aA
Mes pažįstami jau 6 metus, tai pykomės, tai taikėmės dėl šito... Bijau pasakyt savo antrai pusei kas man nepatinka, pastoviai tokias mintis užgniaužiu, taip ir užsimiršta kuriam laikui... Tai labai trukdo palaikyti normalius santykius, iš manęs, viską reikia ištraukti vos ne per prievartą...
O.Lapinas. Ar lengva sakyti, kas nepatinka?
© Shutterstock nuotr.

Bet kai pasakau, kas yra, iškart jaučiu palengvėjimą didelį ir jau po pokalbio atrodo, kad viskas, pasakiau, lengviau dabar, gerai jaučiuosi pasakęs...

Bet kai iškyla dar kokia problema, ji vis atrodo skirtinga ir vėl viskas kartojasi iš pradžių "gal pasakyt, o gal nereikia, o kas bus kai pasakysiu" aš nemoku paslėpti savo emocijų, ji iškart pastebi, kad kažkas ne taip, aš eilinį kartą nutyliu ir užgniaužiu savyje...

Aš su tuo iš visų jėgų stengiuosi kovoti, priverčiu save pasakyti tada, kai matau, jog mano nutylėjimas tik dar labiau gadina mūsų santykius, kai ji pradeda pykti...

Trumpiau tariant, bijau galutinio rezultato pasakęs, kas man neduoda ramybės.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

AR LENGVA SAKYTI, KAS NEPATINKA?

Manau, kad sakyti tai, kas nepatinka, iš tiesų yra dalykas naujas. Naujas kaip sutuoktinių gyvenimo norma. Ir tie žmonės, kurie prisimena visuomet juokaujančius tėvus, ir besibarančius tėvus, ir tie, kurie augo nutylinčių tėvų šeimose, buvo panašiai toli nuo atvirumo.

Nuolatinis juokavimas ir posakis: „pasaulyje nėra nieko rimto“ irgi gali slėpti didelį vienišumą ir baimę. Ir garsus rėkimas nereiškia nuoširdumo. Juk ir ta žmona, kuri šaukia: „tu mane užknisai!“, ir tas vyras, kuris supykęs tyliai murma: „ne, nieko tokio“- abu meluoja apie savo jausmus.

Tas vadinamas „atviras“ sutuoktinis, kuris išlieja savo pyktį ant kito, taip pat nėra atviras, bent kol vietoj „tu ir vėl“ nepasako „aš pykstu“. Jis kaltina kitą, o apie savo gilesnius jausmus nutyli. Beje, jo gilūs jausmai tikriausiai net nėra pyktis, viduje jis jaučia baimę, vienišumą ir skausmą. O tas, kuris murma: „viskas normalu“- tas, tikriausiai, tikrai viduje pyksta, jaučia nuoskaudą ir tokią pat vienatvę.

Visiems šiems žmonės, kaip ir jums, yra saugiau slėpti savo tikrus jausmus. Ir padaryti žingsnį link atvirumo yra nesaugu ne tik jums, bet ir visiems. Kodėl?

Argi ne akivaizdu, kaip jūs pats pastebėjote, kad išsisakius darosi lengviau, ateina gera savijauta?

Reikalas tas, kad visiškai atvirai mes bendraujame gana trumpą laiką - ankstyvoje vaikystėje. Jau darželiniame amžiuje mes išmokstame šeimos gyvenimo normų, kurių tarpe nemažą dalį užima kalbėjimo apie jausmus normos:

ką derėtų jausti broliukui, sesutei, seneliams, tėvams („vaikučiai, dabar jūs mylite vienas kitą, susikabinkite rankomis“);

ką derėtų daryti, jei kyla kažkoks nemalonus kitiems jausmas („fui, kaip negražu taip pykti, kas gi taip vadina sesutę, juk ji dar maža !”)

kaip susilaikyti: „nezirzk, pakentėk, tualetas visai netoli!”

kaip vengti kai kurių jausmų, nepastebint akivaizdžių dalykų, apsimetant, kad jų nėra („nesvarbu, ką tu ten matei mane darant, pamiršk apie tai, supratai?“);

ko iš viso mes neįvardijame, nes tai keltų nereikalingų išgyvenimų („mano šeimose sekso nebuvo“).

Idealiu atveju mes norėtumėme girdėti ką kita: „tu pyksti ant broliuko“, „tau nepatiko, ką padarė sesutė“, „tu labai nori į tualetą ir bijai apsišlapinti“, „tave atstumia, kai aš tave glostau“, „mes mylimės su tavo mama“.

Tačiau taip elgtųsi tik tėvai, patys laisvi nuo sąlygų ir matantys mus, vaikus, tokius, kokie mes esame. Tačiau tėvai patys yra labai sąlygoti. Taigi jau į pradinę mokyklą mes ateiname nelaisvi. Jau pirmai mokytojai mes nepasakome visko. Mes ne tik nekalbame, bet ir jaučiame ne tai, ką jaučiame, o tai, ką derėtų jausti.

Jei kuris nors nuoširdus negatyvus posakis ir prasiveržia, jis traktuojamas kaip įžūlumas: „tuoj pat išeik iš klasės ir eik pas direktorių“.

Tačiau jūs pats žinote: tai nereiškia, kad taisyklės nereikalingos. Ir kad vaikams geriau išvis nenustatinėti ribų. Tie iš mūsų, kurie augo su abejingais, savimi užsiėmusiais ar iš baimės liberaliais tėvais, kurių šeimose vyravo chaosas, susidurdavo su kitu sąlygotumu: „susikurk savo gyvenimą pats“.

Šioje situacijoje gal ir nėra tiek daug „negalima“, bet nėra ir „kaip reikėtų“. Tai kelia nerimą, nesaugumą, į kurį tėvai reaguoja atsainiu „kaip nors susitvarkysi, o aš per daug silpnas, sergu, užimtas ir pan.“

Nėra leidžiame menkinti, kelti ranką ant savo sutuoktinio. Jie šiais laikais gali kreiptis ir į teisėsaugą. Tačiau kaip bendrauti nelaužant kodekso - aiškių normų nėra.

Panašioje situacijoje dabar atsidūrėte jūs. Jūs neturite aiškaus kodekso, kaip kalbėtis su žmona. Tokie griežti kodeksai, kurie, tarkime, egzistavo Rusijoje (vadinamas „Domostroj“), nepaisant egzistuojančio „Šeimos kodekso“ šiuo metu realiai pakeisti liberalia pažiūra: jei nėra smurto, savo šeimoje bendravimo normas nustato patys sutuoktiniai.

Šis požiūris neblogas, bet jis ignoruoja vieną dalyką: mes niekad netampame iki galo suaugusiais. Mūsų viduje visuomet lieka Vidinis Vaikas - spontaniška, nuoširdi, kūrybinga sielos dalis. Gyvendami su sutuoktiniais, mes grįžtame prie šios dalies, tampame labai pažeidžiami, ir intymumo sąlygomis tikimės, kad štai dabar sutuoktinis suteiks mums visai kitokią - besąlygiškos meilės – atmosferą!

Jūsų situacijoje neatrodo, kad žmona būtų prieš nuoširdumą. Ji tiesioj lengvai supyksta, ir jūs bijote jos pykčio. Tačiau atkreipkite dėmesį: už jūsų žmonos pykčio slypi visai ne pasitikinčios savimi valdovės įniršis. Greičiausiai ji jaučiasi maždaug taip: „šioje šeimoje aš esu silpna, o vaidinu stiprią, jaučiuosi vieniša ir niekas čia manęs iš tiesų nemyli“.

Jos pyktis, kaip ir jūsų - skausmo išraiška. Ir tai ne suaugusio žmogaus skausmas, o mažos mergaitės ir mažo berniuko. Jie negali kalbėti apie skausmą, galbūt, jūs abu buvote taip sąlygoti, o žmona galbūt tik atlieka „stiprios moters“ vaidmenį.

Jei jūs už to vaidmens matysite mažą įskaudintą mergaitę, gerbsite ją joje, jūsų nuoširdumui atsivers durys. Ir tam, kad tai įvyktų, jums galėtų padėti psichoterapeutai, dirbantys su jausmais. Jie nerašo vaistų, ir ne tik kalbasi, bet ir grįžta su savo pacientais į vaikystę, ieškodami sąlygotumų, prašydami inscenizuoti pokalbius su įsivaizduojamais tėvais.

Atkreipkite dėmesį: jie neskatina, o sulaiko nuo konfliktų su realiais žmonėmis. Tai - taip vadinami geštalto, psichodramos, į kūną orientuotos psichoterapijos, šeimos konsteliacijų metodą taikantys specialistai.

Jei sutinka antra pusė, jie gali dirbti su poromis, tapdami savotiškais bendravimo treneriais ir vertėjais arba taikantys sisteminį, paradoksinį, provokacinius metodus. Todėl prieš ateinant reiktų paklausti, ar kuriuos nors iš šių metodų specialistas išmano. Beje, kai kur santykių galima mokytis ir psichoterapinėse grupėse, ir poroms skirtuose seminaruose.

Taigi sukurti naują bendravimo normą galima, ir esant abipusiam norui tai įvyksta kur kas greičiau. O jei noras yra tik iš jūsų pusės - ne bėda. Tapdamas labiau susivokiančiu, pasitikinčiu, mažiau sąlygotu vyru, jūs nejučiom nustojate kaltinti savo žmoną, ir pagrindas konfliktui išnyksta. Išlaisvindamas savo vidinę vaikišką dalį, jūs imate žiūrėti į ją kaip tokį pat vaiką - alkstantį meilės ir priėmimo.

Sėkmės.
Olegas Lapinas

Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Tokio pasiūlymo nėra matęs net NT ekspertas: parduodamas butas viename iš Lietuvos dvarų (54)

Vartant nekilnojamojo turto skelbimus galima rasti tikrai įspūdingų pasiūlymų. Vienas tokių,...

Emigrantų gyvenimą ištyrinėjęs Gasanovas įvardijo dvi priežastis, kodėl lietuviai vis dar išvyksta (177)

Lietuva nyksta – tokias liūdnas prognozes neseniai atskleidė Jungtinių Tautų (JT) prognozės....

Autoritetingas teisininkas su nerimu stebi pokyčius Vokietijoje: kas vyksta su galingiausia Europos valstybe? (302)

Vokietijoje nyksta piliečių pasitikėjimas politika. O visuomenė be pasitikėjimo, anot politologo...

Italijoje dėl koronaviruso izoliuojama daugiau nei dešimt miestų, atšauktas Venecijos karnavalas (84)

Italijai kovojant su didžiausiu koronaviruso protrūkiu Europoje, vyriausybė nusprendė blokuoti...

Išnuomoti būstą Kaune nebėra paprasta, bet čia – pelningiau nei Vilniuje (68)

Kaune plečiantis pramonei, didėjant gerai apmokamų darbo vietų skaičiui į tai reaguoja ir...

Tarsi iš filmo scenarijaus: 42-ejų ledo valytojas tapo NHL rungtynių herojumi

Nacionalinėje ledo ritulio lygoje ( NHL ) praėjusią naktį gimė nauja žvaigždė. Toronte...

Situaciją pasiruošęs taisyti Maskoliūnas: dabar toje kėdėje sėdžiu su blogu kvapu (127)

Po gėdingo pralaimėjimo Belgijoje Lietuvos rinktinė turės šansą reabilituotis pirmadienį savų...

Panevėžio rajone – lyg kopose: gyventojus smėlyje skandina neprašyta kaimynystė (8)

Bernatonių žmonės ir šalia esančios „Šilo“ bendrijos sodininkai pastaraisiais metais...

Pasidalijo istorija iš Lietuvos provincijos: pastebėjo, kad vaiko pinigai padidėjo, iš netikėtos detalės (318)

„Alkoholis – nesirenka. Tokios problemos kaip alkoholis, smurtas – jos nepriklauso nuo...

Treko rinktinės vedlys – apie naudingą rusų draugiją, lietuvišką pasą ir nesuprantamą lyderės valią

Šį šeštadienį Lietuvos treko rinktinė pakėlė sparnus į Berlyną, kuriame vasario 26-ą –...

|Maža didelių žinių kaina