Pirma buvo miela vėl išgirsti ją tariant mano vardą. Net susijaudinau. „Sveika,“ – ištarė ji, papasakojo, kur gyvena ir gana dirbtinu tonu, kurį naudodavo kalbėdama apie kažką nemalonaus, tęsė monologą. „Daro tyrimus, magnetinio rezonanso tomografijas, dar kažką. Manau, kad nieko bloga nėra. Pasikalbėsime savaitgalį.“ Pirmoji reakcija buvo iškart susisiekti su ja. Tačiau jos žinutė ir tai, kaip ji ją perdavė kai ką pasakydama ir kai ką svarbaus praleisdama, privertė mane stabtelėti.
Puikiai prisiminiau mūsų paskutinį pokalbį. Tuomet aš buvau ligoninėje – ištisą mėnesį. Gydytojai diagnozavo sunkią, bet pagydomą leukemijos formą. Paprašiau jos aplankyti mane, nes buvo be galo ilgu turėti šalia žmogų, norėjosi skanaus maisto. Ji neatėjo, net neskambino, nieko neatsiuntė, tiesiog apleido mane pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis.
Pasuko maždaug po dviejų dienų ir nerangiai atsiprašinėjo (ji manė, kad ligoninės maistas nėra toks blogas). Ir tuomet ji kalbėjo tuo pačiu dirbtiniu tonu. Pažadėjo pasukti vėliau ir pasiaiškinti, bet taip nenutiko.
„Kokio velnio tau skambinti jai?“ – pasakė mano vyras. Jis žinojo apie minimas aplinkybes. „Būk atsargi,“ – įspėjo. Jo verdiktas buvo grėsmingas, neginčijamas, nesuteikiantis jokios vilties. Jis mane sukrėtė ir įbaugino, nenorėjau, kad jis būtų teisus. Turėjau progą atstatyti ryšį su moterimi, kuri kalbėjo mano kalba ir kurią jau maniau praradusi.
Maždaug dvidešimt metų buvome artimiausios draugės, dirbome toje pačioje srityje. Prieš jai dingstant, buvome ramstis viena kitai. Ji buvo žavi, įžvalgi, turėjo aštrų humoro jausmą. Žavėjausi, kad ji neprasidėdavo su kvailiais. Pokalbiai su ja buvo lyg gaivaus oro gūsis, paguoda.
„Su niekuo nesu kalbėjusi kaip su tavimi,“ – kartą pasakė ji ir aš jaučiausi lygiai taip pat. Net prieš nutrūkstant ryšiui, dėl užsitęsusios šeimyninės krizės ji vis labiau susireikšmindavo, reikalaudavo dėmesio. Vis dažniau mūsų pokalbiuose ėmė trūkti abipusio ryšio. Ji tapo ūmesnė. Nors man visuomet pavykdavo spręsti santykiuose iškylančias problemas, jaučiau, kad negaliu rodyti augančio nepasitenkinimo nerizikuodama pelnyti jos pyktį.
Nepaisant tokio pakitusio elgesio, pasiutiškai jos ilgėjausi ir nenorėjau išsiskirti. Vis pateisindavau ją – net tuomet, kai ji paliko tą 20 sekundžių tetrunkančią žinutę. Maniau: ji tikrai nepamiršo manęs, krizės valandą jai reikia manęs, galbūt ji jaučia tą patį, ką ir aš, bet nemoka to išreikšti. Galbūt ji mėgina atkurti ryšį? Atsidūrusi ligoninėje veikiausiai prisiminė mane. Galbūt ji tapatinasi su manimi, gailis dėl savo elgesio, nori susitaikyti?
Jai turbūt prireikė daug drąsos surinkti mano telefono numerį. Juk žinojo, kad galiu atsiliepti ir jai būtų tekę aiškintis dėl praeities. Džiaugiausi, kad nebuvau namie, kai ji pasuko, nes tuomet būčiau iškart pasidavusi instinktui, suradusi ją, nors galbūt jai tereikėjo patarimo. O galbūt man derėtų bent nenužudyti jos lūkesčių – vien dėl dvidešimt metų trukusios draugystės pasidžiaugti jos pastangomis, susisiekti bent elektroniniu paštu ir paklausti, kokio patarimo jai reikia?
Iškart neperpratau gilesnės jos žinutės potekstės: manimi pasinaudoti norėjo apsimetėliška, susireikšminusi moteris, jai tereikėjo mano palaikymo, dėmesio ir ligoninėse įgytos patirties, kuria ir anksčiau betarpiškai dalindavausi. Netikėjau, kad tokio turinio žinutę galėjo palikti praeityje be galo daug reiškusi draugė. Dabar ji net nemokėjo atsiprašyti ir net neketinau suteikti dar vienos progos. Tas žmogus, kurio vėl geidžiau gyvenime, dingo visiems laikams ir jau seniai buvo pražuvęs.
Pirma gudri į galvą šovusi mintis buvo nesiimti visiškai nieko, tiesiog palūkėti ir pagalvoti. Jei ji neapsimetinėjo, jei aš vis dar rūpėjau, tikrai paskambins darsyk. Dar dukart perklausiau žinutę, paprašiau vyro irgi pasiklausyti, jei netyčia klaidingai būčiau ką supratusi. Juk ant kortos buvo pastatyta tiek daug – turėjau būti atidi, nes vienas netikęs žingsnis ir visam laikui galėjau prarasti ją. Mūsų santykių likimas dabar buvo mano rankose – vien nuo tokios minties svaigo galva.
Tuomet prisiminiau dvi dainas. Ėmiau jas dainuoti – vėl ir vėl. „Išverk upę, išverk upę. Aš dėl tavęs išverkiau upę,“ – blioviau iš visos širdies vaikščiodama po butą ir apgalvodama aplinkybes. Po šios lyg deglas svilinančios dainos suskambo kita – Lindos Ronstadt „Tu netinki man“ („You’re No Good“). Tai neoficialus išlikusių ir išlikti mėginančių mazochistų himnas. Paskutinį sykį jį prisiminusi buvau senokai ir dabar plėšiau su pasitenkinimu: „Dabar man lengviau, nes išsiskyrėme/Dabar man lengviau be tavęs/Pamoką išmokau, teliko žaizda/Dabar matau tave kiaurai.“
Staiga susimasčiau: kodėl šias skausmingos meilės egzorcizmo seansą primenančias melodijas dainavau po paslaptingo buvusios draugės skambučio? Ji iššaukė tam tikrą būseną: paralyžių, desperatišką savikontrolės geismą, pateisinimą, kuris nežadėjo paguodos, nerimą, kad suklydusi galiu kažką sužlugdyti, užspaustą įtūžį, nuojautą, kad išsiskyrimas gali tapti nepakenčiamas – mano draugė visada sukeldavo šiuos jausmus.
Jai įprastą abejingą toną buvau girdėjusi ir žiauresnėmis aplinkybėmis – iš vyro, be kurio maniau negalėsianti gyventi. Jis buvo linksmo būdo, liaunas, žaviai lyg elfas akimis klapsintis doktorantas. Auksinėmis garbanomis, apsižergęs BMW motociklą. Aš buvau ūmi aštuoniolikos metų antrakursė.
Mano tėvų santuoka iro, o jis tapo paguoda, nors ir negalėjo manęs apsaugoti. Galėjau imtis visko, kad tik jis kreiptų į mane dėmesį, nors jo rodoma trauka geriausiu atveju tebuvo skystoka ir jis kartą pasakė, kad jam būtų mieliau turėti vyresnę merginą kitoje valstijoje. Tos nakties, kurią jis su visam išvyko iš mūsų miesto, išvakarės, tapo juodžiausia mano gyvenimo akimirka. Darsyk taip sukrėsta buvau tik po aprašyto senos draugės skambučio iš ligoninės.
Tąkart, jaunystėje, aš ilgai budėjau prie tylinčio telefono. Kai kitą rytą jis galų gale atėjo atsisveikinti prieš visam laikui iškeliaudamas iš mano gyvenimo, jis įžūliai paaiškino, kad ramino ir kitą dėl jo išvykimo susisielojusią merginą. Prisivertusi neišspausti nė ašaros ir nereikšdama protesto, leidau jam paskutinį kartą pabučiuoti mane ir pažadėti, kad palaikysime ryšį.
Jo kerai nesiliovė. Didžiai nuostabai, jis išties rašė ir paskambindavo, dažnai klausdavo patarimų apie kitas moteris ir skųsdavosi apie dėl jų kylančius vargus. „Kai noriu pasikalbėti, visų pirma mąstau apie tave,“ – prisipažino jis. Nepaisant aplinkybių, man buvo gerai girdėti šiuos žodžius, nes maniau, kad jam vis dar labai rūpėjau. Kitą vasarą jis trumpam grįžo susitikti su manimi, o išvydus jį mane užplūdo dviprasmiška keršto ir džiugesio banga.
Sumišę alkio, desperacijos ir pažeminimo jausmai, kuriuos aš palaidojau 1966 m., neišnyko subrendus ir sėkmingai kylant karjeros laiptais. 33 metus trukusi santuoka ir, atsidūrus ligoninėje, kasdien mane lankęs vyras, nepadėjo atsikratyti ankstesniais įpročiais.
Draugės skambutis bloškė mane į prisiminimus apie seniai dingusį meilužį ir atidengė neužgijusią žaizdą, apie kurią net nežinojau. Vangiai prisiminiau aplinkybes, bet dabar vėl įsiliepsnojo prisiminimai, nė kiek nepakitę, ėdantys mane lyg radioaktyvi medžiaga. Patirtis, kuria maniau seniai atsikračiusi, vėl atgijo.
Paralelės tarp šių dviejų visiškai skirtingomis aplinkybėmis mano gyvenime atsiradusių žmonių buvo klaikios ir priverčiančios susimąstyti. Abu laikiau tokiais svarbiais, kad be jų neįsivaizdavau gyvenimo, norėjau išlaikyti juos ir nemačiau, kad racionalesnis žmogus bėgtų nuo tokių santykių.
Išduoti gali ir vyras, ir moteris. Moteris gali žeisti taip pat skaudžiai kaip ir vyras. Oscaras Wilde’as buvo teisus, sakydamas, kad draugystė gali būti pražūtingesnė nei meilė, nes trunka ilgiau.
Mazochizmas sunaikina lygias galimybes, jo nuberiami trupiniai apgailėtini ir kai akis bučiuoja vyras, bet netrukus nusigręžia, ir kai prieraišumą rodo moteris, bet sunkesnėmis aplinkybėmis dingsta.
Mazochizmas slepiasi už viliojančių paviršių, bet kada gali suvilioti – ypač jei tai pavyko anksčiau. Sulaukus brandos juntamas empatijos poreikis gali tapti gluminančiais spąstais – tokiais apgaulingais, į kuriuos nuviliojo jaunystės aistros, ir paviršutiniškais lyg akimirką tetrunkantis grožis.
Vaistas vis dar išlieka tas pats – būtina nusigręžti. Man prireikė beveik penkiasdešimties metų tam suprasti ir trijų dienų žengti šį žingsnį.
