Vietoje mamos kaip pavyzdys kartais pateikiama sesuo, pažįstama, buvusi žmona (garbės žodis, taip kartais nutinka), pirmoji mokyklinė meilė („ji taip nuostabiai dainavo, man tiesiog širdis veržėsi iš krūtinės“) ir taip toliau.
Tačiau dažniausiai viską geriau daro mama. Ir „mano mama daro geriau“ - viena baisiausių frazių, nužudančių šeimyninę laimę. Tai kvietimas varžyboms, kurių neįmanoma laimėti. Juk vaikiški prisiminimai yra nekritiški ir labai tvirtai nusėdę atmintyje. Sūnus gali ir neprisiminti, kad jo mama nemokėjo marinuoti grybų. O štai žmona puikiai susitvarko su ta užduotimi. Jis gali tiesiog atmesti faktą, kad mama dirbo sekretore ne visą darbo dieną, o žmona užima vadovės pareigas didžiulėje kompanijoje.
Ne, neraginame kritikuoti tėvų. Jokiais būdais. Aš tikrai tikiu, kad mama viską daro geriau. Ypač jei tai vyro mama. Tačiau nuolat pranešti žmonai apie tai, kad ji viską visada daro blogiau – ne pats geriausias būdas šeimyninei laimei kurti. Išvarginta tokios konkurencijos žmona vieną ne itin gražią dieną gali vyrui tėkšti: „Jei jau tavo mama viską daro geriau, tai ir keliauk pas ją.“
O juk ir žmona turi mamą. Todėl gali prasidėti kautynės: „Mano mama niekada į faršą nedėdavo česnako“ - „O mano mama sakė, kad česnakas naudingas sveikatai, todėl jo reikia dėti į visus patiekalus.“ Padėtis be išeities. Ir jei iš pradžių toks virvės traukimas sukelia juoką, tai vėliau jis gali atnešti rimtų problemų.
„Pagaliau tu padoriai apsirengei!“ - panašios frazės anaiptol nėra retos. Pažįstu vyrą, kuris nuolat sako savo žmonai, kad toji visiškai nemoka rengtis. Visiems pažįstamiems jis pasakoja, kaip žmona perka pigius skudurus, kuriais drovėtųsi rengtis net glūdaus kaimo valkatos. „Jei aš pats nepirkčiau jai drabužių, su ja gėda būtų eiti gatvėje“, - aiškina jis. Santykiai baigėsi skyrybomis.
Jei jūs, ištardami panašią frazę, norite pasakyti komplimentą, turėkite omenyje, kad tai anaiptol ne komplimentas. Tai reiškia, kad anksčiau ji rengėsi bjauriai, ir staiga atsitiktinai jai pavyko rasti daugiau mažiau padorų apdarą.
„Kai mudu dar tik susitikinėjome, tu buvai tokia gražuolė!“ - tokia frazė nedviprasmiškai byloja apie tai, kad buvęs grožis seniai išblėso. O tai, kas vietoje jo... geriau jau akys nematytų. Tai – praeities ilgesys ir ateities apraudojimas. Taip ir norisi atsiminti seną anekdotą: „Apie keturiasdešimt penkerių moteris ryte žvelgia į veidrodį. Pastebėjusi raukšles, tamsius paakius, atsisuka į miegantį vyrą ir piktdžiugiškai sako: „Taip tau, kvaily, ir reikia!“
Atsiras tokių, kurie bandys aiškinti, kad taip, kalbėjo žmonai kažką panašaus, bet tik norėdami žmonai įsiteikti. Nereikia įsiteikinėti tokiais būdais. Kodėl gi nepasakius: „Žvelgiu į tave ir grožiuosi – tau kaip ir anksčiau vos dvidešimt!“ Sutikite, visai kitas reikalas.
„Kur vakarienė?“ Kitas variantas: „Kodėl neišskalbei/neišlyginai?“ Apmaudžiausiai tokios frazės skamba, kai moteriai ant pečių – vaikai, jos darbas, ir dar prie viso to namų ruoša, skalbimas, maisto gaminimas ir tvarkymasis. O vyras tuo tarpu tik eina į darbą.
Vietoje to, kad reikštų pretenzijas, vyras galėtų išsiaiškinti, kodėl žmona nespėjo kažko padaryti. Jei ji to daryti nemoka (o taip būna, ypač jaunoms šeimoms), verta ją išsiųsti į kursus, bent jau pas mamą. Riksmais ir reikalavimais problemos neišspręsite. Jei problema ta, kad ji tiesiog visko nebespėja, reikia padėti, o ne aiškinti: „Visos spėja, tik tu kažkodėl nieko negali padaryti laiku.“
„Kur tu nukišai mano kaklaraištį?“ Kaip variantas – cigaretes, rašiklį, plaktuką, akinius, marškinius... Toks klausimas iškart parodo, kad vyras namie praktiškai nieko nedaro, jei nežino, kas ir kur guli. Jis tik reikalauja, kad aplink jį būtų šokinėjama. Namie jis – kaip viešbutyje, kur yra kambarinė, oficiantas, kambarių aptarnavimo paslaugos, skalbykla ir panašiai.
Tiesa, visas aptarnaujantis personalas viename asmenyje, bet tai netgi patogu – nereikia toli vaikščioti, norint pareikšti pretenzijas. Dar kiek, ir jis ims palikinėti žmonai arbatpinigių.
Mieli vyrai, prieš piktai klausdami žmonos, kur ji padėjo plaktuką, kodėl gi nepagalvojus, o kam jai apskritai jo reikėjo? Juk plaktukas iš principo yra vyriškas reikalas. Ar ne jūsų kaltė tame, kad nerandate plaktuko?
„Tu ką, kvaila?“ - vietoje atsakymo į kokį nors klausimą. Kaip variantas - „Ką tu išvis supranti“, „Ne tavo proteliui“, „Patylėk, kai neklausia“, „Nedaryk gėdos man prieš žmones“. Niekas negali žinoti visko. Net jei užduotas klausimas, kurio atsakymas jums akivaizdus, tai nereiškia, kad jis turi būti akivaizdus kitiems. Todėl panašios frazės yra paprasčiausias chamiškumas, visiškai ir niekuo nepateisinamas.
Įmanomas dar vienas variantas. Ji išties kvaila. Būna. Ir kas iš to? Vadinasi, ji turi kitų privalumų, be intelekto. Juk dėl kažko ją vedėte. Todėl kaltindami ją kvailumu, visų pirma kaltinate save. Jei ji kvaila, tai kas jūs?
„Tu nieko nemoki daryti.“ Kaip variantas - „Tu netikusiai gamini“, „Tu nemoki siūti“, „Tu nemoki auklėti vaikų“ ir taip toliau. Paprastai tokios frazės nuskamba kaip kaltinimas. Tačiau, mieli vyrai, jei moteris nemoka gaminti, ar ne paprasčiau nupirkti jai kulinarijos knygą? Garbės žodis, tai kur kas pigiau, nei švaistyti jėgas ir nervus skandalui bei griauti šeimą.
„Tavo sūnus – dvejetukininkas“. Lyg tai būtų tik jos sūnus, o ne jūsų abiejų. Kodėl gi pats neauklėjate savo sūnaus, neužsiimate su juo? Apkaltinti žmoną lengviau. Tačiau šiuo atveju reikia kaltinti tik patį save, dėl nepakankamo dėmesio savo vaikui.
Galima iki begalybės tęsti netinkamų frazių sąrašą. Tačiau svarbiausia, ką reikia prisiminti – kad skandalai ir įžeidinėjimai nieko neišsprendžia. Problemą galima išspręsti tik ramiai ją apsvarstant. Ir – būtinai – žvelgiant į partnerį kaip į sau lygų.
