Tie vaikai dar nelaimingesni, nes jie negali tvirtai stovėti ant žemės, nes nežino savo tikro tėvo, o gyvena mele - užtemdytoje sąmonėje. Tai griauna daugelio žmonių likimus, kurie su jais susiduria. Patarkite, kaip jiems susivokti ir pagyti, ar neįmanoma?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KOKIAS PASEKMES TURI KRAUJOMAIŠA?
Kraujomaišiški santykiai – labai skandalinga tema, ir aplinkui ją labai lengvai gali užvirti aistros. Tik aistros ne seksualinės.
Tarkime, iš specialisto tikimasi, kad jis pakankamai aiškiai pasakys: tai yra blogis, jis turi blogas pasekmes ir tam reikia užkirsti kelią! Tuomet daug kas nusiramina. O jei jis to nepasakys, žmonės jį apkaltina „dangstymu“ ar netgi „propaganda“. Nors praktinės naudos iš kaltinimų nėra jokios.
Praktinė nauda būtų dvasinė sveikata, kurios pagrindas - taika ir ramybė sieloje. O seksualinių nukrypimų atveju sielose būna daug nerimo ir kaltės jausmo. Nei nerimas, nei kaltės jausmas nesumažina seksualinių nukrypimų dažnumo, lygiai taip pat, kaip alkoholiko kaltės jausmas nesumažina užgėrimo tikimybės, o priešingai - ją padidina.
Jei žmogus prisimena lytinius santykius su šeimos nariu, dažniausiai jis jaučiasi nesmagiai, bet šis nesmagumas neturi gydančios galios. O tikimybė atsirasti kraujomaišai pas jo vaikus - didėja.
Kaip jūs pati suprantate, kiekvienas žmogus išgyvena savo pirmus seksualinius santykius kaip jaudinančius ir šių santykių patirtis palieka tam tikras pasekmes. Visuomenė nuo seno seksualumą siedavo su iššūkiu tvarkai ir valdymui, todėl periodiškai seksualumui uždedami įvairūs rėmai. Ką jau kalbėti apie seksualinius santykius tarp giminaičių.
Pradėkime ne nuo psichologinių, o nuo matomų faktų. Kraujomaiša nuo seno yra laikoma nepageidaujama ir kai kur draudžiama, tik šie draudimai keitėsi. Tarkime, X amžiuje Europoje kraujomaiša buvo paskelbti lytiniai santykiai tarp tolimų giminaičių iki 7- os kartos, tačiau taip atsirado labai daug neteisėtų santykių. Ir po trijų šimtų metų Bažnyčios suvažiavimas sušvelnino draudimą iki ketvirtos kartos. Kodėl?
Tuose kraštuose ar visuomeniniuose sluoksniuose, kur kraujomaiša dažna, gimdavo daug vaikų, turinčių apsigimimų. Kadangi paveldimos ligos dažniausiai yra paveldimos pagal silpnesnį geną, jos aktyvuojasi tik pažeistam genui susijungus su tokiu pat pažeistu genu. Maišatis atsiranda ir paveldint turtą, kuomet pusbroliai ir pusseserės kartu tampa broliais ir seserimis.
Nėra tikslios statistikos, kiek tokių atvejų yra dabar. Nurodoma, kad dažniausiai tai atsitinka uždarose šeimose, kur bręstantys vaikai emociškai ir fiziškai menkai atsiskiria nuo tėvų.
Neatsitiktinai dažniausiai kraujomaiša įvyksta geografiškai uždaruose kraštuose, tarkime, Grenlandijoje. Arba kraštuose, kur aristokratai tuokdavosi su pusbroliais ir pusseserėmis, tarkime, Egipto faraonų ir Europos monarchų tarpe.
Ši skandalinga tema pakankamai populiari ir kine, tarkime, režisieriaus A. Birkin „The Cement Garden“, o iš naujesnių meninių filmų - graikų režisieriaus Lathimos filme „Iltis“ („Dogtooth“).
Teismo psichiatrai, t.y. specialiai kviečiami ekspertai nurodo, jog seksualiniai santykiai tarp brolių ir seserų – antri pagal dažnumą kraujomaišiški santykiai (pirmoje vietoje - kraujomaiša tarp tėvo ir dukros). Brolių amžiaus vidurkis - 15 metų, seserų - trylika metų.
Kadangi šiame amžiuje pakankamai retai pastojama (nei vaikinų sėkla, nei mergaičių kiaušinėliai tuo metu nėra pilnai subrendę), tai vaikų iš šių santykių atsiranda gana retai. Dažniausiai nepilnametės mergaitės pastoja visgi ne nuo brolių, o nuo suaugusiųjų vyrų.
Lytiniai žaidimai vaikystėje su broliais pasitaiko ir psichoterapijos klienčių pasakojimuose. Kokias jie turi psichologines pasekmes?
Ypač išryškėjantis bruožas - kaltės jausmas. Kadangi šiame amžiuje yra lytinis smalsumas, tai retai kada tokie santykiai įvyksta be abipusio sutikimo. Todėl mergaitės jaučiasi pačios sugundžiusios savo brolius, nors iš tiesų atsakomybė yra abipusė. Tokia patirtis nebūtinai kenkia būsimiems santykiams su vyrais, tačiau tai - išorinis požymis.
Sekso faktas nieko nesako apie dvasinę sveikatą. Kaltės jausmas gali vesti į nesąmoningą norą nubausti save, ir tai gali reikštis ligomis ar priklausomybėmis. Nematomos pasekmės egzistuoja, ir jos atsiskleidžia per vokiečio psichoterapeuto Berto Helingerio išpopuliarintus „šeimos išdėstymus“ - „konsteliacijas“.
Tuomet išryškėja, jog kraujomaiša susijusi ne tiek su atskirais žmonėmis, kiek su visa šeimos sistema. Gali pasirodyti keista, tačiau už tokių veiksmų slypi nesąmoninga meilės tėkmė. Taip, brolis ir sesuo, atlikdami lytinius santykius, gali nesąmoningai užimti suaugusiųjų vietas šeimoje. Daro jie tai iš meilės savo tėvui ir motinai, tarsi „už vieną iš jų“.
Ir atvirkščiai, šeimose su kraujomaiša motina ar tėvas užima ne motinos ir tėvo, o vaikų vaidmenis. Arba vienas iš jų išvis neatlieka suaugusiojo vaidmens, o yra nusišalinęs nuo šeimos gyvenimo.
Daryti čia apibendrinimus ir viską aiškinti kieno nors kalte negalima. Juk šeimos sistema todėl ir vadinasi sistema, kad čia visi susiję su visais. Ir niekas specialiai nenusišalina nuo savo vaidmens. Tačiau jei visa tai vyksta nesąmoningai, ir šeimyniniai vaidmenys taip ir lieka sumaišyti, panašios problemos gali kartotis kitose kartose.
Šeimos išdėstymų metu reikalinga, kad vaikai „atiduotų“ šias problemas pagal adresą, t.y. vyresnei kartai, ir priimtų tai kaip savo meilės tėvams išraišką. Tuomet šis perdavimas jaunesnėms kartoms nutrūksta. O sielose atsiranda taika ir ramybė.
Aš tikiu, kad taip atsitinka dėl dviejų didelių gydančių veiksmų, tik būtinai susijusių tarpusavyje - atvirumo ir meilės. O vienas be kito jie negydo.
Sėkmės jums
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
