Meilė – bakst ir viskas?
Mažiau emocionali – mokslinė – meilės istorija prasidėjo nuo pelėnų. Pasirodo, prerijų pelėnai yra vieni iš 3 proc. pasaulyje egzistuojančių monogamiškų gyvūnų. Jų poravimasis trunka 24 valandas, o susiporuoja jie visam gyvenimui. Abu partneriai vengia kontakto su potencialiais seksualiniais partneriais ir gimus jaunikliams tampa švelniais ir rūpestingais tėvais.
Tačiau įdomu tai, kad kita genetiškai labai artima pelėnų rūšis – kalnų pelėnai – meilės srityje elgiasi priešingai. Šie giminaičiai nesidomi ilgalaikiais santykiais ir gyvena džiaugdamiesi vienos nakties nuotykių teikiamais malonumais. Dar įdomiau tai, kad prerijų ir kalnų pelėnų elgesio skirtumus lemia vos keletas genų.
Besiporuojančių monogamiškų prerijų pelėnų organizmus užplūsta du hormonai – oksitocinas ir vazopresinas. Dar jie vadinami „socialiaisiais“ hormonais, nes didelės jų dozės – tiek graužikų, tiek žmonių organizmuose – skatina bendravimą, pasitikėjimą, prieraišumą. Šių dviejų hormonų reikšmė monogamiškų partnerių poravimosi metu ypač svarbi.
Kaip rodo moksliniai tyrimai, jei jų aktyvumas yra dirbtinai „užblokuojamas“, prerijų pelėnai tampa tokiais pačiais vienos nakties nuotykių ieškotojais kaip ir jų giminaičiai kalnuose. O „dirbtinai“ suleidus tam tikrą oksitocino ir vazopresino dozę, jie vėl rodys pirmenybę jau anksčiau pasirinktam partneriui. Vadinasi, prerijų pelėnus galima „priversti“ įsimylėti viena injekcija. Bet negi meilė – tik bakst ir viskas?
Vis dėlto chemikai trintų rankas, jei meilės eliksyrą sudarytų tik dviejų hormonų mišinys. Tą pačią injekciją suleidus kalnų pelėnams, norimo rezultato negauta. Vazopresinas ir oksitocinas nedaro stebuklų ir neįskiepija monogamijos – ištikimybei būtina, kad tam tikros smegenų dalys sugebėtų reaguoti į šių dviejų hormonų antplūdžius. Tolimesni tyrimai parodė, kad iš tikrųjų ištikimų prerijų pelėnų smegenų „malonumo“ centruose yra daug į oksitociną ir vazopresiną reaguojančių receptorių. O kalnų pelėnų „malonumo“ centrai, nors ir persmelkti šių hormonų, nesugeba reaguoti į socialinį elgesį ir pasitikėjimą reaguojančias molekules.
Šis genetiškai menkas skirtumas pelėnų fiziologijoje turi didelę įtaka jų gebėjimui išlikti monogamiškiems. Bet kuriuo atveju meilės teikiamas malonumas saldus, tačiau su visiškai kitomis pasekmėmis. O žmonės? Ar mūsų smegenys panašesnės į prerijų pelėnų, į ar kalnų?
Sužadinti smegenų „malonumo“ centrai sukelia pasitenkinimą ir skatina ieškoti su juo susietų šaltinių. Poravimosi metu tiek kalnų, tiek ir prerijų pelėnų smegenys bus „persmelkiamos“ šiais pasitenkinimo hormonais. Tačiau didysis skirtumas tas, kad prerijų pelėnai – kaip ir žmonės – sugeba susieti pasitenkinimo jausmą su konkrečiu partneriu. Būtent šios asociacijos formavimuisi bus labai svarbūs „socialiniai“ hormonai – vazopresinas ir oksitocinas.
Taigi monogamiška meilė – tai cheminė priklausomybė, siejanti du tam tikros rūšies atstovus, pavyzdžiui, prerijų pelėnus arba žmones. Įsimylėjimą tiriančių mokslininkų teigimu, meilė suaktyvina ne tik už stiprius emocinius išgyvenimus atsakingas smegenų sritis, bet ir su žalingais įpročiais, pvz., narkomanija ar alkoholizmu, susijusius centrus. Biologiškai įsimylėję žmonės išsiugdo „priklausomybę“ nuo savo meilės objekto. Be to, kuo daugiau vazopresino ir oksitocino receptorių „malonumo“ centruose, tuo stipresnis šis „priklausomybės“ jausmas, tuo tvirtesnis abipusis ryšys bei noras saugoti meilę ir likti ištikimam.
Tas „vienintelis“ mėgintuvėlyje
Jei meilė ne tik genetiškai užprogramuota, bet ir nuo aplinkos priklausanti būsena, kyla klausimas, ar įmanoma manipuliuoti su meile susijusiais fiziologiniais procesais ir taip „sukurti“ monogamiškesnį kalnų pelėną arba žmogų?
Pasirodo, hormonų aktyvumas lemia ne tai, ką ir kaip mes įsimylime, o meilės modelius. Žmonių „malonumo“ ir „socialinių“ hormonų sistemos labai stipriai susipynusios, tad mes labai greitai išmokstame susieti teigiamus ar neigiamus įvykius su tam tikrais objektais. Tuo būtų galimą paaiškinti tai, kodėl dažnai patenkame į tuos pačius meilės spąstus – nepaisydami logikos ir sveiko proto renkamės vis to paties tipo partnerius.
Susidaro įspūdis, kad smegenyse egzistuoja tam tikras „meiles žemėlapis“, biologiškai žymintis geidžiamas potencialių partnerių savybes. Taigi meilė iš pirmo žvilgsnio, jeigu tokia yra, neturi nieko bendro su sveiku protu ir logiškais sprendimais – tai daugiau mūsų smegenys, ieškančios malonumų. Gyvenimo nepalengvina sunkiai aprašomi ir visiškai nekontroliuojami „drugeliai pilve“, kurie nepaaiškinamu ir kartais protui nesuvokiamu būdu verčia mus švytėti ir trokšti to išrinktojo.
„Meilės žemėlapis“ susiformuoja palaipsniui ir tik iš dalies priklauso nuo biologinės žmogaus sistemos ypatumų. Tačiau biologijos toli gražu negalima nuvertinti – juk monogamija, tiksliau – meilės priklausomybė, labai priklausys nuo to, kaip stipriai „malonumo“ ir „socialiniai“ hormonai integruoja ta „išrinktąjį“ į meilės žemėlapį. Taigi seksualinė patirtis su žmogumi, kurio nenorima įsimylėti, gali būti pavojinga, nes smegenys gali monogamijai „netinkamą“ partnerį paversti trokštamu ir geidžiamu.
Kaip parodė P. Lichtenstein atlikti tyrimai, monogamija toli gražu ne protu kontroliuojamas reiškinys, kaip mums galbūt norėtųsi. Pasirodo, smegenų gebėjimas reaguoti į „socialinių“ hormonų – oksitocino bei vazopresino – siunčiamus signalus yra tiesiogiai susijęs su žmogaus gebėjimu likti ištikimam.
Atliekant tyrimą buvo stebimi vazopresino receptorių ypatumai bei ilgalaikių santykių dinamika. Nustatyta, kad vazopresino receptorių koduojančio geno aktyvumas yra susijęs su monogamiškų santykių trukme bei kokybe – vyrai, turintys ilgesnį vazopresino receptoriaus geną, o drauge ir aktyvesnę vazopresino sistemą, buvo linkę labiau vertinti ir išlaikyti ilgalaikius santykius. Be to, šių monogamijai genetiškai užprogramuotų vyrų partnerės taip pat daug geriau įvertino jų santykių kokybę.
Taigi, nors meilės drugeliai skraido pilve, meilė atsiranda smegenyse. Smegenys yra mūsų didysis meilės ir seksualinės traukos organas, kuriame oksitocinu ir vazopresinu toli gražu neapsiribojama. Kas dar sudaro tą natūralų meilės eliksyrą?
Meilių – ne viena
Smegenų vaistinėlėje pirmiausia rastume testosterono ir estrogeno – hormonų, lemiančių ne tik lytį, bet ir su lytimi susijusius elgesio ypatumus. Nustatyta, kad vyrai, turintys daugiau testosterono, pasižymi didesniu lytiniu potraukiu ir yra linkę dažniau keisti partnerius. Tai būdinga ir daugiau testosterono turinčioms moterims. Įdomu tai, kad vedusių vyrų kraujyje testosterono kiekis mažesnis nei „laisvų“ ir ilgalaikių santykių nekuriančių vyrų.
Tai greičiausiai susiję su tuo, kad testosterono kiekis kraujyje atsakingas už tam tikrų vyriškų savybių „rinkodarą“. Kaip rodo tyrimai, didelis testosterono kiekis siejamas su vizualiai intensyvesnėmis vyriškomis savybėmis, suteikiančioms vyrui stipraus ir geidžiamo vyro – vadinamąjį George Clooney efektą. Tačiau grožis reikalauja aukų. Didesnis testosterono kiekis taip pat susijęs su silpnesne imunine sistema.
Taigi tik „tikri“, genetiškai stiprūs vyrai dėl patrauklios išvaizdos galės sau leisti „aukoti“ imuninę sistemą. Ši vyriškumo „rinkodara“ ir priešingos lyties dėmesys gali turėti tik neigiamų pasekmių ilgalaikiams santykiams, tad visiškai nenuostabu, kad „užimtų“ vyrų organizmas pirmenybę teikia stipriai imuninei sistemai, o ne moterų žvilgsniams ir dėmesiui.
Estrogenas susijęs su vaisingumu. Kaip rodo moksliniai duomenys, nors šis hormonas ir neturi konkrečios objektyvios įtakos moters išvaizdai, vyrai daugiau estrógeno turinčias moteris linkę vertinti kaip patrauklesnes. O ir pačios moterys, turinčios daugiau estrogeno, save vertina kaip patrauklesnes, yra mažiau patenkintos dabartiniais santykiais ir pasitaikius tinkamai progai yra pasiruošusios užmegzti rimtą romaną.
Taigi estrogenas susijęs ne su stipresniu lytiniu poreikiu, o su pozityvesniu moteriškų savybių vertinimu, didesniu noru eksperimentuoti ir drąsesniu ieškojimu „to vienintelio“. Tokios dailiosios lyties atstovės bus labiau linkusios rizikuoti ir patogų, bet „prastesnį“ partnerį iškeisti į geresnį.
Nors testosteronas ir estrogenas priešingai lyčiai „dovanoja“ patrauklesnę išvaizdą, tai ne visuomet lemia įsimylėjimą ir nevaldomą potraukį. Trauka daug daugiau priklauso nuo feromonų – natūralių gamtos kvapų, kurių turi kiekviena rūšis ir kurių mes neužuodžiame. Taigi, nors meilė iš pirmo žvilgsnio yra ginčytina, meilė iš pirmos uoslės – moksliškai patikrintas faktas.
M. Bardi eksperimento dalyvių viršutinė lūpa buvo suvilgoma androsteronu – vieno iš daugelio žmogui būdingų feromonų. Po šios procedūros jiems reikėjo užpildyti daug varginančių bei nemalonių klausimynų ir vėliau įvertinti savo nuotaiką. Kaip parodė rezultatai, androsterono gavusius dalyvius buvo daug sunkiau išmušti iš pusiausvyros ir jie teigė esantys daug geresnės nuotaikos nei kiti savanoriai.
Taigi aktyvūs feromonai gali būti atsakingi už nerealistiškai pozityvų potencialaus partnerio vertinimą ir net padėti „išgyventi“ blogus pasimatymus paverčiant juos pakenčiamais. Dar daugiau, tyrimai rodo, kad feromonai perduoda ir potencialaus partnerio genetinę informaciją. Vien pagal prakaito kvapą moterys linkusios pasirinkti genetiškai skirtingiausius partnerius, kas lemtų stipresnę palikuonių imuninę sistemą ir didesnius jų šansus išgyventi. Ką gi, priešingybės iš tikrųjų traukia.
Akivaizdu, kad šios biologinės sistemos maža ką turi bendro su logišku partnerio pasirinkimu bei seksualine trauka. Ir kai kitą kartą savęs klausite, ką įžvelgiate viename ar kitame vakarėlyje sutiktame potencialiame partneryje, atsakymas, tikėtina, glūdės feromonuose.
O kaip atrodo įsimylėjusios smegenys, kai kalbama apie ilgalaikius santykius, kai emocijos nuslūgsta ir santykius pradeda reguliuoti protas? Ir ar tiesa, kad prisirišimas bei monogamija nužudo aistrą?
Ilgalaikė monogamija – galas romantikai?
Kaip rodo prerijų pelėnų istorija, meilė – tai biologiškai priklausomybę primenantis prisirišimas prie išrinktojo. Taip, santykių pradžioje žmonės iš tiesų būna persmelkti aistros, tačiau po kurio laiko trokštame ne tik lytinių santykių su pasirinktu žmogumi – daug geidžiamesnis tampa žmogaus dėmesys. Norime, kad jis ar ji rašytų, skambintų, klaustų, kaip mums sekasi.
H. Fisher aprašė tris meilės stadijas, kurioms, kaip ji mano, būdingas skirtingas smegenų aktyvumas. Pirmiausia jaučiame seksualinę trauką, kuri biologiškai susijusi su estrogenu ir testosteronu. Po kurio laiko ši seksualinė trauka perauga į romantinę meilę, kuri susijusi su „malonumų“ centrų smegenyse „atsibudimu“ ir kuriai būdingas didelis noras būti su tuo išrinktuoju, koncentracijos sunkumai ir dideli nuotaikų svyravimai. Trečioji meilės stadija – tai ilgalaikis prisirišimas, susijęs su jau aptartu oksitocinu bei vazopresinu.
Mokslininkai mano, kad pirmosios stadijos seksualinė trauka veikia kaip pagrindinis motyvas būti aktyviam, žvalgytis, ieškoti. Romantinė meilė verčia sutelkti dėmesį į vieną pasirinktą traukos objektą, o ilgalaikis prisirišimas turėtų užtikrinti ir palikuonių auginimą garantuojančią monogamiją. Taigi ilgėjant santykiams ir didėjant prieraišumui, dideli kiekiai oksitocino ir vazopresino užkerta kelią „malonumo“ hormonų bei testosterono gamybai, o tai sumažina norą vykdyti seksualine trauka paremtą alternatyvių partnerių paiešką, bet drauge išblėsina ir romantiką.
Vis dėlto nėra taip blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mokslininkų įrodyta, kad smegenis galima „apgauti“, dirbtinai sukeliant įsimylėjimo jausmą. Tam reikia tik šiek tiek fantazijos.
Vienas iš būdų „priversti“ smegenis įsimylėti – išbandyti naujus dalykus. Pasirodo, nauja patirtis smegenyse suaktyvina „malonumo“ centrus, o dėl to padidėja su malonumu susijusių hormonų kiekis kraujyje. Dar daugiau, dalijantis nauja patirtimi su į „meilės žemėlapį“ jau įtrauktu partneriu, smegenys naujus malonumo jausmus susies būtent su juo, o tai žadins aistrą. Kiekvienas malonus naujas potyris suaktyvina tuos pačius už įsimylėjimą atsakingus hormonus. Pilve skraidantys drugeliai vėl skraidys tarsi šalutinis naujų išbandymų poveikis. Nors ieškojimas kažko naujo gal ir neišspręs visų nesusipratimų ir turbūt neišgelbės mirštančių santykių, tačiau norint atgaivinti aistrą pabandyti tikrai verta!
O gal vis dėlto kalnų pelėnai?
Taigi meilės ir įsimylėjimo jausmas – sudėtingas cheminis eliksyras, kurį mokslininkai stengiasi ir turbūt dar ilgai stengsis išnarplioti. Tikriausiai nenustebtumėte, jei vieną dieną farmacijos kompanijos pradėtų gaminti stebuklingus meilės eliksyrus ar oksitocino kvepalus. Turbūt labiau nustebintume pats save, jei užkluptas nelaimingos meilės ar tiesiog nuobodulio norėtumėte šiais produktais pasinaudoti. Bet negi tai būtų taip blogai? Juk meilė ir yra tam, kad apsuktų galvą ir išvestų iš proto. Bent trumpam.
Apsižvalgiusi aplinkui kartais susimąstau, kad spaudoje, televizijoje, gatvėse, darbe pagrindinė vertybė – tai protinga meilė. Romantika bei per ilgai trunkantis klajojimas padebesyse – tarsi laiko švaistymas, kuris verčia elgtis neprotingai ir nieko gero neduoda. Į kiekvieną, kuris pasineria į rizikingą, ambicingą ar nešablonišką meilės istoriją, žiūrima su tam tikru gailesčiu ir pašaipa. Atrodo, svarbiausia vertinti santykius realiai ir nepasiduoti testosterono bei estrogeno gundymams bei teikiamiems malonumams. Vis dėlto galbūt verta bent akimirkai „išjungti“ protą ir pažiūrėti į savo partnerį ar naują flirtą kiek laisviau ir mėgautis meilės teikiamais malonumais. Juk vasara!
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite:
Silpna valia? Septyni žingsniai įveikti pagundą
Ginčuose gimsta aistra
Kiekviena – diena meno kūrinys
Ar verta sakyti tiesą?
Pamilkite... darbą
Netradiciniai būdai konfliktams atlaikyti
Trūkumai – ne kliūtis
Neištikimybės svarstyklės
Plaukai – asmenybės atspindys
Žaidimai su pirkėjais
