Atlantoje gyvenančiai 25 metų menininkei Judith Prays kilo idėja rengti „feromonų vakarėlius“. Pirmasis toks jos eksperimentas įvyko prieš dvejus metus Niujorke.
“Kai pirmą kartą pradėjau susitikinėti su vaikinu vien tik dėl fizinių priežasčių, nustebau, kaip puikiai viskas klostėsi“, - teigė ji laikraščiui „The Daily“.
„Man taip patiko jo kvapas, nors vertinant objektyviai, jis buvo bjaurus. Tada pagalvojau, kodėl nepradėjus rinktis poros pagal kvapą?“, - teigė ji.
2010 metais J. Prays pakvietė 40 žmonių, kad patikrintų savo teoriją. Svečiai buvo paprašyti atsinešti marškinėlius, su kuriais jie turėjo miegoti tris naktis iš eilės, nenaudodami jokių dezodorantų ir kvepalų. Šie marškinėliai buvo sudėti į krepšius, sunumeruotus pagal asmenis ir atskirtus pagal lytį.
Visą vakarą svečiai turėjo vertinti krūvas „kvepiančių“ marškinėlių. Jei kvapas sužadindavo svečio susidomėjimą, jis ar ji nusifotografuodavo su tuo krepšiu, kuriame buvo marškinėliai. Vėliau nuotraukos buvo projektuojamos ant sienos ir svečiai žiūrėdavo, ar kas nors išsirinko jų marškinėlius.
Nepaisant susiraukusių veido išraiškų, kol buvo kvėpinami aitraus kvapo drabužiai, eksperimentą menininkė pavadino sėkmingu. J. Prays teigė, kad iš 40 vienišų dalyvių 12 svečių rado sau porą, o pusė iš jų užmezgė rimtus santykius.
Neurologijos mokslininkas Charlesas J. Wysockis iš Monelio cheminių pojūčių centro Filadelfijoje sakė, kad panašia idėja jis remiasi per testus laboratorijoje. Tokių eksperimentų dalyviams jis pataria prieš renginį atlikti dešimties dienų „apsivalymą“, nenaudojant jokių dezodorantų ir kvepalų bei vengiant tam tikrų maisto produktų, kurie gali pakoreguoti natūralų kvapą.
“Potraukis feromonams primena daugelio gyvūnų elgesį, - sakė jis. – (Jeigu jums patinka nepažįstamo žmogaus kvapas), bet kokiu atveju tai yra geras ženklas, jog galite sėkmingai startuoti“.
