Turiu vaikiną, tarp mūsų - daugiau nei 2 metų amžiaus skirtumas. Esu vyresnė. Draugaujame 6 mėnesius, puikiai sutariam, man gera su juo būti, tačiau kuo toliau, tuo dažniau pastebiu jame man nepatinkančių bruožų. Ima erzinti jo kalbėsena, elgesys, apranga, išvaizda, nemalonu ir gėda kartu su juo pasirodyti viešumoje.
Vis dažniau aplanko klausimai, už ką jį myliu, jei dar išvis tebejaučiu jam ką nors. Sakoma, jog jei abejoji, vadinasi - nemyli. Kartais kyla mintis skirtis, tačiau iš gailesčio jam negaliu to padaryti, bijau, kad liksiu vieniša, bijau ir dėl jo, kad neatkristų į depresiją. Būdamas su manimi, kaip pats tikina, jis jaučiasi laimingas, tačiau pati aš laiminga nesijaučiu.
Slapta užsiregistravau keliuose pažinčių tinklalapiuose pasivadinusi ir bandžiau ieškoti sau kito vaikino, tačiau nekaip sekėsi. Sutiktieji neįtikdavo išvaizda arba nesutapdavo interesai, tad ieškau iki šiol. Suprantu, kad taip elgdamasi esu iš dalies neištikima savo vaikinui, tačiau su juo visiškai nesijaučiu laiminga ir visiškai neįsivaizduoju gyvenimo kartu su juo.
Matydama, jog žmogus nuoširdžiai myli, jaučiu pareigą greičiau priimti kokį nors sprendimą, tik nežinau koki: išsiskirti ir tapti laiminga, ar likti su juo ir leisti jam būti laimingam? Kaip galėčiau išsisukti iš šios situacijos neįskaudindama jo?
IŠSISKIRTI AR LIKTI SU NEMYLIMU ?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
Manau, kad po šešių mėnesių draugystės normalu yra pamatyti nepatinkančius vaikino bruožus. Nesutikčiau tik, kad jei abejoji - vadinasi, nemyli. Abejonės yra neišvengiama tikėjimo dalis. O kai mes artimai su kažkuo susipažįstame, tai galime tik tikėti, kad tas žmogus mums bus artimas ilgą laiką.
T.y. mes niekad neturime garantijų, kad jis bus būtent toks, kokio mums reikia. Yra tik viltis, arba tikėjimas, ir abejonių irgi yra. Žinoma, ne visi žmonės meilėje tokie. Neabejojantys žmonės sako: “aš ŽINAU, kad čia – mano žmogus, ir aš UŽTIKRINTAS, kad jis būtent toks, kokio man reikia“.
Tačiau dažniausiai tokie žmonės tiesiog skaudžiai nusivilia. Žinoti ir neabejoti – ne tikėjimas, o prietaras bei fanatizmas. Tokios merginos vėliau netgi sako: “įsimylėjau jį, kaip išprotėjusi“. Neretai tokiais atvejais merginą perspėja: “bet juk jis turi krūvą trūkumų ir tau netinka“, tačiau atsakymas būna vienas: “myliu jį nepaisant visų jo trūkumų“. Tai labai primena vieno Viduramžių teologo paaiškinimą, kodėl jis tiki Dievu :“Tikiu kaip tik todėl, kad tai absurdiška“. Tam tikra prasme meilė- tai absurdas, prieštara protui, laikinas išprotėjimas.
Jūs gi aiškiai neišprotėjusi, nes pamatėte daug dalykų, kurie jums nepatinka : „kalbėsena, elgesys, apranga, išvaizda, nemalonu ir gėda kartu su juo pasirodyti viešumoje“. Tačiau klausimas :“už ką aš jį myliu?“ bei posakis „mes puikiai sutariame“ išduoda ką kitką : jūs meilę suprantate kaip paskatinimą. Tai jums - savotiška premija, kurią mergina išmoka vaikinui už tai, kad jis iškalbus, elgiasi mandagiai ir dėmesingai, rengiasi skoningai, atrodo gražiai, bei draugėms sukelia pavydą. Jūs tam tikra prasme per mažai išprotėjusi, kad mylėtumėte.
Na negi reikia nepaisyti patrauklių, gerų dalykų ? Visa tai iš tiesų yra malonu. Tačiau vargu ar tai galima pavadinti meile. Toks atitinkantis jūsų reikalavimus bei visuotinius papročius vaikinas- tai tiesiog jūsų PASIEKIMAS, savotiškas labai prestiziškas objektas, kuris pakelia jūsų vertę.
Meilė yra kas kita - tai toks intensyvus ATSIDAVIMAS kitam žmogui, jo kūnui, jo sielai, tam tikru laipsniu ištirpimas kitame ( beje, galų gale galintis nuvesti į visišką savęs praradimą ir priklausomybę).
Štai šito, mano supratimu, ir jūs, ir kiti žmonės labai bijo. Baugu yra netekti savęs. Todėl tam tikru metu santykių eigoje ima vystytis apsauga: “na ne, negaliu aš jo mylėti, juk jis turi aibę trūkumų“.
Trūkumai buvo ir anksčiau , tačiau dabar jie vis labiau nemaloniai bado akis. Jie pasirinktinai išskiriami iš privalumų ir kelia suirzimą. Tuomet, kai suirzimo taurė būna perpildyta, įvyksta arba konfliktas, arba išsiskyrimas. Tokiu būdu žmogus savotiškai išgelbėja save nuo išnykimo kitame. Jis vėl lieka su pačiu savimi- iki kitos pažinties. Kaina, kuris jis už tai sumoka- išsiskyrimo skausmas , galimas vienišumas. Todėl lengviau būna išsiskirti ne po penkerių metų, o po pusmečio. Tuomet skausmas būna ne toks didelis.
Visumoje merginas tokiuose santykiuose persmelkia dvi baimės: iš vienos pusės - nelikti visai vienai, iš kitos- neprarasti savo laisvės. Kai santykiai pavojingai priartėja prie vieno polio, įsijungia apsauginė reakcija. Tuo galime paaiškinti dažnai matomą situaciją : vos tik jis, merginos prašymu, ją palieka, ji užsinori vėl jį matyti. Vos jis parodo, kad ji jam labai reikalinga, ima jos ieškoti, įkyriai skambinti ir rašyti- įsijungia merginos pasipriešinimas ir ji griežtai taria : „ne, viskas baigta“.
Tad ką reikia jums daryti? Patarimų čia būti negali, nes tai- natūralus meilės santykių prieštaravimas. Tuos prieštaravimus reikia išgyventi ir pačiai surasti ribą tarp „būti vienai- būti ištirpusiai kitame žmoguje“. Tuomet kituose santykiuose prieisite kompromiso : „aš esu aš, o tu esi tu; bet mes esame kartu ir einame viena kryptimi“. Ši kryptis- vaikai, namas, pomėgiai, interesai, tobulėjimas, perspektyvoje- anūkai. Arba, kaip jūsų atveju- tiesiog geras bendravimas. Jums smagu bendrauti einant kartu.
Šis ėjimas neturi būti amžinas. Taip, jūs galite išsiskirti . Apie tai galite jam pasakyti ir tai su juo aptarti. Kodėl jūs to taip bijote?
Jūs pastebite dar vieną svarbų dalyką- kaltės jausmą . Jis verčia jus bijoti nutraukti su vaikinu, nes tai gali pastūmėti jį į depresiją. Taip sakydama jūs dar nesijaučiate kalta, bet norite užbėgti už akių kaltės jausmui. Deja, bet koks išsiskyrimas palieka žmogui sąžinės graužatį. Žmogus gali tai neigti, sakydamas : „ nėra čia ko gailėti, vis vien nieko rimto pas mus nebuvo“. Tačiau sielos gilumoje jis vien jaučiasi nesmagiai, nešvarios sąžinės. Juk jis sukelia kitam žmogui skausmą, o niekas, neturintis sociopato bruožų, specialiai skaudinti kito nesiekia.
Tačiau skausmas šis nebūtinai veda į depresiją. Jei, tarkime, jūsų vaikinas, sužinojęs, kad jūs jį paliekate, imtų garsiai ir atvirai rėkauti, ar net bandytų jums atkeršyti, jam nebūtų depresijos. Jis „išsikrautų“, o depresija būna tuomet, kai mes „pasikrauname“ ir nešiojame savyje agresyvius jausmus.
Taigi, galvodama, kad sukelsite jam depresiją , pamirštate, kad didele dalimi tai- jo atsakomybė. Jei jis nevaidins, kad jam „viskas gerai“, o atvirai supyks ar tiesiog su jumis nebedraus- jis „atreaguos“ savo pyktį ir tiesiog kurį laiką jausis nemaloniai.
Tačiau nesmagų jausmą, „nešvarios sąžinės“ graužatį jūs galite jausti, ir tai irgi yra normalu.
Sėkmės jums visa tai išgyventi.
Olegas Lapinas
Turite problemų? Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
