Štai nuoširdūs atsakymai pirmuoju asmeniu portale psychologies.ru.
Jiems patinka laisvės pojūtis. Šiuo klausimu sutaria ir tie, kurie dar niekada nebuvo vedę, ir tie, kurie jau buvo sukūrę santuoką. Trisdešimtmečiui Maratui brangi galimybė gyventi savu ritmu: „Aš galiu bet kurią akimirką sėsti ir pasvajoti arba leistis atostogauti ten, kur panoriu – man tai labai svarbu“.
43 metų Aleksandrui patinka užsiimti tuo, ko jis nori ir tada, kada jis nori: „Aš galiu kvėpuoti pilna krūtine. Niekas nepaskambins ir nepuls kontroliuoti: „Kur tu?“. Keturiasdešimtmetis Dmitrijus be jokio malonumo prisimena, kaip buvusi žmona kėlė skandalus, jeigu jis užsilaikydavo biure...
Kalbinti vyrai daug dirba ir gyvena aktyvų socialinį gyvenimą, todėl vertina akimirkas, kai jiems pavyksta pabūti vienumoje.
Maratas antrus metus važiuoja atostogauti mašina, pasistato palapinę ir savaitę „užsiima meditacija“. Dmitrijus retas vienatvės akimirkas skiria dvasinėms praktikoms. Jo teigimu, nėra nieko geriau už poilsį Maldyvuose, kompanijoje su gera knyga. Po kelerių metų jis svajoja persikelti į negyvenamą salą: „Taip, tame yra kažkas berniukiško, ir ką?“
Jie svajoja susitikti tą vienintelę, artimą sielą? Neabejotinai. Jaučiasi vieniši? Kartais pasitaiko. Panašūs į puikius princus, apie kuriuos svajoja merginos? Toli gražu, ne visada. O kiek jų, tų viengungių? Tiksliai nepasakysi, nes jie lengvai dingsta iš statistikos suvestinių – bet kuris gali rytoj įsimylėti ir netgi sukurti šeimą. Norėdami suprasti, kodėl vyrams brangi vienatvė, pakalbinome tuos, kurie mėgaujasi viengungio gyvenimu jau ne vienerius metus. Trys vyrai papasakojo savo istorijas.
Keturiasdešimtmetis verslininkas Dmitrijus: „Ieškau savo idealo“
„Pirmą kartą vedžiau todėl, kad mergina pastojo ir tėvai primygtinai reikalavo, jog mes susituoktume. Jausmai buvo stiprūs, tačiau nei vienas nenorėjome kitam nusileisti. Tada man atrodė, kad moteris šeimai turi skirti daugiau laiko.
Tačiau žmoną, kaip ir mane, labiausiai domino karjera. Po dviejų su puse metų mes išsiskyrėme. Aš maniau, kad kalta ji, kad ji kvailė, o aš – grafas Montekristas. Ir nusprendžiau kitą kartą sukurti „superšeimą“. Antra santuoka truko metus. Joje viskas buvo kitaip: žmona manimi nepasitikėjo, bandė mane kontroliuoti. Jeigu aš užrukdavau, kildavo skandalai...
Rimtų santykių neturiu jau penkerius metus. Kartais šalia savęs nieko neturiu. Kartais paraleliai susitikinėju su keliomis merginomis ir iš jų „surenku“ idealią. Matyt, nesu tikras viengungis – vienas esu tik iki tol, kol sutiksiu savo moterį. Tą, su kuria sies abipusis pasitikėjimas, supratimas ir palaikymas visame kame. Aš iškart pajusiu, kad ji sava – viduje kažkas spragtelės.
Kompromisui aš nepasirengęs. Kai mama užveda kalbą apie vedybas, nutraukiu ją. Verčiau būsiu vienas, nei laužysiu savo gyvenimą dėl to, kad senatvėje būtų kam atnešti stiklinę vandens. Būti vienam – tai jau tapo įpročiu. Esu vedęs savo darbą ir vargu ar atsisakysiu viengungiško gyvenimo, net jeigu susitiksiu „beveik idealą“. Juk idealo nėra. Nors... visaip gali būti“.
Trisdešimtmetis internetinės parduotuvės administratorius Maratas: „Man sunku apsispręsti“
„Jei jau vesti, tai kartą ir visiems laikams. Kad suprasčiau, su kuo galiu praleisti visą gyvenimą, man iš pradžių reikia pažinti save, moterį ir aplinkinį pasaulį. Kai aš aiškiai suprasiu, ko noriu, galima eiti link sąmoningos santuokos. Tam tikra prasme, netgi išskaičiuotos santuokos. Ne pinigų prasme, o suderinamumo prasme...
Jau kelerius metus gyvenu keistoje būsenoje: lyg stovėčiau vidury lauko tirštame rūke ir nežinau, į kurią pusę pasukti. Svajoju tapti fotografu arba užsiimti su vaikais – mokyti juos mąstyti ir priimti sprendimus, tačiau kalbu sau: „tu nesugebėsi“ arba „tai ne tas“ – ir toliau sėdžiu darbe, kuris man neįdomus.
Šis neryžtingumas trukdo ir santykiuose. Kai aš jaučiu, kad kažkas man tampa artimu, tai pats atstumiu tą žmogų... Prieš pusantrų metų aš išsiskyriau su mergina, su kuria susitikinėjau trejus metus. Tarp mūsų viešpatavo toks tarpusavio supratimas! Savaitgaliais mes pramogavome, galėjome naktį išeiti į kiemą gerti alaus. Mums netgi tylėti kartu buvo gera.
Tačiau kai aistra išblėso, mes nusprendėme išlikti draugais. Vėliau buvo santykiai, pagrįsti fiziniu potraukiu. Tačiau mes kalbėjome skirtingomis kalbomis. Dabar aš suprantu, kad idealu, kai yra ir draugystė, ir seksas. Tiesa, aš savyje dar nesusivokiau – man norisi turėti artimą žmogų, tačiau aš nenoriu prarasti vienatvės laisvės. Man gera vienumoje su savimi, tokiomis akimirkomis aš jaučiuosi laimingas“.
43 metų teisininkas Aleksandras: „Aš branginu savo laisvę“
„Aš niekada nebuvau vedęs ir negyvenau kartu su moterimi. Man neaišku, kam išvis reikalingi rimti santykiai. Kokie jų privalumai? Yra tik meilė... Bet tai nėra privalumas. Kai myli žmogų, tu tarsi sergi juo – nori jį matyti, girdėti jo balsą, būti šalia...
Prieš dešimt metų baigėsi mano ilgametis romanas. Aš puikiai prisimenu nuoskaudą ir pavydą, kuriuos jaučiau tais metais. Man atrodo, kad tie pojūčiai kilo iš savininkiškumo jausmo: „Kaip tai ji ne mano? Mano! Ir liks mano!“ Tada mane galima buvo valdyti. Dabar aš kvėpuoju pilna krūtine – niekam nesu skolingas, niekas manęs nevadina niekšu, niekas nepaskambins kad paklaustų: „Tu kur?“ Daugiau niekas manęs neriboja.
Man patinka neįpareigojantys santykiai. Aš lengvai susipažįstu su moterimis gatvėje, kavinėje, internete. A gerbiu jų laisvę ir tikiuosi to paties iš jų. Jeigu nelaisvės būsena moterį tenkina, ji to paties pareikalaus ir iš manęs: „Štai aš... Ir tu neisi!“. Kitaip nebūna. Bet man pačiam niekur nesinori eiti! Žvejyba, klubai, garažai – tai tik štampai. Į žvejybą aš nevažinėju, klubų nemėgstu, garažo pas mane nėra. Vis dėlto man brangi pati galimybė bet kurią akimirką padaryti tai, ko panorėsiu“.
Laukia princesės
Mūsų herojai, kaip ir tūkstančiai kitų vienatvę pasirinkusių vyrų, turėjo ir vienos nakties nuotykių, ir ilgalaikių santykių. Jei neturi šeimos, tai nereiškia, kad nėra sekso ar bendravimo su moterimis. Tik nei viena tų moterų nesužavėjo iki širdies gelmių. Vyrai gyvena laukdami „tikrosios meilės“, net jeigu ne visi pasirengę tai pripažinti net sau patiems.
Priimta manyti, kad apie pasakišką partnerį svajoja tiktai moterys. Be tai netiesa. Augdami berniukai paslapčiomis ima svajoti apie idealią moterį. „Ji vyrui ir didžioji svajonė, ir tikslas, net jei jis to nesuvokia, - tikina psichoanalitikas Levas Chegajus. - Dėl jos jis pasiryžęs kovoti riterių turnyruose ir atlikti žygdarbius, ji jį įkvepia ir suteikia jam gyvenimo prasmę“.
Tik auklėjimas ir stereotipai ne kiekvienam leidžia apie tai atvirai kalbėti. „Neretai vyrai net sau negali prisipažinti, kad juose stipri trauka prie romantiško idealo, - toliau dėsto L. Chegajus. - Jie nesąmoninai naudoja įvairias psichologinės apsaugos formas, įskaitant ir ganėtinai ciniškas, pavyzdžiui, anekdotus apie blondines“.
Juk tam tikra prasme blondinė – ta pati princesė, mergaitė su ilgais aukso spalvos plaukais, visiškai neprisitaikiusi žemiškam gyvenimui. Visais laikais toks įvaizdis vyrus labai traukė.
Svajonių moteris
Dmitrijus prisipažįsta, kad ieško „savo“ moters, kurią, kaip jis mano, atpažins iš karto. Apie panašų laukimą kalba ir Maratas: „Kažkas spragtelės viduje, tai bus tarsi nušvitimas, kaip žaibo smūgis“. Jo idealas – vienmintė moteris, su kuria jį sies bendri interesai ir kuriai jis visą laiką jaus geismą.
„Ji sugebės suprasti, kada mane geriau palikti ramybėje, ir tuo pačiu mane palaikys: „Ei, užsiimkime kuo nors!“ Jo svajonių moteris – ne tik patrauklus, bet ir labai prieštaringas paveikslas.
Maratui patinka tvirtai sudėtos moterys, o Dmitrijų žavi maža krūtinė. Aleksandras ypatingą dėmesį skiria odos būklei. Tačiau išvaizda nėra svarbiausia. Mūsų pašnekovai svajoja apie santykius kuriuose būtų pasitikėjimas, supratimas ir palaikymas. „Jie kalba apie princesę, o svajoja apie motiną karalienę, moterį, kuri sugeba juos suprasti ir apsaugoti. Ir dar besąlygiškai mylėti, - pastebi psichoanalitikė Julija Kazakevič. - Tik kitaip nei motiną, tokią moterį galima vesti!“
Daugeliui vyrų, kaip ir visais laikais, idealu išlieka motina. Būtent ji vyro sąmonėje formuoja idealios moters paveikslą, tuo pačiu tapdama arba jos pavyzdžiu, arba visiška jo priešingybe. Bet kad galėtų gyventi savo gyvenimą, atrasti laisvę ir patį save, vyras privalo atitrūkti nuo motinos ir išmokti savarankiškai priimti sprendimus. O laikina vienatvė gali suteikti jam galimybę tapti pačiu savimi.
Visagalybės prisiminimai
Svajoti apie idealą vietoj to, kad gyventi realybėje – pagunda, būdinga ir vyrams, ir moterims. Ir užtikrintas kelias į vienatvę. „Mūsų svajonės – nuostabaus vaikystės jausmo, kai jautėmės visagaliais, nostalgija, - svarsto psichoanalitikas Bernardas Elie Torgemenas. - Tačiau idealo, su kuriuo susitikti tikisi tiek daug vyrų, nėra. Ir pasakų princesė – ne kas kita, kaip savų troškimų atvaizdas, svajonės apie tai, kokiais jie patys norėtų būti ir ką norėtų patirti.
Realaus pasaulio netobulumas jiems primena jų pačių netobulumą, jie negali jo priimti ir nutraukia santykius. Ir pradeda naują (kartais nesibaigiantį) savo idealios moters ieškojimą“.
Leisdamiesi į romantiškus santykius, mes visada rizikuojame: ateina akimirka, kai įsimylėjimas praeina. „Ši akimirka nesąmoningai asocijuojasi su pirmuoju stipriu nusivylimu, kurį išgyvena vaikas tada, kai mama nebebūna jo gyvenime nuolat ir kai ji nustoja būti jo idealu“, - primena psichoanalitikas.
Tie, kuriems nepavyko įveikti šio vaikystės skausmo, gyvena su nevalinga baime, jog jų naujieji santykiai taip pat subyrės. Ir užbaigia juos patys, net nepabandę pažinti kito žmogaus realybėje, pamilti ne idealizuotą jo paveikslą, o jį patį. Tokie vyrai dažnai būna įsimylėję ne savo draugę, o pačią meilės būseną, tai, ką ta meilė su jais padaro.
Pasinerti į meilę, pajusti jos skrydį, nors akimirką pajusti kvapą gniaužiantį jausmą reiškia ir atsiribojimą nuo realaus pasaulio sunkumų. Numalšinti pirmo išsiskyrimo skausmą ir pabėgti nuo nesąmoningos amžino išsiskyrimo baimės, tai yra, nuo mirties baimės – toks yra užburtų princų tikslas. Juk pasakų princesės nesensta. Tai reiškia, kad niekada nemirs...
Apklausa
Europos Visuomenės nuomonės instituto 2006 metais atliktoje apklausoje dalyvavo vyrai nuo 18 iki 65 metų. Paaiškėjo, kad:
6 procentai Europos vyrų visiškai patenkinti savo viengungyste;
11 procentų neatsisakytų santykių vienai nakčiai;
23 procentai prisipažįsta, kad per pastaruosius metus paskyrė pasimatymus daugiau nei dešimčiai moterų;
53 procentai vyrų norėtų, kad jų meilės istorija niekada nesibaigtų.
