O merginos, kurios bando savo menamus trūkumus šalinti plastinėmis operacijomis, menkina savo galimybę sulaukti tinkamos poros. Mat ši apgaulė verčia pasirinkti biologiškai netinkamą partnerį.
Hiperbolizuotai vyriškų veidų moterims reikia vis rečiau
Anot Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjos prof. Janinos Tutkuvienės, mūsų lyties skirtumus atspindintys veido bruožai – evoliucijos kūrinys. Kiekvieno mūsų veidas – unikali mozaika bruožų, kurių normaliu įvairovė labai plati. Tačiau vidutiniškai nusistovėjo tam tikri lytiniai veidų skirtumai. Pavyzdžiui, „ideali“ moteris turi aukštą kaktą, atviras, plačias akis, ilgoką, bet siauroką nosį ir putlias lūpas.
Visi šie bruožai mūsų evoliucijos priešaušriu turėjo savo paskirtį. Atviros, plačios akys reikalingos pastebėti kiekvieną smulkmeną. Tai būtina prižiūrint vaikus. Nosies dydis susijęs su uosle – visada labai svarbu užuosti, ar maistas yra saugus (tačiau labai didelė nosis – jau daugiau vyriško veido bruožas). Putlios lūpos – moteriškų hormonų estrogenų išraiška, bylojanti ir apie moters vaisingumo būklę.
Vyriškieji veido bruožai – stambūs bruožai, nuožulnesnė kakta, didesnė nosis ir stambesnis apatinis žandikaulis (kovojant tai padėdavo išvengti traumų), taip pat saugiai pridengtos, antakių lankais labiau „įrėmintos“ akys. Vyriškų bruožų visuma turėjo sudaryti atšiaurų, netgi gąsdinantį įspūdį, kuris būtinas kovoje – jei dar ir savo veidu sugebi išgąsdinti priešininką, įgauni papildomo pranašumo.
Tačiau mokslininkai pastebi, kad šiandien skirtumai tarp vyriško ir moteriško veido patrauklumo, pasirenkant optimalų variantą, nyksta. Labai vyriškas veidas mums siejasi ne su grožiu, bet su agresyvumu, kurio šiandien nebereikia – juk seniai paskui mamutus nebelakstome, mažiau kaunamės.
„Ankstesnės vyriškos savybės, susijusios su kova, agresija, vis mažiau bereikalingos moterims. Tai parodo ir tyrimai. Buvo pastebėta, kad prieš 50-100 metų moterys, kurioms būdavo rodomos vyriškų veidų nuotraukos, kaip patraukliausius dažniau rinkdavosi ypač vyriškus veidus, tačiau jau 10-20 metų labiau vertinami švelnesnių bruožų vyrų veidai – būtent jie vyrauja ant žurnalų viršelių. Šiandien moteriai reikia, kad vyras būtų neagresyvus, prisirišęs prie šeimos, be to, nustatyta, kad ypač androgenizuoti (t. y. jų organizme vyrauja vyriški hormonai) vyrai dažnai būna poligamiški. Be to, ypač moteriškų bruožų vyro veidas jau gali byloti apie tam tikrų hormonų sutrikimus.
Moterys visada turėjo būti labai moteriškos ir švelnios, tačiau pastarąjį dešimtmetį moteriškumo įvaizdis taip pat keičiasi. Pavyzdžiui, dabar vis dažniau dominuoja manekenės su stambesniais veido bruožais, o tai androgenų veiklos požymis. Apklausiant vyrus, dažnai ir jie, kaip optimalius, nurodo ne „lėliškus“ moterų veidukus. Gal tai susiję su tuo, kad moterys darosi vis aktyvesnės, savarankiškesnės, socialinėje plotmėje vyrų ir moterų pareigos bei funkcijos vienodėja. Panašūs tyrimai tik prasideda – čia dar labai daug neaiškumų. Kita vertus, kad išnyktų lyčių skirtumai veide, gamtoje turėtų įvykti didžiulis perversmas. Nemanau, kad taip atsitiks“, - svarstė prof. J. Tutkuvienė.
Anot pašnekovės, turėtume tik džiaugtis, kad esame skirtingi. Vis dėlto vaikus gimdo moterys, o vyrai dažniau aprūpina šeimą, bent jau kol moteris gimdo ir būna su vaiku. Niekas neneigia, kad ir vyras gali prižiūrėti vaiką, tačiau taip pat faktas, kad vyras niekada nepasirūpins kūdikiu geriau nei moteris.
Nepaprasto grožio moterys dažnai nevaisingos
Tiesa, gyvenime pamatyti „nepaprasto grožio“ veidą, turintį vien specifinių moteriškų ar vien vyriškų bruožų, beveik neįmanoma, nes veidas – unikali mozaika. Be to, vyrų ir moterų organizme yra tiek moteriškų, tiek vyriškų hormonų, tik jų santykis labai skiriasi.
„Evoliucinės antropologijos literatūroje aptikau mintį, kad ypatingo grožio moterys dažnai būna nevaisingos. Kyla natūralus klausimas – kokia šio reiškinio biologinė prasmė? Gal gamta stengiasi padaryti viską, kad tokia moteris susirastų partnerį, kuris galbūt visgi sugebės ją apvaisinti. Jei ji turėtų dar ir negražius išorinius bruožus, pasirinkti partnerį galėtų iš kur kas mažiau kandidatų, taigi tikimybė susilaukti palikuonio būtų labai menka.
Tačiau šią teoriją akivaizdžiai patvirtinančių tyrimų stinga – panagrinėta labai nedaug. Pavyzdžiui, yra toks hormonų sutrikimas – prolaktinemija, kai organizme labai daug hormono prolaktino. Dėl to sutrinka menstruacinis ciklas ir moteris dažniausiai negali pastoti, arba pastoja labai sunkiai. Tačiau tokios moterys dažnai yra labai moteriškų bruožų – turi labai putnias lūpas, didelę krūtinę“, - pasakojo pašnekovė.
Pastebėtas dar vienas įdomus dalykas, atskleidžiantis meilės iš pirmo žvilgsnio priežastis. Ypač jauni žmonės neretai partnerį pasirenka pagal biologinę trauką, kurios atsiradimo paaiškinti negali. Pasirodo, mūsų smegenys skenuoja partnerio veidą ir kūną, o smegenyse esantys centrai gautą vaizdą apdoroja ir daroma galutinė išvada – ar šis žmogus biologiškai mums tinkamiausias.
Taigi mūsų viso kūno receptoriai tarsi laukia juos atitinkančių biocheminių medžiagų, kad partneris juos papildytų. Taip mes stengiamės ištaisyti vieną ar kitą „trūkumą“, kad mūsų palikuonis biologiškai kuo labiau nenukryptų nuo normos. Būtent todėl ne visi ieško kuo taisyklingesnių bruožų partnerio. Biologine prasme – dažniau ieškome bruožų, kurie papildytų mūsiškius. Kartais tai gali būti visiškai priešingi mūsų bruožams.
Plastinė operacija gali mažinti tikimybę susirasti tinkamą partnerį
J. Tutkuvienės teigimu, šiandieninės mados kūrėjų noras modeliuoti visiems vienodus grožio standartus prieštarauja gamtos dėsniams, tačiau čia sukasi didžiuliai pelnai. „Nosis užaštrinama ar nusklembiama, atveriamos akys, į lūpas prileidžiama silikono... Tai absoliuti biologinė apgavystė – gal kažkas kaip tik laukia tos tavo didelės ar mažos nosies, turėdamas priešingą požymį. Tačiau bruožų jam reikia tikrų, kurie atspindėtų tikrąją situaciją organizme, o ne pakeistą“, - teigė antropologė.
Pašnekovės manymu, kai žmonės jau sukuria šeimą, keisti savo kūną gal ir galima (jei tai priimtina abiem partneriams), tačiau tokiu atveju vaikai dažniausiai reaguoja labai audringai – net motinos plaukų spalvos ar ekstremalus šukuosenos pakeitimas juos dažnai gąsdina. Be to, nerimą kelia tai, kad plastinės operacijos populiarėja tarp jaunų žmonių, iš kurių 99,9 proc. yra gražūs.
„Nekalbu apie atvejus, kai žmogui tokia operacija tikrai būtina – jis turi kažkokį raidos defektą, dėl kurio jaučia kompleksą ar dar blogiau – iš jo tyčiojamasi. Arba vėžiu sergančiai moteriai nupjovė krūtį – privalu atkurti krūtį. Tačiau labai dažnai plastinės operacijos daromos be jokios būtinybės – Amerikoje, pavyzdžiui, per pastaruosius 10 metų plastinių operacijų skaičius išaugo net 4 kartus.
Taigi, bandymais visus žmones įsprausti į vienus grožio standartus, kuriuos visiems norintiems dabar gali sukurti plastikos chirurgai, sugriaunamas biologinis tinkamos poros pasirinkimo pamatas, dėl to susirasti tinkamą partnerį gali būti net sudėtingiau, nors plastines operacijas darančių žmonių lūkesčiai – kaip tik priešingi.
