Radau tokį patarimą: jei mums patinka tam tikro tipažo vyrai, o mes jiems nepatinkame – reikia išanalizuoti, kokio tipo moterys jiems patinka ir tapti tokia.
Pav. aš patinku nusikaltėlių pasaulio „tipams”, pradedant nuo eilinių ir iki lyderių… Esu išvaizdi, ambicinga, turiu gerą humoro jausmą, nemėgstu lėkštų pokalbių, mėgstu pabūti su savimi, mėgstu skaityti (turbūt tai šis tas bendro – kalėjime jie skaito iš neturėjimo ką veikti:)).
Nežinau kodėl mane būtinai renkasi tokie vyrai... man tokie nepatinka! Ir dar vienas pastebėjimas – patinku „plikiams“. Tiesiog jei kompanijoje, bare, klube yra „plikis“ jis būtinai mane užkalbins (aš turiu gan vešlius plaukus), arba tiesiog - nenutrauks nuo manęs akių :) O man tokie vyrai labai nepatrauklūs…
Ir nepatinku (kaip partnerė) vyrams, kurie man patinka… O man patinka „direktoriaus“ tipo vyrai, lyderiai, bet kaip čia aiškiau pasakius... - „v zakone“ :).
Gal galėtumėte pakomentuoti, kodėl taip būna?
Atsako psichoterapeutas Olegas Lapinas
KODĖL SIMPATIJA NĖRA ABIPUSĖ?
Kalbant praktiškai, jūs tiesiog esate partnerio paieškos procese. Jūs darote tai, ką daro dauguma vyrų ir moterų. Nes tie, kurie jau tai padarė, išsirinko ir net ištekėjo, anksčiau ar vėliau pastebės, kad paskubėjo. O jūs tiesiog esate apdairesnė. O kodėl jus traukia vieni, o ne kiti vyrai?
Manau, kad jūs pastebėjote vieną iš žmonių traukos dėsningumų: kad traukia kontrastas. Psichologai seniai aiškinasi, kas labiau mus traukia kituose žmonėse. Vienos teorijos aiškina, kad priešybė. Kitos - kad panašumas. Galiausiai susitarta, kad gali traukti ir tas, ir anas, tik skirtingai.
Man atrodo, kad jūsų atvejis parodo, jog žmones tikrai traukia skirtumas, tačiau tokiu atveju trauka neretai būna vienpusė.
Štai jūs traukiate nusikaltėlius. Kuo? Jūs rašote, kad išvaizda, ambicijomis, vyrišku kalbėjimo stiliumi, pomėgiu skaityti. Jums atrodo, kad nusikaltėliai yra kitokie. Ir greičiausiai tuos, kurie yra kitokie - neambicingus, neišvaizdžius, neapsiskaičiusius - traukia tas jūsų kitoniškumas, tai, ko jiems patiems trūksta... Arba jūsų vešlūs plaukai traukia praplikusius vyrus. Jiems iš tiesų trūksta tų plaukų.
Kai mus traukia koks nors objektas, nes mums jo trūksta, mes nebūtinai traukiame tą objektą. Tarkime, jei jus traukia šokolado gabaliukas, nebūtinai šokolado gabaliukas jaučia potraukį jums. Ir jei jums trūksta švelnumo, ir ranka tiesiasi paglostyti kokį nors gatvės šuniuką, tai nebūtinai šuniukui tuo metu irgi trūksta paglostymo.
Tai nėra fatališka. Visai gali būti, kad jus patrauks koks nors direktorius, o jį patrauksite jūs. Nes, tarkime, jis turės tai, ko jūs neturite (įtaką, balsą, poziciją), o jį patrauks tai, ką turite jūs (humoras, apsiskaitymas, nepriklausomybė). Tačiau tokia abipusė deficitu pagrįsta trauka pasitaiko rečiau, nei vienpusė... Jūs žinote iš kino lyg ir patvirtinimą: Kvazimodo ir Pabaisos ar Milžino ir Coliukės poreles: labai aukštas vyras ir labai maža moteris.
Viena kino aktorė netgi pajuokavo: „Nėra ne vienos lieknos moters, į kurią nenorėtų įsigrūsti storulis“. Ir tai subtiliai moteriai gali vienu momentu patikti šis „meškinas“. Tęsiant analogiją, jums gali pasitaikyti šuniukas, kuris irgi nori būti paglostytas, kai glostyti norite jūs. Tačiau prisiminkime: neretai jis paglostytas būti nenorės, nes skubės savo reikalais.
Kai trauka pagrįsta trūkumu, ir mes norime būti mylimi, o nepatinkame, mums neretai kyla ta pati idėja, kurią girdėjote jūs: tapti tokiu, kad patiktumėme. Tarkime, jei jūs sužinotumėte, kokios moterys patinka jūsų pamėgtam direktoriui, jums reiktų tapti tokia moterimi. Ši idėja skamba logiškai, bet gyvenime dažnai yra neveiksminga. Nes sąmoninga pastanga pasikeisti apima tik elgesį, išvaizdą, bet ne esmę.
Mes iš tiesų galime pabandyti supanašėti su kažkuo. Tarkime, Eločka- žmogėdra iš „Dvylikos kėdžių“ visą gyvenimą bandė supanašėti su Holivudo aktore. Tačiau jos vyras vis vien ją metė. Nes iš esmės jam ji liko tuo, kas buvo - nelabai protinga ir tuščia pamaiva. Žinoma, jei Eločka sutiktų tokį pat vaikiną, kaip ji - ji jam pasirodytų „normali pana“. Ir jis ją įvertintų.
Kitas pavyzdys - komedijos „Švilpiko diena“ herojus. Daug dienų jis bando pavergti savo meilės širdį, darydamasis vis labiau įdomus, vis labiau dėmesingas, vis labiau altruistiškas. O jam, pasirodo, tereikėjo pasakyti, kad herojė jam patinka...
Savo esmę sunku pakeisti. Žymiai produktyvesnis kelias - būti savimi ir būti atviru. Tuomet šansai suartėti su kuo nors gerokai padidėja. Artumas atsiranda iš abipusio atvirumo ir priėmimo, o tam reikia ilgo atviro bendravimo, todėl artumas ir kuriasi metų metais.
O seksualinei aistrai įžiebti dirbtinės pastangos išvis nelabai padeda - juk „chemijai“ reikalingi ir tam tikri unikalūs hormonai, ir tam tikras kūno tipas, ir balso ypatumai - juk užtenka vyriškiui būti praplikusiam - ir jis jūsų netraukia, tiesa?
Jūs turite savąjį „neseksualaus vyro ženklą“. Tikriausiai turite ir savąjį pasąmoningą „seksualinio vyro etaloną“. Tuomet aistrai atsirasti neretai nemaišytų netgi tokie, rodos, atstumiantys faktoriai, kaip „jis manęs nemyli“, alkoholio ar prakaito kvapas, negraži kūno forma, grubumas...
Kaip čia įtiksi, jei meilės chemija formavosi milijonus evoliucijos metų, o mūsų sąmoningam protui - tik kokie keliasdešimt metų? Manoma, kad didelis prieraišumas ir aistra mums vystosi tuomet, kai priešingos lyties atstovas primena mums žmogų, slaugiusį mus vaikystėje. Taip jūs galite pamesti galvą ir stipriai įsimylėti, jei vyriškis savo išvaizda, profesija ar kvapu nesąmoningai primins jums jūsų tėvą ar brolį.
O dabar pažiūrėkime į potraukį dėl panašumų. Čia gauta daug įrodymų, kad tai tiesa. Traukia mus būtent išoriniai panašumai. Jei jūs pasižiūrėtumėte į taip vadinamas „laimingas poras“, pamatytumėte, kad jų veidai iš tiesų kažkuo panašūs. Tuomet jie neretai sako, jog įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio. Panašios būna nosies ar smakro forma, akių padėtis, ar tik veido proporcijos. Visa tai siunčia mums signalą: „čia- saviškis, todėl mūsų genai gerai derės tarpusavyje“.
Deja, taip būna ne visada, bet šiam magiškam mąstymui negali atsispirti. Panašūs pomėgiai, įsitikinimai ir pažiūros yra patikimesnis rodiklis, kad su tuo žmogumi bus ilgametė draugystė, partnerystė, bendradarbiavimas. Tačiau tai negarantuoja aistros.
Taigi, žodžiai „man patinka“ ir „aš patinku“ slepia po savimi labai daug įdomių paslapčių. Ir jei jūs savo patyrimu ir stebėjimais prisidedate prie jų sprendimų - pagarba jums ir dėkingumas.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
