Prieš daugelį metų sutikau vyrą. Platoniška draugystė palengva peraugo į šiltesnius jausmus, bet įsipareigoti jis nenorėjo. Bandžiau kažką kurpti aš, gal pernelyg stipriai jį spaudžiau, tai jis atsitraukė.
O tada sužinojau, kad laukiuosi. Vaiko jis nenorėjo, bet aš, jau 30 metų sulaukusi moteris, nusprendžiau gimdyti. Visą nėštumą jis elgėsi šaltai, vangiai atsakinėjo į mano SMS, apie susitikimus nekalbu, vis susigalvodavo kažkokių reikalų, tvirtino, kad vaikas negali būti jo, kad saugojomės... Kitaip sakant, vyriokas "pasiplovė".
Gimė nuostabi dukrytė, už metų ištekėjau už kito, jau planuojame ir antrą vaikelį. Viskas tiesiog tobula. Esu labai mylima, vyras myli mano dukrytę, nieko netrūksta, bet... negaliu atleisti biologiniam savo dukters tėvui. Niekada nebuvau nei pikta, nei kerštinga, bet pyktis jau valdo mano gyvenimą.
Ar kam pažįstamas jausmas kai atsibundi ryte ir nueini miegoti su tomis pačiomis mintimis? Esu bandžiusi ir mintyse jį apkabinti, pasakyti: "Atleidžiu, viskas gerai", bet tada pasijuntu dar blogiau, nes pajuntu aistros pliūpsnį jam... Bandau negalvoti, kuo daugiau užsiimti patinkančia veikla, bet neišeina.
Noriu jį pamiršti, išstumti iš galvos, suvokiu, kad iki galo to nepadarysiu, nes dukra primins jį, bet noriu kažkaip sau padėti. Sako, laikas gydo žaizdas, bet man su laiku tik sunkiau. Taigi, KAIP ATLEISTI? Noriu sau padėti.
Psichoterapeuto Olego Lapino patarimas:
Ne tik meilė, bet ir pyktis suriša žmones
Laba diena,
Taigi negalite pamiršti savo dukros tėvo ir negalite jam atleisti. Manėte, kad per daugelį metų jis išsitrins iš jūsų prisiminimų. Deja, laikas negydo visų žaizdų, nes jūsų atmintyje šią žaizdą nuolat atgaivinate, jausdama savo dukros tėvui pyktį ir aistrą- stiprius pririšančius jausmus. Taip, ne tik meilė, bet ir pyktis suriša žmones, ir tuo pagrįstas visas romantinis menas. Visi ten ką nors nuskriaudžia, o po to susilaukia keršto. Kartais- po daugelio metų. Nieko keisto su jumis nevyksta. Senas priešas ir sena meilė gali persekioti mus visą gyvenimą. Kodėl ?
Matyt, todėl, kad su jais mus sieja neužbaigti veiksmai. O neužbaigtų veiksmų mes nepamirštame. Kokius veiksmus jūs turėtumėte užbaigti ir kaip tai padaryti?
Jei jūs niekada neišsakėte savo vaiko tėvui, kaip smarkiai pykote ant jo, galite pabandyti padaryti tai su įsivaizduojamu žmogumi. Įsivaizduokite, kaip stipriai trenkiate jam ir trenkite pagalvei. Daug kartų. Agresyvūs veiksmai irgi laukia savo užbaigimo. Kaip ir ne tokie agresyvūs.
Siūlymas - parašyti laišką
Aš siūlau jums parašyti laišką jūsų dukros tėvui. Siųsti jį ar ne - jūsų valia. Apie ką tas laiškas?
Su savo dukros tėvu jūs patyrėte įvairių jausmų. Pirmiausiai jūs patyrėte, ką reiškia aktyvi meilė, t.y. kai žmogus tau yra šaltesnis, nei tu jam. Jūs rašote, kad jį „pernelyg stipriai spaudėte“, dėl ko jis atsitraukė. Taigi, liko apmaudas, pyktis, tačiau iš dalies tas pyktis adresuotas jums pačiai; jūs tarsi prisipažįstate, kad kažkiek prisidėjote prie jo atsitraukimo.
Vyrai dažniausiai traukiasi, kai moterys juos spaudžia. Užbaigti šią jūsų santykių dalį – reikštų dar aiškiau pasakyti sau: „aš prisiimu dalį atsakomybės už jo atsitraukimą“. Šią frazę galite parašyti ant popieriaus: „prie tavo pasitraukimo prisidėjai aš pati“. Tai nenuima atsakomybę nuo jo - taip, jis iš tiesų „pasiplovė“. Tačiau kol jūs nepasakote „dalis atsakomybės- tavo, bet dalis- mano“- jūs neužbaigiate santykių. Juk juos visuomet kuria dvi pusės.
Kitas dalykas, kurį galima būtų užbaigti, yra dėkingumas. Jūs rašote, kad bandėte mintyse jį apkabinti, jam atleisti ir pasakyti „viskas gerai“, tačiau jums sutrukdė aistra. Vadinasi, aistra buvo ir netgi dabar kažkiek yra jus rišanti grandis. Ji kankinanti, kadangi susitikti su juo jūs neketinate. Jūs galite parašyti laiške: „ačiū tau už aistrą, kurią patyrėme“.
Tai nebus visiškai teisinga. Jo indelis į ją yra nedidelis, juk dažniausiai mus aistringai traukia ne tai, ką žmogus daro tyčia, o mūsų pačių sukurtas to žmogaus vaizdinys. Tačiau sakydami: „ačiū tau už aistrą“ mes suteikiame tam žmogui ypatingą vietą mūsų sąmonėje.
Jis atsistoja prie tų žmonių, kuriems mes jautėme geismą, kurie buvo norimi, taigi, turėjo mūsų sąmonėje pozityvią reikšmę.
Būtent dėl to ir buvo budistų bei krikščionių sugalvotas šis keistas veiksmas - dėkoti savo priešams, mintyse siunčiant jiems dovanas - tai sukelia pokyčius mūsų sąmonėje. Priešai keistu būdu pereina į kitą žmonių kategoriją, užimdami kitokią „nišą“, nei buvo. Tai padeda ne jiems, o mums pasijusti geriau.
Iki šiol jis stovi kitoje „nišoje“ - geidžiamas ir nekenčiamas. Todėl, kad vienas dalykas sutrukdė jums pasijusti geriau - jūs pabandėte ne padėkoti, o atleisti.
Padėkoti - žmogaus galioje. Atleisti - ne. Ką iš esmės jūs bandote atleisti? Kad jis netyčia jums vazą sudaužė?
Ne, jūs pabandėte atleisti didžiulę įvykių seką - kad toks vyriškis - jūsų vaiko tėvas - gimė, sutiko jus, užmezgė su jumis platonišką draugystę, po to pajuto jums šiltus jausmus, po to pamatė, kad jūs norite daugiau, išsigando to, tačiau tarp jūsų jau buvo seksas, po to jūs pastojote, o jis nebuvo pasiruošęs tėvystei... Ir jūs visa tai ruošiatės atleisti?
Man atrodo, kad tai absurdas. Tokią grandiozinę įvykių seką galėjo sukurti bet kas, tik ne jūsų vaikinas. Ir atleisti reiktų tuomet ne jam, o tai būtybei (jei jūs ja tikite), kuri tvarko žmonių likimus. Tai ji sutvarkė visus tuos įvykius, jai ir visos pretenzijos. Jei norite - galite ją kaltinti.
Tačiau vargu ar pajėgsite jai atleisti. Ir nereikia. Aukščiausiuoju galima tikėti, galima netikėti, tačiau bandyti įsižeisti ir atleisti jam - ne žmogaus jėgoms. Šioje vietoje užbaigti santykius – reiškia pripažinti, kad be jūsų ir jūsų vaikino atsakomybės egzistuoja dar trečia - didelių jėgų atsakomybė.
Beje, visai gali būti, kad šios didelės jėgos ištaisė savo klaidą. Jūs rašote: „už metų ištekėjau už kito, jau planuojame ir antrą vaikelį. Viskas tiesiog tobula. Esu labai mylima, vyras myli mano dukrytę, nieko netrūksta.“ Kam jūs dėkinga už tai, kad viskas taip pasisuko? Ar tik ne tam pačiam, kuris iš pradžių atsiuntė jums vaiko tėvą, o po to atėmė?
Reabilituoti vaiko tėvą
Yra dar dalykų, kuriuos galima užbaigti. Tai - reabilituoti vaiko tėvą. Taip, jūsų dukra greičiausiai žino, kad biologinis tėvas buvo blogas žmogus. O štai patėvis- geras. Kas atsitiks, jei biologinis vaiko tėvas visuomet bus minimas kaip nekenčiamas, nepateisinęs vilčių? Ir kas bus, jei jūsų dabartinis vyras bandys užimti jo vietą ir pamirš, jog jis - ne tikras tėvas, o tik patėvis?
Jūsų dukra jaus pyktį, ir šį pyktį nukreips į jus bei patėvį. Jai naudinga priminti, kad buvo toks žmogus - suteikęs jai gyvybę. Jis nebuvo geras auklėtojas, jis nevykdė tėviškų pareigų. Bet jis perdavė jūsų dukrai gyvybę. Ir jūsų laiške jūs galite parašyti: „ačiū tau už tai, kad davei gyvybę mano vaikui“.
O kada nors būtų gerai susirasti jo nuotrauką ir parodyti dukrai. Ir pasakyti jai, kuo tas žmogus buvo ypatingas. Tokie veiksmai užbaigia tėvystės santykius: mama įvardija vaikui, kam jis gali jausti ir dėkingumą, ir pyktį - savo tikram tėvui.
Štai ir viskas, kas man atėjo į galvą, gerbiama Pasimetusioji. Užbaiginėkite neužbaigtus galus.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
