Pragyvenus santuokoje 2 metus, kažkaip pradėjau nervintis, kam atleidau, gal tiksliau, ne nervintis, bet gal nesulaukiau rimto atsiprašymo ar panašiai ir pradėjau stipriai išgėrinėti. Na ir ką - antra išdavystė, buvo net savaitę kažkur dingusi (su išrinktuoju). Pasiaiškino, kad nebemato ateities ir vis vien su manim negyvens todėl, kad geriu.
Pasibarėm - tipo susitaikėme, praėjo dar 1 metai, tai per vieną balių kažkur su kompanionu praleido naktį. Dar po trejų metų - įstojo mokytis į aukštąją kitam mieste, tai ir vėl, ruošiasi gyventi ar panašiai, tik tas buvo vedęs ir jau turėjo du vaikus.
Tikriausiai paskaičius - atrodo, kad ne viso proto būčiau. Po paskutinės išdavystės praėjo 7 metai, atsirado antras vaikutis - sulaukiau 40 metų, prisiėmėm paskolų.
Kažkoks keistas jausmas pastoviai nepaleidžia, kankinuosi nerealiai t.y. atrodo, kad ir myliu, ir daug laiko nuo paskutinės išdavystės praėjo, bet kažkaip nebetraukia, t.y. kyla pyktis ir bijau, kad ateityje vėl tai pasikartos ir gyvenimas bus pragyventas š*******. Net nežinau ką daryti. O gal pasibaigė tie pasilakstymai jau?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP PAKEISTI GYVENIMO SCENARIJŲ?
Manau, kad žmonos „pasilakstymai“ iš tiesų reiškia, kad jūs su žmona patekote į scenarijų pavadinimu „vėl ir vėl“. Nes galite įžiūrėti jame „vėl ir vėl“ pasikartojančią seką. Jūs kaltinate žmoną išdavystėmis, tuo pateisindamas savo gėrimą. Kurio, tikriausiai, nelaikote didele problema.
Žmona kaltina jus gėrimu, tuo pateisindama savo išdavystes. Kurių tikriausiai irgi nelaiko problema. Kadangi jūs gyvenate kartu vos ne dvidešimt metų ir nesiskiriate, matyt, irgi nelaikote savo santuokos problema, nes pateisinate ją meile. Taip gyvena ir kai kurie jūsų draugai, ir greičiausiai - giminės.
O dar yra vaikai ir paskola, taigi, pateisinimų užtenka. Nors ne už kalnų metas kaltinti save už neva padarytas klaidas ir „š*********
pragyventą gyvenimą“. O ką iš tiesų reiškia toks jūsų gyvenimo scenarijus? Ir ar jis neišvengiamas?
Manau, kad kol jūs jo nesuvokiate - taip. Tačiau panašu, kad jau pradėjote suvokti kaip savo pasirinkimą. Pasirinkite jūs jį vaikystėje, tačiau turėjote progų pakeisti. Bet kiekviena proga pasirinkdavote palikti, nekeisti. Ir aš kalbu ne apie tai, kad jūs pasirinkdavote likti su žmona. Jūs pasirinkdavote likti su senu gyvenimo scenarijumi. Kurio pagrindinė mintis yra „mano meilė stipresnė už protą“.
Tai, kad jūs tiek metų esate kartu, o santuokoje atsidūrėte vos sulaukę pilnametystės, irgi buvo neatsitiktinai. Manau, kad dar prieš susituokdami jūs abu intuityviai supratote, kad būtent vienas su kitu jūs galite pragyventi tokį gyvenimą, kuriame bus pasiekti keli svarbūs jums dalykai:
1. kiekvienas turės galimybę pasijusti nuskriaustas, apkaltinti kitą, o po to atleisti;
2. kiekvienas jausis kankiniu, gyvenančiu vardan kažko didesnio: šeimos, vaikų, meilės ir t.t.;
3. kiekvienas periodiškai kartos: „ir kodėl aš toks kvailas ir gyvenu su tokiu žmogumi?“
4. kiekvienas bandys nutraukti santuoką, bet kažkodėl grįš atgal ir sakys: „su juo blogai, bet be jo dar blogiau“;
5. kiekvienas jaus viltį: „o gal šį kartą jis pasitaisys?“
6. kiekvienas į pažįstamų bei draugų raginimus „išsiskirkite“ atsakys: „na, tai gi matai, negaliu - toks jau kvailas aš esu“;
7. o gyvenimo gale galėsite pasakyti savo vaikams: „tik nekartokite mūsų klaidų“.
Jūs paklausite: nejaugi mes visą tai buvome numatę į priekį, kai mums buvo septyniolika?
Ir čia galima pagalvoti apie tai, kokio gyvenimo mes norime sąmoningai, ir kokiam ruošiame save nesąmoningai.
Įsivaizduokite save bandantį peršokti per didelį griovį. Mes nepasitikime savimi ir griovys labai didelis. Mes labai norime jį peršokti, nes tai būtų gražu, tai suteiktų mums pasididžiavimo savo jėgomis. Mes labai norime pasigirti gražiu šuoliu. Tačiau kažkur viduje mes žinome, kad neperšoksime. Ir ... atsiduriame griovyje.
Tuomet nusikeikiame, apkaltiname netinkamą orą, nepatogius batus, save patį... o po kiek laiko vėl kartojame šuolį. Mes iš anksto ruošiame save scenarijui „vėl ir vėl“. Ir palaikome viduje viltį, kad kitą kartą pasiseks. Protingesnis draugas pasakytų mums: „o kam tu iš viso per jį šoki? Ar ne paprasčiau būtų apeiti? O gal užpilti jį su smėliu?
Į tai mes atsakome: „atstok - aš žinau, kad teisinga daryt tai, ką aš darau“. Atsakome su kažkokiu keistu tvirtumu balse.
Sąmoningai jūs nenorite įkristi į griovį. Nesąmoningai žinote, kad vėl ir vėl krisite ir netgi ruošiate save tam.
Manau, kad ir jūs, ir jūsų žmona tikrai sąmoningai nenorėjote, nesiruošiate ir dabar nenorite pragyventi blogo šeimyninio gyvenimo. Ir jūsų tėvai bei seneliai tikrai linkėjo jums laimės bei perspėdavo dėl visokių nelaimių. Ir ne kartą kiekvienas iš jūsų svajojo apie geresnį gyvenimą. Tačiau žmona nesurasdavo nieko geresnio, kaip susirasti laikiną paguodą kito vyro glėbyje, o jūs nesurasdavote geresnio kelio, kaip apsvaiginti save, kad nejaustumėte išdavystės skausmo ir išvis nieko nejaustumėte.
Tai nebuvo klaida. Tai buvo geriausia, ką jūs galėjote sugalvoti. Ir vėl tai nereiškia, kad geriausia išeitis būtų ją palikti. O jai - uždrausti sau kitus vyrus.
Kalba eina apie tai, kad jūs nustotumėte kartoti tą patį veiksmą: kaltinti, teisintis, pykti ir atleisti. Kad neleistumėte sau kaltinti žmonos, teisinti savo gėrimą, pykti ant jos ir jai atleisti.
Kažkada, būdamas mažas vaikas, jūs kažkur pamatėte šią seką: greičiausiai taip elgdavosi jūsų mama su tėčiu arba dar ir seneliai su savo antromis pusėmis. Jūs išmokote tai darželiniame amžiuje ir įsidėjote į atmintį gana greitai ir ilgam. O po to tik laukėte pilnametystės, kad galėtumėte įgyvendinti. Ruošėte save „beprotiškai meilei, kur vėl ir vėl kartosis tas pats: kaltinsiu, teisinsiuosi, pyksiu ir atleisiu“. Kažkur ten neatsiejama dalimi buvo alkoholis ir išdavystės.
Jei jūs visa tai žinote, suprantate ir nenorite kartoti, jūs galite tapti geresnio scenarijaus kūrėju. Pasirinkti kitokio siužeto vingius:
Nekaltinti, o suprasti: tam reikia atvirai kalbėtis;
Nesiteisinti, o imtis atsakomybės; tam reikia priminti sau, kur veda alkoholio vartojimas;
Nesakyti: „o ką ji - neturėtų irgi keistis?“; „o tegul ji irgi prisideda“, o daryti atsakingus žingsnius nepriklausomai nuo žmonos;
Ne atleisti žmonai, o sakyti: „aš nusivyliau“;
Ne ruošti savęs „š****** pragyventam gyvenimui“, o prisiminti, kas yra džiaugsmas ir gyvenimo pilnatvė; o tam reikia atsisakyti protėvių siūlomų „sugadinto gyvenimo“ variantų ir prisiminti laimingas poras.
Sėkmės jums ir ačiū iš anksto, jei jūs tai priimate.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
