Susitaikiau - erzina, bet išmokau pati sau pakelti nuotaiką. Nors iki šiol tai erzina - tarsi neturėčiau teisės apskritai pykti ar būti suirzusi. Tik dabar man kyla dar didesnis erzelis, kai jis nepripažįsta galintis ką nors pakeisti. Aš galiu pakeisti savo nuotaiką įdėjusi pastangų, tačiau kartais norisi, kad man padėtų vyras. Norisi ir jo atsakomybės. Nes aš jaučiu, kad būtent jis dažnai yra atsakingas už mano savijautą.
Kad ir pvz., kai pastarąjį kartą meiliai apsivijau rankomis jam kaklą ir prisipažinau, kad norėčiau kokio labai romantiško vakaro... Jis atsainiai pasakė: „Tai susikurk tą vakarą“. Taip, aš galiu tai padaryti. Bet turiu lūkesčių ir iš jo. Mane liūdina tos situacijos. Ar neturėtų liūdinti, nes mes iš tiesų visą laiką tik patys esame ir turime būti atsakingi už savo gerą savijautą ir laimę?
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Skaitant jūsų laišką, girdžiu klausimą apie tai, kurio iš judviejų požiūris: vyro ar jūsų yra teisingas. Ar galima turėti lūkesčių savo mylimam žmogui, ar visgi kiekvienas esate atsakingi už savo norus, troškimus bei jų įgyvendinimą, sunkumus bei jų sprendimą?
Atsiremiant į šią poziciją, norėčiau klausti, o ką jums duotų kurios nors svarstyklių pusės nusvėrimas? Jei padėtume dėžutę jūsų pusėje, ar tai padėtų vyrui „įkalti“ į galvą, jog jis taip pat gali, ar net privalo prisidėti prie jūsų geros savijautos? O jei parašyčiau, kad tik nuo jūsų priklauso, kaip susidėliojate savo jausmus ir nuotaikas, ar tai atneštų daugiau ramybės, sumažintų liūdesį ir padarytų jus laimingesne?...
Drįstu spėti, jog per šį klausimą patenkate tarsi į kovos ringą, kuriame abu bandote laikytis savo pozicijos. Vienas ją išreiškiate aktyviai, kitas labiau viduje, jausdamas nusivylimą. Ir tai, kas man iškyla, yra du sakiniai: „Tu pasirūpink manimi“ ir „Tu gali pasirūpinti pati“. Toks santykis arba bandymas atstovėti savo nuostatą paprastai nekuria bendrystės ir neleidžia pamatyti vienas kito. O tai viena pagrindinių sąlygų, padedančių pamatyti vienas kito būsenas ir poreikius, bei auginančių troškimą į juos atsiliepti.
Vienuose mokymuose apie poros santykius teko klausytis apie tai, kas gali pagelbėti norint pakoreguoti neveikiantį bendravimo modelį. Paprastai stringa toks ryšys, kuris pagrįstas sakiniu „man (ne) reikia“. Tai buvimas kartu, kuris reikalingas tiek, kiek gali padėti, išpildyti, netrukdyti, įgyvendinti mūsų asmeninius troškimus, įsivaizdavimus. Santykis, kuris sukurtas dėl „manęs“.
Tų mokymų lektorius nurodė „man rūpi, ko tau reikia“ kaip kitą kryptį, atsvarą „man (ne) reikia“ vedančią į bendrystę, o ne savo poreikių tenkinimą. Taigi tikru santykis tampa tuomet, kai du žmonės ima rūpintis, ne kaip jų bendrystė padeda jiems, o kaip jų buvimas kartu gali padaryti laimingu kitą.
Žinoma, jog auditorijoje iš karto kilo eilė klausimų: „O kas, jei poroje tik vienas imasi keisti savo žvilgsnį nuo savęs link kito?“, „O kodėl aš, o ne kitas turi pradėti tuo vadovautis?“ „Kiek ilgai teks laukti, kol kitas prisidės prie šių pokyčių“.
Ir atsakymas buvo apie tai, jog išties būtų daug lengviau, jog abu vienu metu pajustumėte norą dovanoti, o ne laukti dovanos. Tačiau tikrovėje kuris nors vienas pirmas turi pademonstruoti savo duodančiąją meilę, kad kitas gavęs, imtų norėti atsilyginti tuo pačiu.
Kodėl apie tai rašau? Jūsų troškimas būti pamatytai, būti priimtai, apgaubtai dėmesio, yra normalus ir vargiai galite jį patenkinti pati. Tačiau panašu, jog judviejų santykis su sutuoktiniu nėra grįstas geranoriškumo, atvirumo vienas kitam ir noro būti vienas dėl kito principais. Dėl to čia vargiai gali padėti taisyklės, susitarimai, reikalavimai. Jei jaučiate, kad šalia esantis žmogus nedovanoja savo rūpesčio, laiko, pastangos jums, tikėtina, jog jūs taip pat daugiau rūpinatės savimi, pamiršdama sutuoktinį.
Derėtų nepamiršti ir to, jog rūpestis kitu nėra darymas to, kas patiktų jums, ką jūs priimate kaip dėmesingumą, dovaną, bet žvelgimas į savo vyrą ir ieškojimas, kas jam būtų davimas.
Kitas vertus, mylėti duodančiąja meile nereiškia save žeminti, save pamiršti ar savęs atsisakyti. Tai yra būdas daugiau galvoti apie kitą, ko jam trūksta, kad jis negali jūsų pamatyti. Būdas suteikti jam erdvės pasirūpinti jumis, net jei tas rūpestis pradžioje bus nebūtinai toks, kokio jūs norėtumėte. Kartais sutuoktiniui reikia kito geranoriško žvilgsnio ir tikėjimo avansu, jog jis priimtų judviejų santykį kaip savo paties kūną, kuriuo pradėtų rūpintis, tarsi tai būtų jis pats.
Taigi jūs turite teisę į troškimus, kad kitas būtų jautrus jūsų būsenai, kad kitas norėtų ir stengtųsi, jog jums būtų geriau. Tačiau vargiai galima pareikalauti iš vyro, jam liepti, įsakyti ar kaip nors kitaip pakeisti jo elgesį, nebent imtis šantažo, gąsdinimo ar auklėjimo.
Tai, ką galima daryti, yra ieškoti, kaip judviejų santykis gali tapti abipusio rūpesčio vienas kitu vieta. Taigi pasirūpindama savo santykiu, savo sutuoktiniu, tikėtina, rasite atsakymus ir kaip nukreipti vyro žvilgsnį į jus, ne kaip į kaprizingą ir jautrią mėnulio fazėms, bet kaip į moterį, kuriai reikalingas vyro dėmesys ir rūpestis.
