kartais jie iš jos išeina arba išeiname mes, tačiau ramiam miegui, žaidimams ir bendravimui mažyliai lipa mums ant kelių, susisuka ant pilvo pasnausti ar bent bando prie mūsų prisiglausti. Ir šis bendravimas yra pakankamai gilus, kadangi maži vaikai labai atvirai dalinasi su mumis viskuo, ką jaučia ir ašaromis, ir pykčiu, ir meile. Ukrainos psichologas V. Gulenko vadina tokį bendravimo lygį „psichologiniu“.
Tačiau kas atsitinka, kai jie tampa savarankiškesni, ima lankyti darželį, mokyklą, tačiau dar netampa paaugliais? Jie vis labiau tampa visuomenės, sociumo nariais, taigi „socializuojasi“. Ir kad sociumas juos priimtų, jiems tenka išmokti aibę dalykų.
Juos vertina ne už išgyvenamus jausmus, o už žodžius ir nuveiktus darbus. Pravirkus jų neglosto per galvą vaikų kolektyvuose, o seka jų įgūdžius. Besimokydami jie praleidžia daug laiko su mokytojais ir bendraamžiais, todėl priversti padidinti distanciją su juos supančiais žmonėmis. Tuo pačiu jie bendrauja paviršutiniškiau.
Su vienu geru draugu ar drauge, o taip pat su slaptu dienoraščiu jie gal ir būna artimesni, tačiau su dauguma savo bendraamžių jie užima tolimesnę psichologinę distanciją – vargu ar šešerių- aštuonerių metų vaikai guli vienas kitam ant kelių ar nuolat dalinasi savo emocijomis.
10-12 metų vaikai neretai vaikšto grupelėmis, sudarytomis iš vienos lyties draugų, ir žaidžia, bendrauja, juokauja, aptaria jiems svarbius dalykus, tačiau vengia dalintis intymiomis paslaptimis. Taigi distancija - didelė, o bendravimas - paviršutiniškas. Psichologas V. Gulenko vadina tokio lygio bendravimą „socialiniu“.
Ir štai ateina paauglystė, o po jos - jaunystė. Augantys žmonės intensyviai ieško savęs, ir tuo pat metu - vieno artimo žmogaus. Aktuali pasidaro ištikimybė, dalinimasis savo jausmais, svajonėmis, nuomonėmis, o tai reiškia, jog distancija vėl sumažėja.
Prisiminkite, kaip nuoširdžiai ir beatodairiškai dalinamės mes su bendraamžiais ir bendraamžėmis, sutiktais, tarkime, studentavimo laikais ar su atsitiktiniais pakeleiviais. Žinoma, artimų žmonių negali būti labai daug, todėl anksčiau ar vėliau netgi labai dideli „chebros“ bei „tūsų“ mėgėjai susiranda tuos, su kuriais galima ne tik pasišnekėti atvirai, bet ir apsigyventi po vienu stogu.
Į intymią zoną juos įsileidžiame taip pat, kaip darydavome tai tik su vienu žmogumi vaikystėje- mūsų mama. Vedusiems vis labiau ima rūpėti „siauras ratas“ - sutuoktinis bei vaikai. Taigi atstumas mažas. Tačiau ar galima pavadinti šį bendravimą tokiu pat giliu?
Vargu - su mama vaikystėje esant mažai distancijai mes atvirai reikšdavome visokius jausmus, o santuokoje tenka atlikti tam tikrą rolę, neužgauti šeimos narių, kartais net įsiteikti, ir tuo pačiu - nuolat spręsti buitinius klausimus: kas nuveš vaiką į darželį; ko reikia nupirkti; kokie reikalai su paskola bei kaip sekasi vaikams mokykloje?
O jei ir išeina atviras pokalbis apie santykius, tai dažnai - barnių ir konfliktų forma. Juk mūsų sąmonė dar nėra paruošta suvokti save patį giliai; mes esame egocentriški ir nelabai mokame pastatyti save į sutuoktinio vietą; net paėmus vidutinį vedusį trisdešimtmetį žmogų, kažin ar jis gali aiškiai suprasti, koks gilesnis jausmas ar siekis slypi, tarkime, už jo suirzimo, kai sutuoktinis, užuot pasirūpinęs namais, eina susitikti su draugais.
Užtat jam labai lengva pareikalauti iš sutuoktinio: pasikeisk. Ir nors šis amžius vadinamas „ankstyva branda“, dauguma problemų sprendžiama ne gilinant bendravimą, o mažinant atstumą ( „pasibarėme, po to apsikabinome ir pasimylėjome“). Pagal V. Gulenko, tai „fizinis“ bendravimo lygmuo.
O štai brandus ir vyresnis amžius, atrodo, pagiliną mūsų bendravimą – nes viską, ką žmogus kalba, mąsto ir supranta, pasiekta per didelę gyvenimišką patirtį. Save suprantame pakankamai, kad pamažėtų konfliktai, kylantys dėl nesusivokimo savyje, egocentrizmo bei nepasitikėjimo sutuoktiniu. Tačiau galime pastebėti, kad psichologinė distancija čia darosi didesnė.
Ne kiekvienam žmogui suaugęs ar pagyvenęs atveria sielą, ir sutuoktiniai neretai praleidžia vakarus kiekvienas su savo knyga ar kitu užsiėmimu - ir tai normalu, to nereiktų bijoti. Bėgant metams, tolimesnė distancija numatyta mūsų „socialinio atomo“ vystymosi programoje; ji netgi naudinga - tuomet žmonės ima vis labiau domėtis ne tik šeima, bet ir aplinkiniais, jiems ima rūpėti tolimi žmonės - kaimynai, miesto bei šalies gyventojai, visa žmonija.
Neatsitiktinai būtent šiame amžiuje žmogus dažniausiai eina į politiką bei rašo knygas: čia suvokiamos gilios tiesos, tačiau skirtos jos ne siauram ratui, o visiems. Tai - vadinamas „intelektualinis“ bendravimo lygis.
Na štai - ir vėl išeina, kad pasaulyje viešpatauja tvarka, nes mus veikia nematomos jėgos, gyvenimo eigoje tai priartinančios, tai nutolinančios mus vienas nuo kito. Argi tai nenuostabu? Turint omenyje, kad galų gale, mes - tai tik didžiuliai atomų dariniai, - visai nenuostabu. Pasidžiaukime mūsų vienove su visa Visata. Tai - pakankamai intelektualus pasiūlymas.
