Įskaudino paskutinė vyro išvada: "Gal mama tu ir nieko, bet žmona - niekam tikusi..." Klausimas - ne apie tai. Vyrui išėjus prisiminiau, kaip sunkiai ir ilgai mano geriausia draugė kovojo su skyrybų pasekmėmis. Nusprendžiau kiek galima greičiau ir švelniau išgyventi šį periodą. Įvykiai keitė įvykius. Išlieta pernelyg daug ašarų...
Skaičiau, domėjausi tuo visiškai lyg šiol man nepažįstamu išsiskyrusio žmogaus gyvenimu, išgyvenimais, elgsena ir t.t. Grįžau prie apleistų savo pomėgių. Mėginau net pažinti naujus žmones. Susiradau papildomą darbą ir čia susiradau nuostabių kolegų, virtusių mano puikiais draugais.
Po truputį keičiasi mano namai, norai, aš pati ir t.t. Taigi, kas negerai? Beliko įveikti vieną smulkią kliūtį, trukdančią visavertiškai džiaugtis tuo, ką pasiekiau ir dabar turiu - kaip įsakyti širdžiai daugiau nebemylėti to žmogaus?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Iš pradžių jūs užduodate labai konstruktyvų klausimą: kaip greičiau ir švelniau išgyventi skyrybas? Tuomet aprašote, kaip jums tai pavyko: daug ką pažinote, daug ką sukūrėte iš naujo. O laiško pabaigoje užduodate klausimą apie meilę: paaiškėja, kad jūs vis dar mylite savo vyrą. Ir vėl užduodate konstruktyvų klausimą: kaip nebemylėti?
Manau, kad jūsų klausimas yra retorinis. Jūs tarsi leidžiate suprasti: na, kaip gi aš galiu nebemylėti to žmogaus? Argi tai įmanoma?
Įsivaizduokite, kad jūs darote generalinį buto pertvarkymą. Daug ką išmetate. Tačiau štai kažkoks laiškas ir nuotrauka. Ir jūs juos paliekate. Kodėl? Matyt, todėl, kad šis laiškas ir ši nuotrauka jums yra labai brangūs. Viską galima išmesti ir pakeisti naujais dalykais. O jų negalima. JIE - VERTYBĖS. Tai lyg kompasas, primenantis mums: štai kas tau gyvenime svarbiausia, judėk šia linkme.
Kartais mes painiojame kompaso rodyklę su tuo, kur ji rodo. Štai jūsų vyro nuotrauka – ji nurodo jums kryptį, tačiau ar į vyrą? O gal greičiau į tai, kad jūs sugebate mylėti? Gal ne vyro nuotrauka, o sugebėjimas mylėti - štai į ką rodo jūsų kompasas?
Jūs per metus po skyrybų pakeitėte darbą, susiradote naujų draugų, tikriausiai ir vyro daiktus ar nuotraukas esate iš savo namų pašalinusi. Tačiau jausmo vyrui iš savo širdies nepašalinote. Tikriausia, šis jausmas jums YRA VERTYBĖ.
O vertybėmis mes taip paprastai nesimėtome. Nes jie, mūsų supratimu, yra nepakeičiami ir unikalūs. Ir jūsų beveik dvidešimt penkerių metų santuokos istorija yra unikali: jūsų atmintis išlaiko ne tik formalias jūsų santuokos datas, ne tik įgytus motinos, meilužės, žmonos bei namų šeimininkės įgūdžius, bet ir emociškai svarbias situacijas, kurios visam gyvenimui išlaikomos jūsų atmintyje kaip unikalios. Ir logiškai žiūrint, jos visai nepraktiškos: jūs galite atsiminti kažkokį pokalbį, kažkokią interjero detalę, kažkokį žvilgsnį. Kokia iš to nauda?
Nauda ta, kad emociškai svarbūs išgyvenimai - tai „plytelės“, iš kurių kuriasi mūsų tapatybė, mūsų „aš esu“, mūsų savo gyvenimo ir savęs, kaip unikalios nenutrūkstamos būties jausmas. Išpjauti, išmesti , ištrinti iš mūsų patirties viską, kas nemalonu, palikti tik tai, kas malonu - sena žmonių, kenčiančių nuo skausmingų prisiminimų, svajonė.
Juk prisiminimai gali traumuoti. Ir štai atsiranda mokslinių metodų: „traumos gydymas“, elektrošokas, hipnozė, greitų akių judesių technika bei kitos - kurios tarsi ištrina tai, dėl ko skauda. Žinoma, sėkmė yra permaininga, tačiau su traumomis psichoterapeutai vis labiau ir labiau išmoksta dirbti.
Tačiau ar jūs esate tikra, kad jūsų ketvirčio amžiaus trukmės meilė yra trauma? Ar išmetus šią patirtį iš jūsų atminties nenuskurdinsite jūs savęs, nesupaprastinsite ir neapkarpysite savo unikalios gyvenimo patirties, savo „aš esu“ jausmo? Galbūt jūsų skausmas susijęs su meile gali būti paskubomis ir radikaliai pašalintas tik kartu pašalinant ir sugebėjimą mylėti?
Manau, kad trauma yra ne pati meilė ir ne pati jūsų istorija, o kai kurie jūs įskaudinę žodžiai. Tarkime, vyro pastaba apie jus, kaip motiną ir jus, kaip žmoną. Vyras neatsisveikino su jumis pagarbiai, neįvertino jūsų kartu praleistų metų, o nuvertino juos ir jus. Padarė tai automatiškai, matyt, bandydamas palengvinti skyrybas: jei nurašai, sumenkini tai, ko atsisakai - atsisakyti lengviau.
O jums šie žodžiai - nuoskauda. Prisidedanti prie išsiskyrimo skausmo. Manau, kad nuoskaudos gali būti gydomos, o štai su išsiskyrimo skausmu yra kitaip.
Galima palyginti: stiprus šaltas lietus su kruša gali sušlapinti, sušaldyti ir netgi traumuoti mus ir lauko pasėlius. Tačiau ar geriau yra gyventi ten, kur niekada nelyja?
Taip, su jūsų nuoskaudos trauma galima būtų padirbėti psichoterapiškai: ir neurolingvistinio programavimo, ir transakcinės analizės, ir šeimos konsteliacijos metodai dažnai padeda pakeisti tam tikrus asmeninės istorijos momentus. Tiksliau, padeda pakeisti mūsų sprendimus, mūsų požiūrį į situaciją, mūsų jos suvokimą.
Taip, galima padėti žmogui laipsniškai atstatyti savigarbą. Tačiau būtų labai baisu, jei kažkas imtųsi gydyti jus nuo pačios meilės. Jei jam ir pavyktų, tai labai didele sąskaita. Beje, kai kurie žmonės automatiškai taip ir daro: jie tarsi „perdega“ meile ir po skyrybų visai nebemoka ir nebenori prisirišti. Jie gyvena mechaniškai, keisdami partnerius seksui. Jei tarsi apsaugo save nuo išsiskyrimo skausmo. O kaina - atsisveikinimas su pačiu sugebėjimu prisirišti.
Jei žmogui šis sugebėjimas yra vertybė, tai reiškia - žmogus atsisako svarbios vertybės, lieka be kompaso, kuriuo vadovaujasi gyvenime, sumažina, nuskurdina savo tapatybę. Jo būtis darosi apkarpyta, supaprastinta.
Jei jums meilė – vertybė, tai yra Dievo dovana. Tačiau tokios meilės dažnas palydovas - prisirišimas ir iš jo sekantis išsiskyrimo skausmas. Kaip išsireiškė rusų psichoterapeutas V. Levis: “Любовь измеряется мерой прощенья, привязанность - болью прощанья“ (Meilė matuojama gebėjimu atleisti, prisirišimas- išsiskyrimo skausmu).
Todėl reiktų patikslinti jūsų konstruktyvų klausimą apie meilę: kaip pagyti nuo nuoskaudų ir išlaikyti jūsų vertybę - sugebėjimą mylėti? Jei jūsų meilėje bus daugiau jėgos, savigarbos, meilės sau, jūs sugebėsite atleisti vyrui jo žodžius. Jis jūsų neįvertino - tai jo problema. Jums svarbu išlaikyti sugebėjimą mylėti. Paliekant tikimybę, kad jūs galite vėl prisirišti, ir vėl jausti išsiskyrimo skausmą.
Sėkmės.
Olegas Lapinas
***************************************************************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
