Jis ne tau
„Jis ne tau...“
Ausyse vis dar skamba pranašiški žodžiai
ir kunigai šventina mano pelenus,
blaškomus vėjo po pasaulį.
Aš teku kaip vanduo,
degu kaip ugnis,
išnykstu kaip šviesa,
susigeriu į juodą naktį
ir nebekvėpuoju.
„Woo“ džiazuojančios grupės neradome, todėl patraukėme į „La Boheme“. Vis geriau nei likti pustuščiame klube. Žingsniuodama vos įstengiau nuslėpti nuostabą, buvo sunku patikėti, kaip ramiai, aiškiai jis kalba, kiek daug skirtingų dalykų išmano, kaip puikiai moka sudominti ir išlaikyti mano dėmesį.
Vieną temą keičia kita, o aš tik susižavėjusi klausausi. Stebiuosi, kaip vienas žmogus galvoje gali nešiotis tiek daug informacijos, žerti faktą po fakto, datą po datos, patikslinti skaičius, narstyti politinius ir ekonominius sprendimus.
Išsižiojusi klausiausi jo komentarų. Galiausiai jis peržengė ribą, kurią pasiekus auka nebegali priešintis. Mūsų pokalbis tapo daug nuoširdesnis nei pažinties pradžioje. Jis pradėjo kalbėti apie žemiškesnius dalykus, tokius kaip muzika, spektakliai, pomėgiai, laisvalaikis, o aš nesistengiau atrodyti protingesnė nei esu iš tikrųjų.
Jo draugijoje pagaliau atsipalaidavau, pradėjau mažiau gludinti savo atsakymus, nesijaudinau, kad galiu pasirodyti banali, tiesiog pasijaučiau patogiai, nes M. išmano šimtus būdų, kaip prisijaukinti žmogų. Jaukiai įsitaisiusi ant minkštų kėdžių pustuštėje „La Boheme“ salėje įsijaučiau į neįpareigojančią prancūziško kaimo atmosferą. Greta sėdėjo negausi kompanija, kuri netrukdė tęsti pokalbio ir lengvai svaigti nuo čionykščio namų vyno.
***
Aš žiūrėjau į M. veidą, stebėjau jo šnerves, kurios įkvepia ir iškvepia mane. Jau sutikusi čia ateiti aš nujaučiau šią akimirką. Žinojau, kad nesugebėsiu atsispirti nei gundymams, nei
M., todėl sprendimą sąmoningai priėmiau daug anksčiau. Mane užbūrė jausmas, kurio buvau taip seniai pasiilgusi, kuris, maniau, gali niekada nepasikartoti.
Nesu išalkusi paties sekso, labiau vyro pasisavinimo, jo absorbavimosi į kūną, absoliutaus susiliejimo. To virpuliuko, kuris priversdavo jaudintis prieš kiekvieną pasimatymą su K. kaip nedrąsią mokinukę. Vieną kartą išgyvenus šį jaudulį aš niekada nepamiršiu jo galios, nes tai visa griaunanti jėga.
Pirmą kartą pamačius M., man reikėjo nuo jo bėgti kuo toliau, nes tas jausmas, kurį jis pažadino, gali per skaudžiai sužeisti arba net nužudyti. Aš nieko neatsakiau. Pradėjau bučiuoti M. krūtinę, pritraukiau jo plačius pečius arčiau savęs. Mano kojos sulenktos ties jo liemeniu.
Mano rankos spaudžia jo pečius ir jis į mane įeina. Jo judesiai tarsi šokis, M. neskuba, juda gracingai kaip tigras, laviruojantis tarp aštrių uolų prieš šuolį. M. išjaučia kiekvieną gilesnį įsiskverbimą į mane. Jo veido neslepia jokia kaukė, aš skaitau aistros poeziją, seku eilutes, tai mimikos raukšlės, įsirėžusios į veidą, kai jis jautė orgazmą.
Jo lūpos skleidžia kažkokią keistą dejonę, kuri užliūliuoja prieš kiekvieną jautresnę akimirką taip, kad beveik netenku sąmonės. Negaliu atsimerkti, nes priešais regiu rojaus sodą, mano kūnas lipšnus kaip medus ir aš juo spaudžiuos prie M. Įtraukiu M. į savo glėbį. Jis nesipriešina, aš prasiskverbiu pro jo kūną ir užvaldau visą. Kylu į nirvaną.
Gal galėčiau nenubusti iš šio sapno? Rytas neišauštų ir saulės spinduliai manęs neišplėštų iš M. glėbio. Aš norėčiau būti amžinai jo, kad kartu susilietume į vieną nedalomą kūną. Aš gyvenčiau po jo oda. Mes būtume tobuli meilužiai, įkalinę vienas kitą iki gyvos galvos.
Po šios beprotybės užmigau M. glėbyje. Užmigau skaičiuodama jo širdies dūžius. Prieš septynias M. mane pažadino pusbalsiu šnabždėdamas, jog privalo ruoštis į darbą, ir paklausė, ar nenorėčiau kavos. Netrukus puodelis garavo prie lovos krašto.
Laukite tęsinio
Knygos pristatymas Vilniuje vyks rugsėjo 20 dieną, 18:00 val. Didžiajame „Pegaso” knygyne esančiame Vilniaus PC Akropolyje, Ozo g. 25.
Rugsėjo 21 dieną, 16:00 val. Didžiojo „Pegaso” knygyne Klaipėdos PC Akropolyje, Taikos pr. 61.
