Priekabiai, priekaištai, nuotaikų kaita. Ką be pasakysi – blogai: pasakysi, kad jis elgiasi kvailai – tu nieko nesupranti, pasakysi, kad viskas bus gerai – neramink jo, kai nežinai, kaip jis jaučiasi, nesakysi nieko – tau jis nerūpi, nes tu net nekreipi dėmesio į jo problemas, patylėsi iki kol pirmas pradės kalbėti – tu tik iš mandagumo klausi, kaip jis jaučiasi.
Suvokiu tik vieną – jis reikalauja dėmesio priekaištaudamas, jaučiasi neįvertintas, nors nuolat jį pagiriu, kabinėjasi prie kone kiekvieno mano žodžio, veiksmo, net prie išvaizdos ar aprangos.
Nežinau, kaip su juo elgtis ir kaip tuos “ožiukus” išvaikyti. Leisti jam bambėti ir, tylomis išsiverkus, nerodyti jokių emocijų? Bandyti vis tiek kalbėti, nors nei vienas atsakymas jam neįtinka? O gal kaip tik parodyti emocijas ir tokiu būdu parodyti, kad tie jo “ožiai” mane pykdo, o kartais net skaudina? Kaip tvarkytis su trisdešimtmečio vyro vaikiškais “ožiais”?
Agnė (vardas pakeistas)
Pataria psichologė Daiva Talijūnienė:
Sveika, Agne,
Gerai, kad rašai ir ieškai atsakymų į klausimus, kurie tau iškyla, būnant su besiožiuojančiu vaikinu. Gana lengva įsivaizduoti, kaip vargina ir kankina bendravimas, kuomet trisdešimtmetis tavo draugas elgiasi „kaip mažas ožiuotas vaikas ar šešiolikmetė mergaitė, kuriai prasidėjo PMS“. Tikrai nėra lengva būti su žmogumi, kuriam ką bepasakysi – blogai, kuris priekabiauja, priekaištauja ir atrodo, kad įtikti ar nuraminti jį net neįmanoma ( „…pasakysi, kad jis elgiasi kvailai – tu nieko nesupranti, pasakysi, kad viskas bus gerai – neramink jo, kai nežinai, kaip jis jaučiasi, nesakysi nieko – tau jis nerūpi, nes tu net nekreipi dėmesio į jo problemas, patylėsi iki kol pirmas pradės kalbėti – tu tik iš mandagumo klausi, kaip jis jaučiasi…“).
Tu savo laiške gana plačiai apibūdinai problemą, su kuria susiduri bendravime su draugu, apibūdini, kaip jis jaučiasi ir ko reikalauja, tačiau apie save užsimeni labai nedaug. Tik tiek, kad tie jo “ožiai” pykdo, o kartais net skaudina. Manau, kad dažnai gali jaustis nesuprasta, neišgirsta, neįvertinta, dėl to pikta, pernelyg jautri, dirgli, kalta, nusivylusi, liūdna, gal kiek net vieniša. Jei atpažinai savyje kai kuriuos iš čia paminėtų jausmų, gal tai padės tau labiau pažvelgti į save ir susimąstyti, ką pati gauni iš tokio ryšio ir kuo jis tau yra svarbus bei prasmingas.
Gana aišku, kad tu dedi nemažai pastangų, kad išvaikytum draugo „ožius“, rašai „nuolat jį pagiriu“ ir vis tarsi atsitrenki kaip į sieną, kitaip juk neprašytum pagalbos ir nesakytum, kad nežinau, kaip su juo elgtis“. Man tai skamba lyg ir beviltiškumo, bejėgiškumo jausmo aidas.. Manau, kad yra beprasmiška nuolat kalbėtis, jei nei vienas atsakymas jam netinka… O kodėl jam nepalikus erdvės pačiam nuspręsti ir pasirinkti, kaip jam geriau?? Kas tave skatina vienai prisiimti atsakomybę už judviejų santykius.
Tavo laiške aprašyta situacija atskleidžia jūsų poros santykį: tu lyg būtum savo draugui mama, kuri nori išvaryti mažo vaiko ožius. Tačiau realybė yra ta, kad tu nesi mama savo draugui ir tavo draugas nėra tau vaikas, Jūs abu esate suaugę. O suaugę žmonės, užmegzdami ir puoselėdami tarpusavio ryšį, abu lygiomis dalimis yra atsakingi už tai, kas vyksta jų santykiuose. Juk tavo draugas yra suaugęs vyras, tikrai galintis ieškoti bendrų sprendimo būdų, kaip gerinti tarpusavio bendravimo kokybę ir brandinti jūsų santykius.
Iš kitos pusės ir tau vertėtų prisiimti atsakomybę už savo jausmus ir poreikius, juos pripažinti ir vertinti. Todėl labai palaikau tavo mintį „..kaip tik parodyti emocijas ir tokiu būdu parodyti, kad tie jo “ožiai” mane pykdo, o kartais net skaudina“. Tai būtų vertingas žingsnis į atvirą bendravimą, leidžiantis likti ištikimai savo jausmams ir atskleidžiantis kito žmogaus elgesio atgarsius tavo viduje. Tik atviras ir nuoširdus kalbėjimas apie save, nesiekiant keisti kito žmogaus, o leidžiant jam pačiam pasirinkti, keičia bendravimo kokybę ir harmonizuoja santykius. Ir to turi norėti abu!!!
Linkiu, Agne, tau sėkmės ir drąsos bei kantrybės naujuose išbandymuose.