Ir tuomet reikia kai ką atpainioti. Juk tam ir lankosi sutuoktinių poros pas psichoterapeutus, kad išsiaiškintų, ką kas turi omenyje. O išsiaiškinus jau galima ir sutarti, tiesa? Štai ir tenka psichoteraputams būti savotiškais vertėjais.
Jūs galite pasakyti: kam to reikia? Juk žmogus kalba lietuviškai, tad lietuviškai mes jį ir suprantame. Tačiau kalbėdami mes daug ką sakome nesakydami. Mes duodame užuominas, leidžiame kai ką suprasti mūsų pašnekovui intonacijos pagalba.
Todėl mūsų kalba ne tik perteikia informaciją, bet ir stimuliuoja kitą žmogų veikti. Ji reiškia ne tik idėjas, bet ir jausmus, norus bei reikalavimus.
Štai pavyzdys: galima pasakyti vaikui „eik miegoti“, o galima „rytoj tau anksti keltis“. Antras posakis lyg ir netiesioginis, tačiau gan veiksmingas. Su vaikais tai labai aišku. O dabar pereikime prie vyresnių žmonių.
Pažiūrėkime, kaip kalba moteris su vyru ir ką jie turi omenyje.
1 DALIS: PASIMATYMAS
Pradėkime nuo jaunos merginos, kuri kalbasi su jai patikusiu vaikinu. Mergina jam sako: „Šalta kaip šiandien... Visa drebu...“ Rodos, ko čia daugiau suprasti?
Nedidelio proto vaikinas supras tiesiogiai: šalta žmogui. Jis niuansų nejaučia, tarp eilučių skaityti nemoka. Dar atsakys: tai reikėjo šilčiau rengtis.
O įžvalgus vaikinas pajus, kad šis pasakymas turi savyje potekstę.
Taip ir yra.
Taip sakydama mergina iš tikrųjų turi omenyje, tarkime, štai ką: „Aš noriu su tavimi praleisti vakarą ir tikiuosi, kad tu mane pakviesi į jaukią ir šiltą vietą, tarkime, į kokią kavinę“.
Ji negali to sakyti tiesiai, nes bijo pasirodyti įkyri. Ar vaikinas jos neatstums? Ar nebus tai per daug juokinga? Ji norėtų, kad vaikinas suprastų tai pats.
Kodėl ji iš viso to nori? Todėl, kad žino: kavinėje jie bendraus. O bendraudama ji geriau vaikiną pažins. Pajaus, ar gera jiems kartu, ar ne. Juk moterys iš prigimties yra geresnės santykių diagnostės, nei vyrai. Per visą moterų istoriją vystėsi šis sugebėjimas: iš įvairių vyrų atrinkti tą, su kuriuo pavyks gerausia sąjunga. Ir tik atlikus kruopščią diagnostiką, atrinkus tinkamiausią, gali ji pasakyti jam „eikš čia“.
Žinoma, tai instinktas, apie kurį mergina nieko nežino. Tačiau jaučia. Štai ir leidžia vaikinui tai suprasti. O ką girdi vaikinas, kai mergina sako „man šalta“?
O jis girdi štai ką: „Tuoj pat apkabink mane ir sušildyk“. Kodėl jis būtent taip girdi? Todėl, kad vaikino psichika viską supranta labai tiesiogiai ir pagal save. Juk kai vaikinui ko nors reikia, tai reikia iš karto. Jis ir ima iš karto: ima ir ryžtingai apkabina merginą. O ji kažkodėl traukiasi, rausta, ar net pyksta, sako: „Kur tu skubi?“
Vaikinas pasimeta ir taip pat supyksta. Arba garsiai, arba mintyse jis klausia: „Tai ko ji, po galais, nori?“ „Ką ji čia vaizduoja?“ Jis jaučiasi suirzęs ir būna kiek pasimetęs. Net jei jie ir nueina kur nors kartu, tarp jų jau yra išaugusi mažytė abipusio nesupratimo sienelė. Dėl to vaikinas tampa uždaras ir tyli visą kelią. O mergina galvoja: „Aš jam nepatinku“.
Tai labai dažna moterų „vertimo klaida“. Vaikinai tyli ne tuomet, kai jiems nustoja patikti pašnekovės. Tiesiog tuo metu jie sprendžia kokią nors problemą. Moterys ne visuomet tai suvokia. Juk moterys sprendžia problemas aptardamos jas su draugėmis. Vyrai - apmąstydami jas vienatvėje.
Todėl vyras, kuris įtemptoje situacijoje girdi nervingus moters žodžius: „Tai ką darome? Tai ką tu galvoji?“, mano, kad moteris nesprendžia problemos! Jo supratimu, ji kalba, vadinasi, tuo metu negalvoja!...
Štai ir eina ši pora iki namų nejaukiai ir įtemptai tylėdama. Kartkartėmis mergina tarsi bando kažką pasakyti, bet mintis „aš jam nepatinku“ verčia ją nutilti ir nusiminti. Nelengva jiems bus vėl kurti artumą susitikus kitą kartą. Pažįstama situacija?
Ką galima panašioje situacijoje daryti?
Mergina gali suprasti tiksliau: vaikinas tyli, nes galvoja. Ir tegul. Tik kodėl jai nepaklausius: „Ar aš tau netrukdau galvoti?“ Vaikinas, jei tik jis normalioje dvasinėje būklėje, būtinai nusišysos ir pasakys ką nors linksmo. O tuomet ir įtampa atslūgs!
Mergina gali žinoti ir kitą vyro savybę: užuominą suprasti kaip tiesioginį signalą veikti. Todėl apie savo norus ji gali kalbėti kiek aiškiau. Pavyzdžiui: „Einame pasėdėti į kavinę?“ Arba: „Žinai, man su tavimi įdomu pasikalbėti. Apie ką? Šiaip kavynėje paplėpėti.“
Vaikinas, koks jis konkretus bebūtų, supras: jis jai įdomus! Ir dar: iš jo mergina kol kas nieko daugiau nenori. Jis neturėtų jaustis nei suirzęs, nei pasimetęs. O galbūt mergina net iš jo paties išgirs: „O gal geriau einame pas mane į svečius?“ Čia jau merginos eilė atsakyti.
Dažniausiai tokį pasiūlymą merginos supranta tiesiogiai: bus kažkas intymaus. Žinoma, jos tokiais atvejais ne visuomet atspėja. Pasitaiko, kad vaikinai kviečiasi merginas į namus sakydami: „einam pas mane muzikos pasiklausyti“- ir iš tikrųjų klausosi muzikos. Pasirodo, jie nori padaryti merginai įspūdį savo naujausia muzikos aparatūra.
Arba sako: „Žinai, pas mane namuose naujas kompiuteris“- ir rodo merginai visą vakarą savo kompiuterį. Kodėl jie tai daro? Dažniausiai todėl, kad nori pakelti savo vertę, kuria, matyt, kažkiek abejoja. Todėl tokiam vaikinui, jei jam iš tiesų mergina patinka, galima patarti pirmiausiai pasakyti merginai: „Žinai, tu man patinki“.
Aišku, jis dėl to ir nesako šio dalyko, kad bijo būti atstumtas. Tačiau jis gali patikėti: mergina, kad ir būdama jam iš pradžių abejinga, po šių žodžių jaus jam kažką gero. Tai daugiausia, ką jis gali padaryti savo vertei jos akyse pakelti. O tuomet gal ir aparatūra bei kompiuteris bus nereikalingi? Bent aš nepažįstu merginų, kurios liktų abejingos tam, kam jos simpatiškos, patinka, patrauklios...
Tarkime, susitarė du jauni žmonės. Išsivertė vienas kito kalbą savo žodžiais. Išnyko tarp jų sienelė. Ir po kiek metų tapo jie visiškai suaugusiais. Vyru ir žmona. Gyvena jie po vienu stogu. Dirba abu. Ir toliau kalbasi...
2 DALIS: PO DARBO.
Po darbo vyrai su žmonomis kalbasi ne apie meilę. Žinoma, pasitaiko ir išimčių. Tačiau pagrindinės temos dažniausiai dvi: buitis ir vaikai.
Vyras grįžta namo ir pamato, kad žmona kažką daro virtuvėje. Jis prieina prie jos ir apkabina iš nugaros. Žmona pasako: „Palauk“...
Bet ši situacija tarsi pažįstama iš pirmos dalies? Todėl klausomės toliau. Vyras nueina į kambarį ir ima daryti vieną, kitą ar abu dalykus iš karto: skaityti laikrašytį ir žiūrėti televizorių.
Žmona šaukia iš virtuvės, tarkime, štai ką: „Pažiūrėk kraną: vėl laša“. Ką ji nori tuo pasakyti? Kad vyras yra geras santechnikas? Kad ji yra visiškai netinkama kranų taisymui? Kad ji negali išsikviesti santechniko? Ir vėl ne. Ji nori pasakyti štai ką: „Aš labai jau seniai šiuose namuose nejutau vyro šeimininko. Man reikia, kad tu primintumei man, jog šiuose namuose yra vyras“. Ji negali pasakyti to tiesiai, nes tai skambėtų kaip priekaištas. O priekaištauti nemėgsta joks normalus žmogus.
Ką girdi vyras, žmonai kalbant apie kraną? Vyras, nemokantis skaityti tarp eilučių, supras tiesiogiai: kranas laša. Dažnas vyras moka skaityti tarp eilučių, tik skaito ne tai, kas parašyta. Jis girdi: „Tuoj pat nustok ilsėtis ir imk dirbti. Tu man atrodai tinginys ir aš tave priversiu juo nebūti“.
Žinoma, taip supratęs žmoną, jis jaučia protestą ir suirzimą. Dažniausiai jis ima šnarinti laikraščiu. Nieko neatsako. Tyliai sumurma: palauk, matai, ilsiuosi... Tuo jis tarsi sako: „O aš nepasiduosiu, nedarysiu, ko nenoriu“. Atkreipkime dėmesį: jis atsako ne į tai, ką sakė žmona. O į tai, ką ji pasakė jo įsivaizdavimu.
Žmona negirdi šių vyro minčių. Ji vyro tylėjimą supranta taip: „Aš tavęs negirdžiu. Aš į tave nekreipiu dėmesio. Man svarbiau laikraštis ir televizorius“.
Ji jaučiasi iš pradžių neišgirsta ir pakartoja pastabą. Vyras tyli. Tuomet žmona ima jausti pyktį. Jai skaudu. Ji reaguoja: pakelia balsą ant vaiko, tranko šaldytuvo durelėmis, garsiai plauna indus. Iš tikrųjų ji pyksta ant vyro, kuris, jos supratimu, jos nepastebi. Ir kai vyras paklausia: kas šiandien pietums?- ji gali visai netikėtai pasakyti: „Pasišildyk pats, nesi mažas vaikas“. Čia jau konfliktas. Tuo sudėtingesnis, kuo yra abiem pusėms nesuprantamas.
Ką galima patarti šiai šeimai?
Vyrui patarsime ne šnarinti laikraščiu, o pasakyti: tuoj supyksiu, nes neleidi ilsėtis. Tai geriau, nei įtempta tyla, tiesa?
Žmona gali nesakyti vyrui apie savo savijautą, kai jis ilsisi po darbo. Žinoma, jai vertėtų suprasti save: jai trūksta vyro šeimininko. Ir vakare ji gali pasakyti sutuoktiniui, kad ji jaučiasi vieniša. Kad jai truksta bendravimo. Ir kad ji žino: vyras ne todėl tyli, kad jos nepastebi.
Jis tyli todėl, kad taip vyrai ilsisi. Ir kažkiek nesmagiai jaučiasi dėl to, kad negali visko idealiai sutaisyti. Kad vieną dieną jis vis vien sutaisys kraną. O dabar jis tik nori ramybės. Tokia jau tų vyrų kalba.
Ir kad jeigu jai reikia bendravimo, ji neturi apsiriboti vien namais. Ji turi ir drauges, ir visokias jai prienamas pramogas. Vyrai dažnaiusiai negali duoti moterims visko, ko joms reikia, tačiau tokias kalbas supranta. Jie gali tai suvokti ir... vėl nieko nedaryti.
O ką, jei vakare žmona pasakys: „Žinai, man nesinori galvoti, kad tu jau nesi šiuose namuose šeimininkas...“ Vyras labai nustebs. Jis paklaus: „Ką tu nori pasakyti?“
O žmona jam ir pasakys: „Aš taip pagalvojau, nes kranas vis laša, o tu jo nesutaisai. Bet juk tu moki, ar ne?“
Negalvokime, kad vyras tuoj pašoks taisyti to prakeikto krano. Tačiau konflikto nebus. O kranas būtinai bus sutaisytas. Vėliau.
3. SU VAIKAIS
Su mažais vaikais sutarti dažniausiai lengva, nes jie dar nemoka kalbėti dviprasmiškai. Žinoma, tam tikrais kritiniais laikotarpiais - prieš antruosius gyvenimo metus, maždaug penktaisiais metais ir paauglystėje vaikai darosi labiau kaprizingi ir užsispyrę – juk tuomet jų psichinė oganizacija daro vystymosi šuolius. Tačiau suradus su vaikais linksmą ar rimtą kalbą, jie stengiasi dėstyti mintis aiškiai. Ko, deja, kartais negalima pasakyti apie tėvelius.
Štai tipiška situacija. Tėvelis sėdi prie televizoriaus, o šešiametis vaikas kažką piešia. Piešia ilgai ir kruopščiai. Nupiešęs jis atneša tėveliui piešinį ir rodo: „Tėveli, žiūrėk“.
Ką reiškia vaikiškas: „Tėveli, žiūrėk“ ir piešinio rodymas? Greičiausiai vaikas pasako labai svarbų jam dalyką: „Tėveli, aš noriu pamatyti tavo akyse, kad tu mane matai. Ir kad tu manimi didžiuojiesi“.
Bet tėvelis girdi tik viena: erzinantį triukšmą.
Tėvelis automatiškai paima lapelį ir sako: „Palauk, dabar filmą žiūriu“. Vaikas nusimena, susiraukia ir nubėga pas mamą į virtuvę.
Jis supranta taip: „Manęs čia nėra, nes manęs nemato“. Tai siaubas, nuo kurio gali išgelbėti tik mamytė.
Motina supranta taip: „Vyras ir vėl „atsifutbolino“ nuo vaiko auklėjimo“. Ji pasipiktina. Ir šaukia: „Galėtumei ir tu skirti dėmesio savo vaikui“. Tėvas supranta taip: „Aš esu blogas tėvas“ ir jaučia lengvą sąžinės priekaištą. Jis bando atkreipti dėmesį į vaiką, tačiau daro tai šitaip: ima lapelį ir apsimestinai pasako „labai gražu“, greitai nuvesdamas akis į televizorių.
Jis tai daro iš pareigos, kad nusimestų šį darbą nuo pečių. Vaikas supranta tiesiogiai: „Mane gerbia“. Ir įkvėptas nubėga prie stalo ir vėl piešia. Jis vėl neša paveiksliukus tėvui. Dabar tėvas nebeišlaiko: „Šiuose namuose mane nori išvesti iš proto“, ir šaukia ant žmonos: „Galiu aš truputį pailsėti?“ Žmona supyksta: „Tu egoistas“. Vaikas verkia: „Namuose neramu“... Ir dar: „Aš kažkaip dėl to kaltas“.
Kaip galima būtų elgtis atviriau?
Tėvelis galėtų iš tikrųjų pamatyti savo atžalą su simpatija. Šio žvilgsnio pakaktų. Po to jis galėtų paimti vaiką ant rankų ir pasakyti: „Žiūriu įdomų filmą. Man jis toks įdomus, kaip tau - Haris Poteris“. Žmona galėtų sušukti iš virtuvės: „Tik nepaleisk jo, nes baisiai šiandien pavargau“. Vaikas kai ką supranta. Jis supranta, kad namuose jokio neramumo nėra. Tiesiog tėveliui įdomu žiūrėti filmą. O mamytė pavargo. Ir tai ne tragedija. O šiaip mane mato ir gerbia...
Man atrodo, kad tokie pokalbiai jums atrodo kiek utopiški, ar ne?
Jūs pasakysite, kad ne viskas taip paprasta. Kad net ir supratus, kaip geriau kalbėtis, ne visuomet išeina.
Aš puikiai šitą žinau. Žinau, kad kartais mus apima tokie jausmai, kad įžeidžiantys žodžiai tiesiog lekia nuo liežuvio. Ir kartais tarsi kokia šėtoniška jėga verčia nutylėti, įgelti, neįsiklausyti į savo artimą žmogų. Kartais atrodo, kad ne gėris, o blogis nuolat nugali mūsų santuokose, ardydamas, pagal statistiką, kas antrą iš jų.
Bet aš taip pat žinau ir vieną Sokrato posakį. Sokratas, kaip žinia, turėjo Senovės Atėnuose labai daug mokinių, kurie klausydavosi jo pasakojimų apie gėrį ir blogį. Kartą viena pasileidusi miesto moteris pašaipiai pasakė Sokratui: „Kokia nauda iš tavo istorijų? Vis vien šie vaikinai ir toliau vaikšto pas mane į viešnamį. „Sokratas atsakė: „Taip. Tu juos trauki atgal. Tačiau po to jie visuomet sugrįžta pas mane. Ir aš juos kviečiu eiti į priekį. Žiūrėk - jie eina ne atbulai, o į priekį.“
Galbūt mūsų šeimų gyvenimą tikrai valdo priešingos jėgos. Dažnai mes nesutariame. Suklumpame. Tačiau atsikeliame ir einame į priekį...
O.Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
