Pirmo kurso pabaigoje sužinojau, kad jis susirado kitą, dingo nieko nepaaiškino.Buvo labai, labai sunku, bet tėvai, draugai, darbas padėjo. Po kelių mėnesių ta panelė jį paliko, jis pradėjo man skambinti, rašyti susitikome ir pradėjome vėl būti kartu.
Iš pradžių atrodė, kad būnu todėl, kad jam labai sunku, bet po to supratau, kad tai darau dėl savęs, nes noriu būti tik su juo. Pabandėme dar kartą, prabuvome pusę metų, aišku, per tą laikotarpį visko buvo, bet daugiau blogų dalykų.
Prieš vėl atsirandant kitai panelei jo gyvenime, mūsų santykiai visai suprastėjo, nebenorėdavo jisai nei su manimi leisti laiko, nei mylėtis. Kai nuvyko į gimtadienį, kuriame aš nedalyvavau, taip jis ir dingo vėl. Neatrašydavo, neatsiliepdavo, buvo sunku, bet taip ant jo pykau, kad galų gale nustojau aiškintis kas ir vėl atsitiko. Tik iš draugės atsitiktinai sužinojau, kad tame gimtadienyje jis sutiko panelę, su kuria dabar leidžia laiką.
Šį kartą lengviau priėmiau tokią naujieną. Na, mokiausi, leidau laiką su draugėmis, atėjo vasara, grįžau į gimtąjį miestą, įsidarbinau, susipažinau su vaikinu, bet mums nieko neišėjo.
Na, po to vėl susitikome su mano širdies daužytoju, nes turime nemažai bendrų draugų. Taip sužinojau, kad jis susipykęs su ta panele, o po to ir santykiai jų baigėsi. Pradėjome bendrauti, gal daugiau tai mano iniciatyva buvo, žinojau, kaip jam sunku, visi aplinkui tik tą ir kalbėjo. Bendraujame dar iki dabar, susitinkame, mylimės, bendraujame telefonu, bet žinau, kad jis bendrauja ir su ja.
Klausiau, kodėl jis bendrauja su manimi, jei galbūt gali susitaikyti su ja, bet nieko konkrečiai jis man neatsakė į tą klausimą. Kartais atrodo, kad tikrai esu jam dar svarbi, o kartais nebesuprantu jo.
Vakar parašiau jam, kad graži tavo panelė, kurią turėjai, jei bendraujat, tai gal pabandyk atnaujinti santykius, juk mums vis tiek nieko neišėjo, negaliu būti savanaudė. Nežinau, kam tai parašiau, juk aš jį myliu ir noriu būti kartu. Man 21-eri, o aš dar įstrigus į šituos santykius, jis man kaip kokia priklausomybė, su kuria labai sunku kovoti.
Pavargau taip gyventi, ką man daryti? Kaip pagaliau pajudėti į priekį ir leisti jam daryti tą patį? Labai lauksiu Jūsų atsakymo, tikiuosi padėsite man išspręsti šią problemą.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Neretai kalbant su žmonėmis tenka paliesti temą apie tai, kas jiems yra gera, o kas geriausia. Atrodytų, kad gana lengva atpažinti, kas man yra geriausia. Kas labiausiai džiugina širdį, daro mane laisva, augina, padeda atsiskleisti. Atsakyti gal ir lengva, tačiau ne visuomet mes užduodame šiuos klausimus sau.
Kurdami santykius, investuodami laiką ir energiją į juos, įsiveldami į emocijas, neretai galvojami, jog labiausiai reikia, to ko neturime. Ir kad tik ta vienintelė veikla, vienintelis žmogus, vienintelis gyvenimo būdas mus gali padaryti laimingus.
Tai ypač būdinga santykiui, o dar labiau - nesėkmingam. Net ir jausdamasi blogai, nesaugiai, patyrusi kelis pasitraukimus ir apgavystę, jūs grįžtate pas tą patį žmogų, kaip pas tą, kuris atrodytų vienintelis gali jums suteikti laimę. O gal pas tą, kurio vienintelio esate verta? Ar kaip pas tą, kurio negalite turėti, kuris negali pasirinkti jūsų ir išbūti ištikimybėje, tačiau jei tai įvyktų, galėtumėte galiausiai pasijusti vertinga?
Šiais klausimais bandžiau sužadinti jūsų smalsumą, kas laiko jus prie šio žmogaus. Ir drįsiu rašyti, jog meilės dalis čia nėra pati svarbiausia.
Santykis tarp dviejų žmonių gali būti pats įvairiausias. Vyras ir moteris gali būti kartu dėl pačių įvairiausių priežasčių, kurios tik išoriškai vadinasi meile. O po jomis glūdi baimė, nepasitikėjimas, nerimas, nesaugumas, noras pabėgti, noras sau ką nors įrodyti, noras turėti ir daugybė kitų motyvų bei siekių. Kaip jau minėjau, negalėdami išeiti iš mus žalojančio santykio, mes nedrįstame paklausti, kas jame mus laiko ir ar tikrai tai yra geriausia, ką aš galiu išgyventi?
Ar santykis su šiuo žmogumi augina jus kaip asmenį? Ar jis leidžia kurti kartu? Ar jis leidžia išgyventi abipusę pagarbą ir bendrystę? Ar jaučiate savo kaip moters vertingumą, grožį, svarbą, kitas dovanas būdama jo draugijoje? Ar patiriate jo vyriškumą, atpažįstate savybes, kurios jus žavi? Galiausiai ar jaučiatės verta turėti daugiau?
Atsakinėjant į šiuos klausimus vertėtų nepamiršti, jog kartais du žmones laiko kartu tiesiog kūniškas potraukis. Fizinio santykio palaikymas neretai sukuria priklausomybę vienas nuo kito. Kuomet partneriai ima siekti tik gero, bet nė nebando ieškoti jiems geriausio. Toks santykis labiau panašus į atskirumą, nei į pilnatvę.
Jūsų aprašytu atveju, turėtų būti labai nelengva dovanoti savo kūną, tarsi eiti į visišką tapimą vienu, kuomet protas žino, jog tas žmogus, kuriam jūs save dovanojate pilnai, čia būna su jumis, čia jau be jūsų. Tokį skirtingumą asmenybė sunkiai gali išbūti. Dėl to įvyksta tarsi atsiskyrimas. Kuomet kūnas tampa ne be visumos dalimi.
Taip yra apleidžiami iš jo ateinantys visi kiti reikšmingi signalai, kurie leistų geriau atpažinti tikrąjį, o ne tariamąjį gėrį sau. Kita vertus, lieka stiprus malonumo, artumo troškimas, emocijų patyrimo troškimas, kuris tampa vedančiuoju ir nukreipiančiuoju.
Taigi jei klausiate problemos sprendimo krypties, tai ji yra atsiskyrimas ir grįžimas į save. Nebūtinai nebendravimas, bet vidinis atsiskyrimas, kiek jis įmanomas toliau išliekant kūno priklausomybėje. Grįžimas į save, kad galėtumėte pamatyti, kokia esate vertinga, ypatinga ir pilna viso ko. Kad galėtumėte atpažinti savo giliausius troškimus ir galimybes viso to siekti.
Ir jei po šios kelionės jūs atrasite, jog šis žmogus, kuris yra su jumis, yra būtent tas, su kuriuo norite būti toliau, kuriam norite dovanoti save, tai bus jūsų pilnas pasirinkimas, o ne priklausomybė.
Jei tas žmogus negalės jūsų laukti ir priimti to, kas jums yra geriausia... Čia palieku tuštumą. Arba vietą jūsų mintims. Galimybę atsakyti ko jūs norite labai, o ko norite labiausiai. Kas jūsų atveju yra tariamas, o kas tikrasis gėris jums.
Drąsos ieškoti pagalbos grįžti į save.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
