Nei viena pora negali išvengti nesutarimų, nei vienas žmogus negali atsispirti norui papriekaištauti kitam dėl to, ką jis daro negerai, įspėja portalas psychologies.ru.
Vienus erzina vonioje neišjungta šviesa, kiti pyksta dėl partnerio šnekumo ar išlaidumo. Kol kalbama apie smulkmenas, o kaltinamas ir kaltintojas periodiškai keičiasi vietomis, viskas yra tvarkoje.
„Gerai, kai partneriai pasirengę klausyti vienas kito, priimti kritiką, o įvertinę ją kaip teisingą, keičia kažką savo elgesyje, - teigia šeimos psichoterapeutas Borisas Šapiro. - Tokiu atveju kaltės jausmas tampa augimo tašku“.
Tačiau kai mes kalbame apie nuolatinių priekaištų pavojų, turime omenyje visai ne šiuos nedidelius „susirėmimus“, o kaltės jausmo provokavimą kaip šeimyninio gyvenimo strategiją. Tokios strategijos tikslas ir rezultatas – neribota ir neginčijama valdžia partnerio atžvilgiu.
Kartais kaltės jausmui išreikšti nereikia net žodžių. „Mano pirmasis vyras niekada nekėlė prieš mane balso, jis tiesiog... pradėdavo vartyti akis! Ir aš iškart su juo sutikdavau, puldavau „taisytis“: perdaryti, perplauti, perauklėti... Beje, ir tai jo netenkino“, - praėjus beveik aštuoneriems metams po išsiskyrimo pasakoja 42 metų Jevgenija.
„Viskuo nepatenkintas žmogus įsitikinęs, kad aplinkiniai privalo pateisinti jo lūkesčius, - aiškina psichologė Aleksandra Sučkova. - Kuo partneris labiau priartėja prie mano suvokimo apie tobulumą, tuo nuostabesniu žmogumi aš jaučiuosi“.
Mėginimas kitam įdiegti kaltės jausmą, manymas, kad tai jis dėl visko kaltas ir už viską atsako – tai būdas savo atsakomybę perkelti ant kito, pateisinti save ir apsaugoti savo narcizišką pasaulėžiūrą: tai ne aš kalta/kaltas, tai jis/ji kaltas/kalta! Kaltės jausmo primetimo mechanizmas veikia būtent taip.
