Tačiau pati aptikau savo vaikiną besisiunčiantį pornografiją, kai priėjau norėdama šį nusiųsti į parduotuvę ingredientų pietums, tai buvo dar ryto metas (Naktį prieš tai mes mylėjomės ir viskas buvo tikrai gerai).
Jis viską staiga išjungė, todėl paklausiau, ką gi tokio jis žiūrėjo, kad taip stipriai sutriko. Iš pradžių jis sakė, kad pornografiją, tada Kalėdų dovaną man, kai pamatė, kad aš likau neįtikinta, pasakė, kad žiūrinėjo sužadėtuvių žiedus.
Išėjus jam į parduotuvę, aš prisėdau prie kompiuterio ir įsitikinau, kad žiūrėjo pornografiją. Jam grįžus, mes stipriai susipykom, mat jis įsižeidė, jog juo nepasitikiu ir jį tikrinu, aš supykau, nes man melavo ir manipuliavo jausmais, sakydamas, jog ieškojo sužadėtuvių žiedo.
Iš esmės problema yra ne tai, kad jis žiūrėjo pornografiją, o tai, kad aš juo nepasitikiu. Nežinau, kaip perlipti šią bėda, esmė tame, kad aš lyg ir neturiu pagrindo pasitikėti. Jis linkęs į melą, aš į įtarinėjimą. Kaip mums visa tai išspręsti ir visgi būti kartu?
Poroje mes esame vos pusantrų metų, gyvename kartu jau ketvirtą mėnesį, galbūt paskubėjau?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:
KAI VAIKINAS ŽIŪRI PORNOGRAFIJĄ
Laba diena,
Manau, kad jūs teisi sakydama, jog problema ne pornografijoje, o nepasitikėjime. Jeigu jūsų vaikinas būtų atvirai pasakęs, kad žiūri pornografiją ir ties tuo sustotų, arba jeigu net pažiūrėtų ją kartu su jumis, jūs pasitikėtumėte juo labiau. Tas faktas, jog pati naudojatės pornografija tik atšalus santykiams, tik sustiprina jūsų nuoskaudą: vadinasi, jis jums atvėso. O dar tas melas ne apie ką kita, o apie sužadėtuvių žiedą! Juk jūs tikriausiai laukiate sužadėtuvių, ir juokauti tokiais dalykais jums atrodo per daug. Taigi tai, kas vyksta, natūraliai sukelia jums nuoskaudos, pykčio ir nepasitikėjimo jausmus. Jūs konfliktuojate su juo.
Jūs klausiate, kaip jums išspręsti šį konfliktą. Konfliktas šis ne vidinis (nei vienas iš jūsų nesvyruoja, kaip jam elgtis), o išorinis. Jūs - įtari - konfliktuojate su juo - meluojančiu. Išoriniai konfliktai vystosi dviem būdais: simetrišku ir papildančiu.
Simetriška reakcija - kai kiekvienas kartoja tai, ką sako ir daro kitas, vis stiprindamas balsą ir pyktį versdamas agresija. Pavyzdžiui, jūs sakote jam: „tu esi melagis!“ O jis jums atšauna: „tu pati melagė!“ Jūs jam: „nedrįsk manęs kaltinti, tu puikiai žinai, kad esi daug daugiau už mane melavęs!“ O jis jums: „Aš ? Negaliu šio melo klausytis! Dink iš čia!“ Jūs jam: „Pats dink! Nekenčiu tavęs!“
Kaip matote, simetriško konflikto atveju įtampa vis kyla. Viskas baigiasi durų trankymu arba muštynėmis. Dažniausiai po kiek laiko seka susitaikymas. Kuris nors pirmas padaro žingsnį link kito (tas, kuris labiau suinteresuotas santykių tęsimu).
Ar verta jums šitaip eskaluoti konfliktą tikintis, kad po to abu išsikrausite ir susitaikysite? Kodėl gi ne - gal kaip tik jums su jūsų draugu kai ko trūksta? Galbūt, jūsų draugui trūksta ne tiek sekso, kiek adrenalino? O jums? Argi negali būti, kad ir jums trūksta emocinės iškrovos? Draugo melas ir jūsų nepasitikėjimas - puikus užtaisas, garantuojantis nenutrūkstamą konfliktą. Draugas gali netgi pamiršti apie pornografiją: juk negali tuo pačiu metu masturbuotis ir bartis su savo sužadėtine.
Papildanti reakcija - kai konfliktuojančios pusės vengia atvirai reikšti tuos pačius jausmus, bet reaguoja kraštutinai priešingai, tarsi žaisdami žaidimą, kur viena rolė kitą papildo: vienas save žlugdo- kitas jį gelbėja; vienas paklūsta - kitas dominuoja; vienas aktyviai veikia- kitas pasyviai reaguoja ir t.t. Jūs šiuo atveju galite pradėti draugo sekimą ir „gaudymą“.
Tarkime, jūs galite tikrinti jo žiūrėtus saitus, bandyti netikėtai įeiti į kambarį, kai jis sėdi prie kompiuterio, tardyti jį. Jis tuomet reaguotų papildančiai: mokytųsi naikinti pėdsakus, trindamas saitų istoriją; užsirakinėtų nuo jūsų; gaudytų momentą, kai jūsų nėra; teisintųsi, išsisukinėtų ir tobulintų melą.
Kuo aktyviau jūs kovotumėte su jo pornografijos žiūrėjimu, tuo labiau jis priešintųsi, bet pasyviai, be žodžių. Savo elgesiu jis sakytų jums: „štai, ką aš darau, yra mano privatus reikalas, leisk man daryti tai, ką aš noriu! Tu vis tiek manęs nesugausi!“ O jūs savo elgesiu sakytumėt jam: “nuo manęs nepasislėpsi - aš tave pagausiu, šunsnuki!“ Santykiai virstų Neklaužados Vaiko ir Persekiojančios Mamytės psichologiniu žaidimu.
Jums spręsti, kaip geriau elgtis. Jūs galite pastebėti, kad mano simpatijos labiau linksta į pirmą variantą. Taip. Atvirai konfliktuoti, mano manymu, yra geriau, nei žaisti slaptus žaidimus.
Tačiau yra dar vienas variantas: atviras bendravimas. Jis pasiekiamas ne iš karto, reikalauja abipusės drąsos, tačiau greičiausiai duoda didžiausią efektą. Jei efektu laikyti atvirumą ne tik sekso, bet ir kitose srityse. Kadangi jūs rašote, kad linkusi nepasitikėti, manau, tai nebūtų lengva jums. Meluojančiam draugui - irgi.
Bet vis dėlto: jūs, neturėdama jokio ketinimo kažką jam įrodyti, papasakojate, kokia pornografija jaudina jus pačią. Ir laukiate - tik neįkyriai - kad jis papasakos jums tą patį. Jūs tiesiog pasijuokiate kartu. Po to visiškai nereikia eiti į lovą ir viską išbandyti, ką jaudina pornografijoje. Aš esu tikras, kad jūsų draugo tai visai nesujaudintų. Jei jis norėtų, tai ir darytų tai su jumis lovoje, o ne žiūrėtų į seksą iš šono. O kam jis iš viso žiūri?
Greičiausiai tam, kad pamatytų kažką, ko gyvenime niekad neišdrįstų bandyti - kokį nors egzotišką seksą, kurio pornografiniai puslapiai pilni - čia ir sado-mazo, ir mažamečiai, ir moterys su varpomis, ir orgijos ir t.t. ir pan. Pornografija - tai pavaizduota fantazija, o ne ketinimas.
Tačiau kiekvienas ją žiūrintis bijo, kad bus aptiktas tai darant. Ir tuomet bus sugėdytas ir paklaustas: „Ar tik nesiruoši tu to pakartoti gyvenime? Ar tik nesi tikras sadistas, pedofilas ir homoseksualas? Ar tik nesi iškrypėlis?“ - ir jam tektų nevaisingas darbas teisintis, ir dar teisintis prieš žmogų, kuris juo nepasitiki, kurio neįmanoma perkalbėti!
Ne, geriau mirti, bet neatsiskleisti - tuomet jūs suprantate, kodėl didelė dauguma žmonių masturbuojasi tik paslapčia, o pornografiją žiūri tik privačiai. Išskyrus tuos atvejus, kai abu žiūri kartu, abu yra liberalių pažiūrų ir abu nežaidžia „mamytės ir vaiko“ žaidimų.
Taigi, jūs galite pasirinkti, kaip jums elgtis. Nenoriu jūsų agituoti, kad dviejų žmonių realūs sekso žaidimai gali būti tokie įvairūs, kad pornografija prieš juos nublanktų. Visaip būna, juk šioje srityje žmonės vis dar labai kompleksuoti. Tačiau ką, jei tame dar ne viskas lovoje išbandyta jūsų keturių mėnesių bendro gyvenimo istorijoje?
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
