Pradėkime nuo to, kad seksas – tai tokia šventa trejybė: kūnas plius informacija plius energija. Kūnas – tai labai didelis kūniškas malonumas ir naujo kūno sukūrimas; informacija – tai žinia (jis manęs nenori, mane vertina, arba nenori, nevertina). O energija – tai judėjimas: aistrų, jausmų, emocijų, subtilios energijos, sukeliančios kitokią, ekstazinę palaimą.
Atkreipkime dėmesį į vieną keistenybę. Kai kokia nors moteris nenori kotleto, niekas nesistebi. Net jeigu ji nenori jo mėnesiais ar metais. Na, nenori panelė kotleto, ir nereikia. Skonio reikalas. Tas pats yra su kalnų slidinėjimu ir jojimu – nenori ir nereikia. O kam reikia – tas tegul slidinėja ir jodinėja.
O su seksu yra kitaip. Jei jau moteris (kas atsitinka dažniau) arba vyras (kas atsitinka rečiau) sekso nenori – prasideda triukšmas. Kaip tai nenori? Kokią teisę turi nenorėti? Ieškoma diagnozė: „frigidiškumas“, „depresija“, „psichologinė problema“; „santykių problema“. Įdomu, ar kas nors nenorą užsiiminėti figūriniu čiuožinėjimu laiko psichologine problema ar pavadina „sutrikusių santykių su ledu“ išraiška? Nepavadina.
Jei seksas vis dar liktų svarbia žmonijos išlikimo sąlyga, galima būtų tai suprasti. Mylėtis būtina, kad pasidaugintum ir išsaugotum biologinę rūšį. Bet žmonių pasaulyje tik daugėja. Daugėja, žinoma, trečiojo pasaulio sąskaita, tačiau koks skirtumas? Esamoje situacijoje nenorą santykiauti būtų galima laikyti didele dorybe ir pilietiškumo aktu. Nesimylėti – ekologiška.
Tačiau seksas mūsų kraštuose anaiptol nėra žmonijos išlikimo sąlyga. Mažai kas mylisi tam, kad prigimdytų kuo daugiau vaikų. Pagimdo vieną, kitą, ir gana. Užtektų dviejų kartų pasimylėti – ir taškas. Bet ne. Mylisi žmonės kur kas dažniau be jokių vaikų. Kodėl? Dėl malonumų kulto ir savigarbai palaikyti.
Seksas jau seniai tapo tiesiog tokiu rafinuotu malonumu bei savo patrauklumo kriterijumi. Nenori moteris vyro – jam nemalonu ir skaudu: reiškia, ji manęs kaip vyro nevertina. Nenori vyras mylėtis – moteriai skaudu: reiškia, jis manęs kaip moters nevertina.
Taigi klausti reikėtų, ne kodėl moteris sekso nenori, o kodėl mus tai stebina? Todėl, kad šitaip ji nuvertina vyrą? Ir save pačią?
Aš labai atsiprašau. Kai aš ateinu į prekybos centrą, aš kiekvieną dieną praeinu pro aibę parduotuvių, kurios manęs nedomina: tarkime, pro meninių indų, moteriškos kosmetikos, pro kai kurias drabužių bei avalynės, pro kanceliarinių prekių ir t.t. ir pan. Ar šitokiu būdu aš jas visas nuvertinu? Ar matydamos mane praeinant pro šalį pardavėjos masiškai jaučiasi užgautos ir nuolat praranda savigarbą? Nesijaučia.
O ką, jei moteris lygiai taip pat abejingai praeina pro pasiūlymą pasimylėti? Kuo ši situacija skiriasi nuo situacijos prekybos centre? Ir kodėl jos vyras turi pasijausti pažemintas?
Taip gali atsitikti tik vienu atveju: jei jis savo vyrišką vertę yra neatsiejamai susiejęs su vienu: JI MANĘS NORI LYGU TAM, KAD AŠ TIKRAS VYRAS. MAN GERAI, KAI JI NORI VISUOMET, KAI MAN UŽEINA NORAS.
Bet visas reikalas ir yra tas, kad moteris gali tiesiog nenorėti mylėtis tiek, kiek vyras, tuomet, kai vyras, ir netgi tiek, kiek rodo statistika: du ar tris kartus į savaitę.
Neneigsime, kad yra pakankamai daug moterų, kurios iš tiesų mėgsta mylėtis dažnai ir reguliariai. Tai tokios moterys, kurios iš trijų mūsų esybės aspektų: kūniško, informacinio ir energetinio- labiausiai sieja save su kūnu. Tai yra, jos yra tokios „kūniškos“ moterys, kurioms gamta nepašykštėjo duoti kūno formų, kurios gyvena pirmiausiai ne mintimis, ne energija, o kūniškais pojūčiais ir kurios tarp įvairiausių žemiškų gėrybių (skaniai pavalgyti, pasilepinti gamta, pasigrožėti savo nuogybe) labai vertina skanų ir sultingą pasimylėjimą.
Tačiau lygiai tiek pat yra moterų, kurios labiausiai tapatinasi ne su kūnišku, o, tarkime, su informaciniu aspektu, t.y. su žiniomis, samprotavimais, idėjomis, įžvalgomis. Arba daug yra tokių, kurios save labiau tapatina su energija – judrių, gyvų, emocionalių ar net ekstatiškų, t.y. labiausiai vertinančių mistinius išgyvenimus, moterų.
Kaip taisyklė, šios moterys labiau vertina ne patį pasimylėjimą, o tai, kas būna prieš ir po: apsikeitimą informacija („seksas gerai, bet pasikalbėkime“), arba energija („seksas gerai, bet ką tu man jauti?“). Ir vertina taip stipriai, kad gali apsieiti be sekso neribotą laiką be didelio sielvarto. Seksas joms gali būti ne savaime vertinga veikla, o tik vartai į meilę. Arba į bendrumą. Arba į saugumo jausmą, kurį suteikia prisirišimas. Juk jei dažnai mylėsiesi – tai vyrą pririši. Artumas atsiras. O kokiu būdu atsiras – per seksą ar per intymų susirašinėjimą internetu, skaipu ar SMS – ne taip ir svarbu.
Žinoma, nėra nei pas vieną iš šių moterų vien „kūno“, atsieto nuo informacijos ir energijos. Greičiausiai viską jos po truputį jaučia. Tačiau sureikšminimas šių aspektų yra nevienodas, ir jūs tai puikiai žinote. Ir netgi žinote, kad šalia „kūniškų“ vyrų, nepraleidžiančių nei vienos progos su kuo nors pasimylėti, yra nemažai lieknų, subtilių, beveik kūno neturinčių romantiškų vaikinų, aukštinančių dvasingumą ir muziką, o sekso laisvai atsisakančių. Ir yra „galvočių“, kurių, rodos, visa organizmo veikla susiveda į samprotavimus ir intelektualius pokalbius.
Kokią teisę mes turime laikyti vienus „normaliais“, o kitus – „nenormaliais“? Tik tuo pagrindu, kad mes, t.y. kažkokia mitologinė „normali dauguma“, jaučiamės įžeisti, kai mūsų negeidžia? O gal teisūs tie, kurie sako: „Seksas be aistringos meilės neturi prasmės“? O gal net tie, kurie sako: „Yra labai daug idėjinių dalykų, svarbesnių už seksą“?
Žinoma, yra dar medicininis priekaištas nenorinčioms sekso moterims. Jis remiasi idėjomis apie tai, kad kiekvienas organas atseit, turi veikti, ir jei moteris retai naudojasi savo makštimi, tai ten vystosi visokie sutrikimai, o jei vyras retai naudojasi savo varpa – tai ten irgi vystosi visokie augliai.
Reiktų pasakyti, kad nepaisant šios paplitusios netgi tarp medikų idėjos, ji tėra idėja. Nėra įrodymų, kad skaistybės besilaikančios vienuolės ir vienuoliai labiau sirgtų lytinių organų ligomis nei tie, kurie skaistybės nesilaiko. Taip, tos, kurios mėgsta seksą, ir jo ilgai negauna, gali jausti įvairų psichologinį ir fiziologinį diskomfortą. Ir akivaizdu, kad joms mylėtis yra sveika: ir veidas kitą dieną švyti, ir akys žiba, ir imunitetas geresnis.
Tačiau galbūt joms yra šitaip, o kitoms – kitaip? Nekaip jos, tos kitos, jaučiasi po sekso. Ypač jei tas seksas buvo mechaniškas, ir nebuvo jame nei energijos, nei informacijos. Pasidulkinome ir užmigome.
O jos ne to nori – ir jei jau nori to sekso, tai tik įpakavime su kitais dalykais, kurie joms svarbesni už kūną. Ir tas, kas mano, jog jis yra tobulumo ir harmonijos įsikūnijimas – tegu pirmas meta į tokią moterį akmenį.
