Sveiki, net nežinau nuo ko pradėti. Esu didelėje depresijoje ir pati eiti pas specialistus nedrįstu, o gal ir bijau. Nežinau ką man pasakys...
Man yra 24 metai ir jau turėjau dvi santuokas, ir kol kas dar yra antra, neišsiskyriau. Pirma iširo, nes vyras atsisėdo į kalėjimą ir taip pat mano gyvenime atsirado kitas.
Su juo susipažinau per internetą ir tuo metu jis sėdėjo kalėjime. Net nežinau kaip man pasisekė, bet jis yra kažkada paauglystėje susikurtas mano vyro idealas.
Nemaniau, kad kada nors rasiu tokį. Kai mudu susipažinom, jam dar buvo likę sėdėti 4 metai. Po metų bendravimo ir mano pirmos santuokos skyrybų mudu susituokėm kalėjime.
Aišku artimieji buvo prieš, bet kaip jau įvyko taip jau įvyko. Visą tą laiką važinėjau pas jį su savo dukrele, kuri yra nuo pirmo vyro, bet jam ji visiškai nerūpi ir net ja nesidomi.
Dabartinis ją priėmė ir sutiko, neprieštaravo, kad jį vadintų tėčiu.
Praėjo tie 4 metai ir jis išėjo. Pradėjom kartu gyventi. Aišku, prasidėjo įvairiausi pykčiai - buitiniai ir ne tik. Jis mėgsta išeiti vienas pasilinksminti su draugais į barus, o mane palieka vieną, niekur nepakviečia.
Išlekia gerti visada, kai mudu susipykstam arba šiaip jį pakviečia ir jis lekia. Esu pavydi ir labai bijau išdavystės ir jam prikišu, kad pas kitas būna ir taip pat dėl to pykstamės.
Kartą jam reikėjo išvykti taisyti automobilį, aš jam išlyginau drabužius ir išleidau su nuotaika. Pati su dukra likau namie tvarkytis, ruošti valgyti. Ateina vakaras paskambinu jam, paklausiu kada grįš, jis sako greit. Aš vis laukiu ir laukiu iki 22 valandos. Skambinau jam, bet jis vis nekelia ir nekelia.
Net nežinau, kokia nuojauta viduje buvo, bet aprengiau dukrą, sėdau į automobilį ir nuvykau prie vieno jo lankomo baro. Slapčia stebėjau ir pamačiau jį su draugais ir burkuojantį su blondine. Mačiau, kaip jis ją bučiavo, bet nežinau kodėl nelėkiau ir nerėkiau ten.
Sėdėjau ir stebėjau juos. Ji jam atsisėdo ant kelių, o jis tam leido. Prieš užsidarant barui jis ją išlydėjo susikibę buvo už rankų, aš su mašina prilėkiau ir paprašiau jo įsėsti. Kitą dieną jis manęs atsiprašė, aš, kadangi jį myliu labai, daviau dar vieną galimybę.
Bet tas skausmas viduje jau metai yra širdyje. Niekaip negaliu ištrint to vaizdo. Netikėtai aš pastojau. Norėjau nutraukti nėštumą, bet neįstengiau. Dar maniau, kad lėliukas mus suartins, bet aš kasdien prisimenu tai, ką mačiau prieš metus ir man sunku.
Pasidariau pikta viskam, abejinga, ašaros dažnai kaupiasi akyse, kodėl jis leidosi kažkokiai blondinei atsisėsti? Dažnai jam prikišu tai, kai mudu pradedam pyktis, nes negaliu, matau vėl, kaip jam su ja buvo gera ir kad niekada man tokio dėmesio nerodė kaip jai.
Net nebenoriu su juo mylėtis, nes prisimenu tą vaizdą, kai jis prisiliečia. Vis svarstau apie skyrybas, bet nedrįstu, bijau likti viena. Gimė dukra, atrodo, viskas turėtų pasimiršti, bet man tik dar labiau viduje spaudžia ir žiauriai skauda.
Norisi pabėgti, prisigerti, nors esu prieš alkoholį, bet noriu pabėgti bent trumpam ir užmiršt tą vaizdą. Man ištikimybė yra šventa ir negaliu- labai skauda, kad mane išdavė su ja. Patarkit ką man padaryti ar dar įmanoma išgelbėti santuoką? Ar geriau pačiai ir kuo greičiau dėti tašką?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
KAIP ATLEISTI IŠDAVYSTĘ?
Sveiki, manau, kad jūsų situaciją geriau galima suprasti, jei palyginti jį su sėdėjimu kalėjime. Jau antras jūsų vyras pabuvojo kalėjime. O kalėjimas - tai bausmė. Kai bausmė baigiasi, žmogų iš kalėjimo išleidžia. Tarsi atleidžia jam jo nusikaltimą.
Jūsų draugas irgi nusipelnė bausmės. Aš nežinau, už ką jis sėdėjo pirmą kartą. Tačiau dabar aišku, kad išėjęs iš kalėjimo jis nusidėjo prieš jus: laikė ant kelių sėdinčią blondinę ir ją bučiavo. Maža to, jis dar sakė, kad taisys automobilį, o jūs dar jam lyginote marškinius. O dar jis nusidėjo tuo, kad nė vieną kartą užtrukdavo bare su draugais ir neatsakydavo į jūsų skambučius. Ir jūs, žinoma, labai pergyvendavote, nes jis jums nėra svetimas ir jūs netgi jį mylite. Taigi, jis sukėlė jums skausmą ir dabar tik klausimas, kokią bausmę jūs jam už tai paskirsite.
Jūs keliate klausimą radikaliai: o gal išvis nutraukti su juo santykius? Tai - stipri bausmė, jeigu jūs ir vaikas jam brangūs. Įsivaizduojate, kaip jam būtų skaudu likti be žmonos ir vaiko? Tačiau gerai pagalvojus jūs sutiksite, kad gal tai būtų per žiauru.
Jo nusikaltimas su blondine įvyko prieš metus, po to jis jūsų atsiprašė. Tad ar būtų tinkamas dalykas su juo dėl to skirtis? Ir jūs gi žinote, kad iš tikrųjų skyrybų nenorite. Juk dar neaišku, ar savo 24 metų amžiuje rasite ką nors geresnio. Visgi jums ne keturiolika, esate dviejų vaikų motina. O ką jeigu jums patinka tik vaikinai su kriminaliniais polinkiais ? Tad dar neaišku, kokį išsirinktumėte kitą kartą . Gal jis būtų koks nors žmogžudys psichopatas? O dar atimti iš vaiko tėvą- tikrai nesinori, juk taip ? Todėl skyrybas tenka laikyti per daug griežta bausme.
Kita bausmė - atkeršyti jam tuo pačiu. Manau, kad jums kildavo tokia idėja. Įsivaizduokite, kad jūs irgi nuvažiuotumėte į barą paprašiusi jį pasėdėti su vaikais. Ir vėlai negrįžtumėte, o į skambučius neatsakytumėte. Tuomet jis neiškentęs atvažiuotų su mašina ir aptiktų jus sėdinčią kokiam nors vaikinui ant kelių su juo besibučiuojančią. Jis, tikriausiai, įsiustų, o jūs ramiai jam pasakytumėte: dabar supranti, kaip aš prieš metus jaučiausi, kai tave aptikau darant tą patį?
Bet čia iškyla kelios galimos komplikacijos. Galbūt, jums iš tiesų ištikimybė tokia šventa, kaip jūs rašote. Ir bučiuodamasi su kokiu nors vaikinu jūs jaustumėte didžiulius sąžinės priekaištus. Galbūt, jūsų vaikinas yra labai impulsyvus ir pultų muštis. Už ką vėl patektų teisėsaugos dėmesin ir jį vėl pasodintų. Tuomet jūs jaustumėtės kalta. Jūs sugriautumėte jam gyvenimą. Todėl tokį variantą reiktų irgi laikyti per daug komplikuotu.
Pati gamta pasiūlė jums švelnesnę bausmę: nustoti su juo mylėtis. Kodėl tai pasirinkote ne jūs, o gamta? Man atrodo, kad gimus vaikui jūsų interesas persikėlė į vaiką. Taip atsitinka moterims, kad po gimdymo jos neskiria tiek dėmesio seksui, kaip anksčiau: vaikai reikalauja daug laiko.
Tačiau tuo pačiu gaunasi tam tikra skriauda ir vyrui: jis negauna tiek sekso, kiek anksčiau. O vyrams, ypač jauniems, tai yra lyg skriauda. Jūs, žinoma, galvojote atvirkščiai: kad vaikas jus suartins. Tačiau dažnai būna, kad nesuartina, ir gaunasi bausmė vyrui. Juk vyrai patys yra kaip vaikai, ir jiems vaiko gimimas yra tarsi broliuko ar sesers atsiradimas. O žmona jiems būna kaip mamytė. Ir kai tą mamytę kas nors iš jų atima, jie jaučiasi nubausti nežinia už ką. Bet jūsų vyras žino, už ką, ir čia yra skirtumas.
Beje, ar pastebėjote, kad jūsų vaikinas kartais elgiasi taip, lyg būtų mažas? Pavyzdžiui, jis nepakenčia jūsų priekaištų, ir tuomet išvažiuoja pas draugus. Visai kaip berniukas, kuris nuo mamos pastabų bėga į kiemą žaisti. Matyt, ir jums kartais pažįstama tokia būsena, kad norisi sumažėti, tapti neatsakinga, silpna, ir pabūti prisiglaudus prie ko nors stipraus ! Mes niekada neužaugame iki galo, net kai tampame tėvais. Jūsų vyras tik suvaikėja iš tikrųjų , o jūs pasvajojate.
Neleidžiate sau prisigerti, nes esate atsakingas suaugęs žmogus. Vidinė vaiko būsena- tik būsena, jūs ją pastebite, bet jai nepasiduodate. Bet pykti ir sugalvoti bausmes vyrui vis vien turite teisę.
Kokią dar bausmę galima sugalvoti jūsų vyrui?
Aš sakyčiau, kad kuo ji bus paprastesnė, tuo geriau jums abiem. Vyrai, beje, mėgsta paprastas bausmes : išravėti daržą , suremontuoti kokį nors buitinį prietaisą , padaryti šimtą pritūpimų - čia dalykai įvykdomi, ir juos atlikę vyrai jaučiasi geriau. O žmonoms irgi palengvėja. Taigi, sugalvokite pati, ką tokio jis gali dėl jūsų padaryti.
Jums gali kilti klausimas, ar tik bausmės padeda atleisti. Ne tik. Kartais žmonos atleidžia vyrams, jei mato, kad vyrams atsitiko rimtų nelaimių ( vyro artimieji miršta , vyras sunkia liga suserga, darbo netenka ir pan.). O kartais atleisti galima po to, kai žmogus nuoširdžiai pergyvena ir matosi, kad labai kankinasi. Žinoma, kai kurios moterys atleidžia be viso šito - tiesiog iš geros širdies. Tačiau toks atleidimas pavojingas, nes atriša rankas naujiems nusidėjimams. Ypač neverta atleisti iš geros širdies, jei vyras geria ir naudoja smurtą. Čia reiktų kuo greičiau skirtis.
Tačiau jūsų atvejis kitoks. Vyras, nors ir elgiasi vaikiškai, vis dėlto sako jus mylįs ir nesmurtauja. O joks kitas vyras jums nesako, kad myli. Gaila, kad absoliučios ištikimybės vyras pažadėti jums negali. Tad gal galima duoti jam bandomąjį laikotarpį? Jūs taip ir padarėte, nes rašote, jog "davėte jam dar vieną šansą". Tik reiktų sukonkretinti: tarkime, vieneri metai be baro ir draugų su merginomis. O lygiagrečiai reiktų sugalvoti kokią nors bausmę, ir kažkokių abiem įdomesnių pramogų: sporto, šokių, roko muzikos koncertų ar pan. Juk negali būti , kad dvidešimtmečiai nerastų jokių bendrų interesų?
Bet čia mes jau perėjome prie malonesnės dalies: kaip jums padaryti, kad gyventų būtų įdomu, o bausmės, barai ir alkoholis liktų kaip nyki praeitis?
Nežinau, ar šitaip neužbėgu per daug į priekį. Prieš įdomumą ir džiaugsmą visuomet būna kažkiek kančios, ir dabar jūs kaip tik tą kančią išgyvenate. Tarsi pati būtumėt save įkalinusi.
Tad galima tik palinkėti jums išgyventi šį laikotarpį oriai.
O kai pajusite, kad laikas išeiti į laisvę - išeikite.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
