IV dalis. Komentaras komentatoriams
„Poor is the man whose pleasure depends on the permission of another.” –Madonna.
Būtent „Justify My Love” ir Sade „No Ordinary Love" kūriniai dažniausiai pasikartodavo ausinuke, kai rašiau savo knygą, todėl aš niekieno neklausiau leidimo, kaip man rašyti apie tai, kaip jaučiasi glamonėjamas kūnas, bučiuojamos lūpos, apie laisvę ir nelaisvę vyrui, kuriam trokšti atsiduoti – besąlygiškai. Tai knyga ne apie „Audi”, ne apie „Keną”, ne apie makštį, penį ar pasileidusią nimfomanę, blaškomą po Vokietijos bordelius, tai knyga apie Nukarūnuotus Karalius.
„People often ask me – how do I feel when I make Love?” -V.T.
VALERIE TASSO „Nimfomanės užrašai” – tai pirmoji knyga iš daugelio, įkvėpusi mane nesisprausti į lietuviškos grožinės literatūros rėmus ir atrasti savo kūrinyje kitokią moterį - netobulą, panaudoti provokuojantį žodyną, būti drąsesnei, rašyti paprastai, aiškiai arba atvirkščiai - giliai ir jausmingai. Apie moterį, kuri yra neabejinga aistrai, o aistra niekada neturėjo vienodo veido. Aistra kiekvieno kūne ir sieloje skirtingai atskleidžia malonumą, kurį į save sugeriame iki paskutinio lašo arba ne.
Visiems, komentavusiems mano stilių ir didelį netalentą rašyti: jums tiesiog nereikėjo gaišti laiko. Esu labai pilietiška ir nemėgstu švaistyti nei savų, nei svetimų pinigų, o ypač tų, kuriems jie nebyra iš dangaus kaip manų kruopos Biblijoje.
Nors Lietuvos žemė garsėja stebuklais ir šventumu, bet net kiekvieną netikėtą sportininko aukso medalį ar pergalę prieš tai lydėjo labai sunkus ir įtemptas darbas. Dėl šios priežasties savo knygoje parašiau įžangą, kurioje nekalbama apie „Fifty Shades of Grey”, o akivaizdžiai įspėjama, jog geriau žvilgtelėti į dar kelis puslapius, kad nereikėtų vėliau atsisėdus rymoti ir graužtis, juk panašiai kainuoja bilietas į baletą. Tiesa, jis ne pačioje geriausioje eilėje, bet studentavimo laikais kartais operos ir baleto teatre tekdavo pastovėti net visus tris veiksmus, visgi nei vieną kartą nenusivyliau – rekomenduoju.
Mieli skaitytojai ir gerbiami komentatoriai, linkiu jums toliau puoselėti savo literatūrinį skonį, meilę knygai, artimui ir kaimynui - nesustokite.. Jei svajojate, linkiu parašyti knygą, panašią į „Altorių šešėly”, kuri nepraranda savo žavesio ir intrigos net pasikeitus amžiui. Parašyti knygą jums nieko nekainuos, jums nereikės susirgti grafomanija, jums reikės tik parašyti apie penkis šimtus puslapių.
Rašyti visi tikrai mokate, tad svarbiausia - neįvelti gramatinių klaidų, juk mokykloje visi buvote pirmūnais. O jei negalite savo talento šį vakarą perkelti ant popieriaus, perkelkite jį ant virtuvės stalo ir paruoškite žmonai (vyrui) vakarienę. Pažiūrėkite įdomų filmą ne, tik ne vėl „Titaniką”, ir susiraskite namuose žvakių, net jei dažniausiai jos uždegamos ne per pačią romantiškiausią progą.
Pasimylėkite, jei to dar nedarėte šią savaitę ar mėnesį. O jei už lango saulėtas rudeniškas oras, bet jums stinga įkvėpimo pirmam savo grožinės literatūros šedevrui, nuvažiuokite į Trakus, apeikite aplink pilį, prisiminkite Maironį arba Vytautą Didįjį, pagaliau - apsilankykite Anykščiuose ar Čiurlionio muziejuje.
Atsispausdinkite Šatrijos Raganą iš interneto, jei nuobodu, ir paskaitykite ant suoliuko priešais tekančią Nerį. Nurimkite, apsivalykite savo sielą, mintis, išsigryninkite gyvenimo tikslus ir susigalvokite svajonių. Po velniais - nusišypsokite nors sau ir būkite laimingi!
Nuoširdžiai patariu:
Negaiškite laiko per protingiems komentarams, nes kvailiai jų nesupras.
Esu tikra ir net neabejoju, kad kiekvienas turime savo knygą, kurią ypač malonu bei gera skaityti. Tikiuosi, kad „Nukarūnuoti Karaliai” atras tik tuos, kas juos perskaitys su pasimėgavimu ir jauduliu, neįpareigojančiai, be didesnių apmąstymų - „būti ar nebūti”?
Į tai jau atsakyta tūkstančius kartų – BŪTI! Aš šios knygos nespraudžiau į kažkokius aukštus lietuviškos grožinės literatūros klasikos standartus – jie man nepasiekiami, jos stilius laisvas ir paprastas skaityti.
Taip pat žinojau, kad dėl to sulauksiu daug kritikos, ne tik iš tokių išprususių kritikų, todėl rašydama įžangą knygoje pasistengiau trumpai, bet aiškiai pasakyti, ką ji galėtų sudominti ir dar daugiau pridurti jau nebegaliu:
„Aš – Elžbieta.
Mylėkite, nekęskite arba iškart ignoruokite –
galiu būti ne jūsų skonio paukštytė.
Nesitikėkite, jog dabar prasidės dar vienas trapaus dvasinio nušvitimo blyksnį žadantis klasikinio romano puslapis, kurį pagarbiai išliaupsino pripažinti kritikai ir intelektualios literatūros elitas. Jei tikitės kažko genialaus ir dar iki šiol neatrasto, geriau net nerizikuokite suteršti savo išpuoselėto skonio.
Aš niekada neklausiau nuoširdaus artimų draugų patarimo – tik nerašyti, o ypač apie tai, kas dedasi chaotiškoje banalių minčių mišrainėje, nes pagrindinė jos sudedamoji dalis – tai tik pigus majonezas, kuris begėdiškai klaidina skonio receptorius, nusiųsdamas apgaulingą sintetinių priedų signalą nuo kasdienybės išsekusioms smegenims.
Po aštuonių įtempto mąstymo arba visiško nemąstymo valandų darbe, mums labiausiai reikia atrasti gyvenimo prasmę, juk apie tai rašė Sokratas, Nyčė ir tie, kurie nusižudė, nesulaukę pripažinimo tų, kuriuos patys išvadino bedvasiais idiotais.
Jūs vis dar skaitote??? Liaukitės, juk niekada veltui nešvaistote laiko – nežiūrite lietuviškų žinių ir nesidomite internetinių portalų naujienomis.
Nejau neaišku, jog tai tik dar vienas desperatiškas bandymas užkariauti vartotojų visuomenės pripažinimą ir penkių sekundžių šlovę? Maža to, tikėtina, jog aš sergu sunkia grafomanijos forma, todėl mane kankina ne tik protą užtemdantis troškimas rašyti, bet ir talentu nepelnyta garbė save laikyti rašytoja!
Vienintelis dalykas, dėl kurio vienareikšmiškai nesutikčiau, tai klausimas, kas yra svarbiau – parašyti knygą ar būti rašytoja? Pagimdyti kūdikį ar būti mama? Kas pirmiau: kiaušinis ar višta? Būti ar nebūti? Galbūt, nes aš nepaklausiau redaktorių patarimo – išnykti. Rizikuoju plačiai prasižioti – ir man taip gyventi įdomiau.
Kieno talentas vertesnis jūsų dėmesio – profesionalo ar mėgėjo? Kas apskritai yra talentas? Kaip jis matuojamas? Mes visi trokštame būti talentingi, bet talento kelias visada prasideda nuo savęs pažinimo. Talentas esti unikalus ir ypatingas, nes jis gyvena kiekviename iš mūsų, tačiau tai nereiškia, jog turime save sprausti į kažkokius idealų rėmus ar siekti tautos pripažinimo. Senolių išmintis moko, kad savo žemėje pranašu nebūsi...
Manote, tai dar vienas romanas, kurio tiražas liks neišparduotas ir supus spaustuvės sandėliuose?
Norėčiau, kad tie, kurie išdrįs apsinuodyti manimi, kentėtų iš malonumo ir neįpareigojančios dvasinės laisvės. Mes skaitome tik sau – tai mūsų minčių pasaulis, jame kuriame skirtingus jausmų vaizdinius.
Savo istorijoje išsivaduoju nuo begalybės kompleksus maskuojančių kaukių, kvailų stereotipų, savito, nesistemingo, impulsyvaus, ne visiems suprantamo humoro, kūrybinių proveržių bei žaismingai artistiškų vaidmenų – tiesiog išsineriu iš susidėvėjusios odos. Tai nuoširdumo banga, kuri išsilieja puslapiuose, juose išsikovoju savo laisvę.
Noriu pabandyti pažvelgti į visiškai nuogą savo sielą, kuri nesigėdytų geidulių ir nebėgtų nuo tuščio atspindžio. Aš – mutavęs Doriano Grėjaus klonas. Banali tuštybių mugės dezertyrė, kuri netikėtai suaugo, bet neišmoko vienintelės pamokos – patylėti!
Nereikšti savo nuomonės, idant netapčiau dar viena visų užuojautos meldžiančia, naujausiųjų amžių stereotipų auka – Marija Magdalena! Visus erzinanti, melancholiškos depresijos apsėsta barakuda ir didžiausia nuobodybė. Noriu nebijoti būti savimi, nes tik taip galiu patirti pažinimą ir ištarti „sudie“ nuostabiausiam gyvenimo nesusipratimui – Pirmajai gyvenimo meilei.
Aš puolu ant kelių ir meldžiu meilės, bet meilė manęs išsižada. Meilė nekenčia tų, kurie maldauja jos malonės. Meilė visada pasirenka favoritą ir juo niekada netampa apgailėtinas nevykėlis. Meilė mėgsta užkariautojus ir jai patinka nugalėtojai.
Meilė nekenčia bailių, ir aš išmokau nugalėti savo demonus. Meilė dievina aistringas, veržlias ir pažinimu degančias sielas, todėl noriu patirti pažinimą. Aš trokštu sudegti iki galo, nes tik tada praregėsiu ir ištarsiu „sudie“ nukarūnuotam karaliui.
P. S.
Skiriu šį skaitalą visoms geroms mergaitėms, kurios niekada neklydo, ir blogoms, kurios pasimokė iš savo klaidų. Visoms, kurių širdys buvo negailestingai sudaužytos. Visoms, kurios jį garbino, dievino, jam meldėsi ir naiviai svajojo vėl sugrįšiant pirmąją meilę.
Visoms, kurios užaugo, ir toms, kurios mintyse amžinai skraidys padebesiais. Toms, kurios nebijo būti netobulos ir ieško savo tiesų. Visoms, kurios gali mylėti kaip gulbės ir mylėtis kaip laukinės amazonės. Visoms aistringoms, jausmingoms ir žaismingoms sieloms. Ir tiems, kurie mano, jog aš išprotėjau! Aš visada tokia buvau.”
Knygos pristatymas Vilniuje vyks rugsėjo 20 dieną, 18:00 val. Didžiajame „Pegaso” knygyne esančiame Vilniaus PC Akropolyje, Ozo g. 25.
Rugsėjo 21 dieną, 16:00 val. Didžiojo „Pegaso” knygyne Klaipėdos PC Akropolyje, Taikos pr. 61.
