Pagrindinis dalykas, kuris man dabar neduoda ramybės yra draugas, vardu Robertas. Pažįstami esame jau beveik 10 metų. Pradžioje buvome tiesiog draugai, vėliau susipykome ir daugiau nei metus nebendravome. Jau tuomet, kai susipykom ir jis dingo iš mano gyvenimo, jaučiau, kad jis ko gero man pasidarė daugiau nei draugas.
Galų gale, po metų kažkaip vėl atsinaujino mūsų bendravimas. Tuomet jis jau turėjo merginą. Nesureikšminau to ir tiesiog toliau bendravome kaip geri draugai. Tiesa, po kurio laiko beveik vėl nebendravome, nes, kaip vėliau paaiškėjo, jo draugė pavydėdavo, kad jis su manimi palaiko ryšius, todėl, kad neskaudinti draugės, nusprendė apriboti bendravimą su manimi.
Susirašydavome porą kartų per mėnesį ir tiek. Tuomet kažkaip nemačiau tame problemos. Šį pavasarį Robertas išsiskyrė su savo drauge. Skyrybas inicijavo ji. Tuomet viskas vėl grįžo į senas vėžias: pokalbiai iki ryto, jis nuolat man pasakodavo apie tai, kaip jis kenčia, kaip norėtų susigrąžinti savo merginą, kaip ją myli.
Ilgai neigiau sau, kad man nerūpi, bet supratau, kad dėl visų šių kalbų baisiai skauda širdį. Nepaisant to, ir toliau elgiausi kaip ir maniau, jog privalu žmogui, kuris yra geras draugas – guosdavau, bandydavau padėti spręsti problemas, patardavau kiek įmanoma objektyviau, vis sakydavau, kad viskas bus gerai – susitaikysite, kad nenukabintų nosies, bandytų prikelti santykius naujam gyvenimui, nes niekas nepakovos už laimę, jeigu to pats nepadarysi. Ir po gerų 4 mėnesių jie visgi susitaikė. Turbūt nemažai ir pati prie to prisidėjau su visais savo patarimais. Bet nesigailiu dėl to, nes manau, kad taip elgtis buvo sąžininga.
Na, ir kai susitaikė, supratau, kad dabar jau aš pati prisidirbau. Ir nežinau kaip elgtis toliau? Sakiau jam, kad mums geriau būtų nutraukti bendravimą, nes tokie santykiai niekur neveda ir nenoriu kištis į jo ir jo merginos santykius, nes vėl prasidės visi pavydai ir pan. O ir šiaip visad buvau nuomonės, kad kur du, ten trečias nereikalingas. Bet jis nenori. Sako, jog aš niekur nesikišu, labai daug jam padėjau, esu jo geriausia draugė ir jis nenori nutraukti su manimi bendravimo, kad pasikalbės su drauge, jog tie pavyduliavimai visiškai nepagrįsti ir be jos jis turi teisę turėti žmonių, su kuriais gali bendrauti ir gerai sutarti.
Kaip jaučiuosi aš? Ogi visiškai pasimetusi... Suprantu, kad dabar jau tikrai galiu neigti kiek tik noriu, bet jis man daugiau nei vien tik draugas. Iš vienos pusės, nenoriu nutraukti bendravimo, nes žinau, kad būtų labai sunku. Vien nuo šitos minties man kaupiasi ašaros. Iš kitos pusės, manau, jog toks bendravimas niekur neveda ir tik skaudinsiu save. Jau nebežinau, nebeįsivaizduoju savęs jokio kito vaikino draugijoje, nes yra toks jausmas, tarsi jau niekada nerasiu jokio žmogaus, kurį taip mylėčiau, kuriuo taip pasitikėčiau ir galėčiau atsiverti.
Bijau, kad net viso gyvenimo neužtektų rasti tokį, kuris man pakeistų Robertą, nes dabar visus lyginsiu su juo. O ir kaip galėčiau rasti? Kol bendrauju su juo, nematau nieko, kas yra aplinkui. Iš kitos pusės – nenoriu prarasti draugo vien dėl to, kad jaučiu jam kažką daugiau.
Tokių žmonių turbūt vienetai gyvenime pasitaiko. Visuomet sakydavau, kad negalima mėtyti tų tikrų žmonių, o dabar noriu išmesti ir pamiršti visų pirma žmogų, kuris man tikrai būtų nuostabus draugas visus šiuos metus. Žinau, kad jeigu pasakyčiau jam kaip jaučiuosi, viską kažkaip išspręstume. Bet tikrai žinau, kad jis labai myli savo merginą ir tarp mūsų nieko nebūtų. Ir neturiu teisės nieko kaltinti, nes ji, o ne aš buvo su juo ir kai gera, ir kai bloga, per tuos metus, kai buvome susipykę ir nebendravome. Todėl kažką sakyti jam nematau prasmės, nes abu prieitume išvadą, jog reikia nutraukti bendravimą, kadangi jis tikrai ne toks žmogus, kuris gerai jaustųsi su manim bendraudamas ir žinodamas, kad man taip skauda širdį. Tuo labiau nežinau kaip reiktų priimti patį faktą, jog pasakius kaip jaučiuosi jis sakytų „na, tu buvai teisi, mums tikrai geriau nebendrauti, jeigu šitaip jautiesi“. Manau, kad šitoje situacijoje aš pati turėčiau nuspręsti kaip man elgtis. Bet esu visiškai pasimetusi.
Draugė man patarė, jog geriausia būtų bendrauti toliau ir atrasti trūkumų žmoguje, dėl ko jis neatrodytų toks nuostabus ir geras, tada galėčiau žiūrėti kaip į draugą. Tačiau, kad ir kiek ieškojau – nieko neradau. Nors ir suprantu, kad požiūriai kai kada skiriasi, kad visiškai kitokius ateities planus turime, tačiau nieko negaliu padaryti – jaučiuosi taip, kaip jaučiuosi. Ir svarbiausia, tiek nutraukus bendravimą, tiek bendraujant nežinau kaip man judėti pirmyn ir kaip atrasti tą kitą žmogų, kurį mylėčiau, kuriuo galėčiau pasitikėti.
Esu labai uždaras žmogus, linkęs viską kaupti savyje. Man reikėjo 6 metų, kol pagaliau visiškai atsivėriau Robertui. Ir, deja, man jau nebe 18-ka, kad dar 6 metus ieškočiau kito tokio žmogaus ir dar 6 metus tvarkyčiausi su savo nepasitikėjimu ir uždarumu, stengdamasi atsiverti ir vėl bijodama, kad liksiu kažkur nuošaly, kaip geriausia draugė arba galų gale suprasiu, kad tas žmogus nėra toks, kokio man reikėjo. Visada yra variantas pasistatyti gražų namą, nusipirkti šunį, susirasti meilužį/ius ir gyventi ilgai ir laimingai, bet nenoriu pasenti viena ir neturėti jokio žmogaus, kuris man atneštų stiklinę vandens, kai pati nebegalėsiu jos pasiimti. Tačiau nenoriu šalia ir žmogaus, kuris mylėtų mane, o aš jam jausčiau tik pagarbą, o sau – sąžinės graužatį, kad prasidėjau tik todėl, kad bijojau pasenti viena. Todėl ką daryti su Robertu? Kaip judėti pirmyn vienu ar kitu atveju?
Ačiū už pagalbą.
KĄ DARYTI, JEI MYLI ŽMOGŲ, KURIS MYLI KITĄ?
Iš jūsų laiško daug kas galėtų pasimokyti, ką reiškia draugiška parama, kai draugas išgyvena išsiskyrimą: „guosdavau, bandydavau padėti spręsti problemas, patardavau kiek įmanoma objektyviau, vis sakydavau, kad viskas bus gerai – susitaikysite, kad nenukabintų nosies, bandytų prikelti santykius naujam gyvenimui, nes niekas nepakovos už laimę, jeigu to pats nepadarysi“. Manau, kad atsidūrusi panašioje situacijoje, kaip jūsų draugas, t.y. pajutusi, kad rizikuojate jo netekti, jūs gavote panašią draugišką paramą iš savo draugės. Tik ji dar patarė jums įžiūrėti blogąsias jo puses, kad nebūtų gaila palikti. Ar verta dar ir man ką nors jums patarti?
Guosti jus, kad rasite dar ne vieną vaikiną, nerizikuosiu: jūs esate įsitikinusi, kad tokio antro žmogaus nėra, kad esate per daug uždaras žmogus, ir kad net šešerių metų jums prireikia, kad atsivertumėte, ir kartais tik tam, kad skausmingai įsitikintumėte, kad vėl liekate vaikinui tik draugė.
Bandyti padėti jums išspręsti jūsų problemą – vadinasi, padaryti tą patį, ką jūs bandėte padaryti draugui ir galų gale supratote, kad jį įsimylėjote. Matyt, rimtai bandant jums padėti taip pat gali jus įsimylėti. Nes tai, kad draugiška jūsų pagalba virto įsimylėjimu, rodo, kad jūs turėjote poreikį mylėti ir būti mylima, o ne išlaikyti draugiškus santykius. Taigi, iš tikrųjų jums padėtų išspręsti šią problemą ne patarimai, o draugystė, perauganti į abipusę meilę. Ar jūs pasiruošusi tokiems meilės santykiams? Ar pakankamai turite patirties imti ir duoti? Juk santykiuose su draugu daugiau duodavote nei gaudavote. Nes jei norėtumėte ir galėtumėte imti, atsidurtumėte kituose santykiuose: arba jo merginos vietoje (kuri atgavo vaikiną), arba vaikino vietoje (kuris atgavo merginą), arba pačioje geriausioje vietoje – kai meilė būtų abipusė. O atsidūrėte tik draugės, duodančios patarimus, vietoje. Dažniausiai tai reiškia „moku duoti, nemoku imti“.
Ką galima patarti? Kad, objektyviai žiūrint, jūsų keliai su draugu yra skirtingi, jūs ir pati žinote. Kad laikas bėga, kad mylėti be atsako arba tekėti iš išskaičiavimo vienodai sunku – žinote taip pat. Kad jūs turite savo charakterį, įpročius ir principus – jums puikiai žinomas faktas.
Galiu tik pridurti, kad meilės santykiai turi aibę įvairių atspalvių, ir jeigu jūsų santykiuose vyrauja „draugiškumas plius aistra“, tai yra dar visokių kitokių meilių („draugystė plius prisirišimas“, „prisirišimas plius aistra“, pažiūrų bendrumas plius draugystė“, „aistra plius žaidimas“ ir t.t. ir pan). Pasižiūrėkite „Google“ psichologo Sternbergo meilės rūšių klasifikaciją ir patikrinkite, kiek iš jų esate patyrusi. Pamatysite, kad jūsų svarstymai arba „vienpusė meilė arba ryšiai be meilės“ remiasi gana ribotu variantų kiekiu. Ir kad mylėti galima įvairiai įvairius žmones ir tą patį žmogų. Taip, taip – mylėti . Visa tai, ką jūs atmetate, taip pat yra meilė.
Pasakyti jums, kad nenukabintumėte nosies, aš tiesiog negaliu iš pagarbos jūsų liūdesiui. Ir skausmui, ir pavyduliavimui, ir nevilčiai jūsų aš irgi jaučiu pagarbą. Bandydama nenukabinti nosies jūs tiesiog apgaudinėtumėt save, nes visi šie jausmai reikalauja dėmesio ir užbaigimo. Įsivaizduokite, kad šiuo metu jūs praeinate brandos mokyklą ir pagrindiniai dalykai joje – išmokti liūdėti, išmokti jausti skausmą, išmokti pavyduliauti ir išmokti pulti į neviltį. Viso šito reikia mokytis, o mokytis „nenukabinti nosies“ visai nereikia, tam tarnauja ir komedijiniai serialai, ir draugių palaikymas ar tiesiog atsipalaidavimas kokiame nors bare ar klube. O štai išgyventi visokius nemalonius jausmus iki galo reikia mokytis specialiai, ir dar šis mokymasis reikalauja kuo dažniau būti vienai.
Ir štai liko dar vienas patarimas iš jūsų sąrašo – prikelti santykius iš naujo. Manau, kad bandyti santykius iš naujo prikelti nereikia. Juk santykiai prasideda ne mūsų valia. Ne mūsų valia mes juos ir užbaigiame. Čia panašu į gyvenimą apskritai: neprašome mes, kad mus gimdytų, neprašome dažniausiai, kad numarintų. Kažkaip atsiduodame šiuo klausimu likimui. Žinoma, jei jau jūsų draugas labai norėtų su jumis atgaivinti santykius... Tačiau aš jumis dėtas per tą laiką, kol tai įvyks, leisčiau sau išgyventi visą gamą nemalonių jausmų. Kad atėjęs draugas rastų, jog meilės vietą jūsų sieloje užima kas nors kitas. Bet neišvengčiau prisirišimo prie draugo, kol neperdegčiau juo. Nes jei jausmus privedi iki maksimumo, jie „perdega“. Ar tai reiškia „išeiti iš proto“? „Atbukti“? „Mirti savo siela“?
Iš dalies, taip. Tačiau tai nereiškia sudegti iki galo. Tiesiog tam, kad išlaisvintumėme savo sielą naujiems ryšiams, mums reikia išmokti deginti senus. Šis deginimas neliečia paties sugebėjimo mylėti, draugauti, prisirišti. Jis liečia tik objektus, kurie mums netinka. Tuos objektus savo viduje reikia mokytis sudeginti ir atitolinti. O patį sugebėjimą mylėti – palikti ir saugoti. Pasitikiu jūsų sugebėjimu mylėti ir prisirišti – jūs tai įrodėte savo istorija.
Ar reikia jums dar sakyti, ką daryti su Robertu?
Manau, jūs supratote mano atsakymą. Klausimą „kaip tai padaryti?“ aš palieku jūsų protui. Kuriuo irgi pasitikiu.
Sėkmės jums.
