- Kokių klausimų sulaukiate iš žmonių, ką jiems labiausiai įdomu apie Jus sužinoti? Gal buvo kažkokių Jus nustebinusių ar sutrikdžiusių klausimų
- Šiandien jau kalbėjausi su trimis merginomis. Projekte dalyvauju jau senokai, todėl retas klausimas gali pasirodyti keistas. Dažniausiai žmonės domisi, kaip reaguoja į mano homoseksualumą mano aplinkos žmonės, kaip supratau savo orientaciją, kada supratau ir apskritai, kaip tai būna, kodėl.
- Taigi kaip ir kada supratote, kad esate lesbietė?
- Kad esu lesbietė, supratau maždaug prieš septynerius metus. Tuomet man buvo aštuoniolika – jau buvau pakankamai subrendęs žmogus, kad suprasčiau, kas su manimi vyksta. Kai pradėjau suvokti savo orientaciją, iš pradžių buvo apskritai gėda, kad esu tokia – nenormali. Gėdijausi pati savęs, ypač buvo gėda prieš tėvus. Reikėjo daug metų, kad su tuo susitaikyčiau. Net ir dabar, kai esu save priėmusi, nereiškia, kad man visada lengva, kad nejaučiu jokios baimės. Iki šiol tenka pajausti gėdą, kai tėvai ar kas nors kitas iš šeimos pasako, kad būtų tragedija, jei apie tai sužinotų močiutė.
Aplinkinių kalbos kartais priverčia mane jaustis kažkuo kalta, išskirtine blogąja prasme, patirti gėdą ir baimę. Iš esmės su kažkokiomis smulkmenomis tenka susidurti vos ne kiekvieną dieną. Net kai bendrauju su žmonėmis, kurie nežino apie mano orientaciją, juk nėra taip, kad susipažindama aš temomis, atsiskleidžia natūraliai. Tiesą sakant, dabar stengiuosi būti atsargi, nes niekada negali žinoti, kokia bus žmogaus reakcija.
- Ar šiuo metu turite partnerę?
- Šiuo metu merginos neturiu. Merginą, su kuria bendravau rimčiausiai, tėvai pažinojo, tačiau nepripažino, neigė mūsų santykius. Jiems visus tuos metus aš buvau viena, nepaisant to, kad su drauge mes kartu atostogaudavome, keliaudavome užsienyje. Jiems buvo ramiau manyti, kad aš esu vieniša ir kažkada susirasiu vyrą. Su paskutine mano drauge jau buvo šiek tiek kitaip. Mama bent jau bandė priimti šį faktą ir netgi kartais paklausdavo, kaip mums sekasi. Tačiau, manau, ji vis dar nepraranda vilties, kad ateis laikas, kai aš norėsiu turėti vaikų, nes, kaip ji sako, tai biologiškai užprogramuota. Tada aš ištekėsiu ir laimingai auginsiu vaikus.
- O pati apie tai kada nors svarstėte? Kaip elgsitės, jei iš tiesų norėsite turėti vaikų?
- Jeigu aš ir norėsiu vaikų, tikrai nebus taip, kad vien tik dėl to susirasiu vyrą, ištekėsiu ir mes gyvensime apsimetinėdami šeima. Nesu tokia savanaudė, kad taip išnaudočiau žmogų. Kol kas apie tai net nesvarsčiau, tačiau esu susipažinusi su Lietuvoje esančiomis galimybėmis. Įsivaikinti vaiko būtų neįmanoma. Dirbtinis apvaisinimas tikrai įmanomas, tiesa, nebūtinai Lietuvoje ir tai kainuoja nemažus pinigus. Kita vertus, yra dar ir trečias variantas – tarp draugų, pažįstamų vyrų yra tokių, kurie neatsisakytų tapti donorais. Šiaip ar taip lesbietėms moterims susilaukti vaikų yra kur kas lengviau nei gėjams vyrams. Tokie būtų mano pasvarstymai. Kol kas aš netgi nesu tikra, ar norėčiau turėti vaikų. Man pačiai nelabai patinka visuomenė – tokia, kokia ji yra. Aš joje nesijaučiu gerai ir žinau, kad mano vaikas, augdamas su manimi, joje nesijaustų gerai.
- Minėjote, kad esate priėmusi savo lytinę orientaciją. Ar iš tiesų jaučiatės gerai savo viduje
- Dabar jau tikrai jaučiuosi gerai. Priėmiau save tokią, kokią esu. Tačiau dėl visuomenės spaudimo iš tiesų tenka apgailestauti. Deja, yra, kaip yra, ir aš to nepakeisiu.
- Ar esate kada nors išdrįsusi parodyti savo jausmus partnerei viešumoje, kaip neretai daro heteroseksualios poros?
- Kai tik pradėjau draugauti su merginomis, to nedariau, nes baimė buvo didesnė už bet ką. Jei tu nepripažįsti pati savęs, tikrai nesielgsi taip, kad kristum aplinkiniams į akis. Tu slepiesi, juolab kad apie tavo orientaciją nežino nei draugai, niekas. Tačiau po truputį viduje augo ryžtas – o kodėl aš to negaliu? Taigi esu bučiavusi merginą viešumoje, nebijau laikyti jos už rankos. Be abejo, susilaukdavome kreivų žvilgsnių. Kita vertus, merginoms tai nėra taip pavojinga, kai vyrams. Tarp moterų pakštelėjimai ar apsikabinimai yra norma. Tuo tarpu viešumoje besibučiuojančių vaikinų Lietuvoje tikrai nemačiau.
- Ar užsienyje jaučiatės laisvesnė nei Lietuvoje?
- Iš tiesų savęs varžymas labiausiai susijęs su vidine baime ir gėda. Jeigu tu jos nebejauti taip stipriai, tik tuomet išdrįsi viešai rodyti savo jausmus. Tuo tarpu užsienyje tokie dalykai, kas kam rodo savo jausmus, niekam nerūpi. Netgi Prahoje mačiau du vaikinus, susikibusius už rankų. Žmonės į tokius dalykus ten nekreipia dėmesio. Labai tikiuosi, kad ir pas mus kažkada nebus išsišokimas, kai eina dvi merginos, meiliai susikibusios už rankų.
