Visi draugai vedę, turi vaikų. Dažnai manęs klausia, kodėl nesituokiame, ir neturiu ką atsakyti. Daug emocijų užplūsta vienu metu - pyktis, gėda, begalinis liūdesys, pasimetimas, nežinojimas, ką daryti toliau.
Žinau, kad draugas mane myli, gerbia, bet niekaip nesuprantu jo delsimo. Bandžiau išklausti. Sakosi pats nežinantis, kodėl nieko nedaro. Turiu pasakyti, kad mūsų santykiuose aš esu "varikliukas", kuris daugelį dalykų planuoja. Vaikinas turi blogą savybę neplanuoti laiko, gyvena šia diena.
Jūs turbūt atsakysite, kad tai ir yra priežastis jo neskubėjimo tuoktis. Bet mano naivios romantikės logika šaukia - jei jauti, kad šalia tavęs tavo žmogus, jei jį myli, kaip gali nenorėti kurti šeimos!? Juolab, kad mums jau nebe 20m..Kada vaikus gimdyti? 40-ties? Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau sumišusi jaučiuosi.
Kirba mintis pasakyti - mėnesį pagyvenam atskirai, nepalaikom jokio ryšio, kad viską pergalvoti ir suprasti, kas kaip..Tik nežinau, ar tai išeitis..Esam kelis kartus kalbėję apie šeimos kūrimą (mano iniciatyva). Tiksliau tai būdavo mano monologai.
Jis su visais argumentais sutikdavo, pasakydavo, kad mane supranta. Ir nieko daugiau. Toliau gyvenam sau. Kas tai yra - vaikino nebranda? Ačiū už atsakymą.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
JIS NIEKAD NEKALBA APIE SANTUOKĄ
Priminėte man vieną seną pasakėčią apie katiną, kuris valgo šeimininkės grietinę, o šeimininkė jį bara ir skaito pamokslus. Jai gaila panaudoti smurtą prieš katiną, nes jis jai toks mielas... Katinas klausosi šių pamokslų ir toliau sau valgo.
Sutinku su jumis: jūsų vaikinas demonstruoja nebrandumą, kuris reiškiasi baime padaryti ryžtingą žingsnį. Sutikti su jumis jis sutinka, o veikti - neveikia. Jau geriau jis būtų ėmęs su jumis ginčytis, diskutuoti, įrodinėti, kodėl neverta tuoktis - jums būtų žymiai aiškiau ir lengviau orientuotis savo ateityje.
Žodinis sutikimas ir po to sekantis neveikimas - labai erzinantis ir potencialiai vedantis į konfliktą elgesys. Jis veda į konfliktą dėl to, kad gimdo viltį, o po jos seka jūsų nusivylimas. Todėl jūs pykstate. Jūsų nusivylimas auga.
Jūsų vaikinas elgiasi taip, matyt, dėl to, kad jį patenkina esama situacija, o vedybos jam yra situacija nežinoma, bauginanti, reikalaujanti brandos ir atsakomybės. Jis nesijaučia tam pasiruošęs, ir jam kur kas paprasčiau nieko nekeisti.
Tačiau jis žino, kad jums reikia paguodos ir vilties, kad jūs negerbsite jo, jei jis pasakys: bijau; todėl jis sutinka su jumis, kad santuoka - geras dalykas, o delsimas - blogas dalykas. Jis, kaip katinas, klausosi jūsų pamokslų, ir valgo. Valgo jūsų laiką ir kantrybę. Bet jis jums artimas, brangus, su jo gera.
Ką jums daryti šioje situacijoje? Pirmiausiai nustoti daryti tai, ką jūs darėte iki šiol. Nebekalbėkite su vaikinu apie vedybas. Įsivaizduokite, kaip jūs elgtumėtės, jei vaikino nebūtų. Ką jūs veiktumėte?
Jei jums į galvą iškart ateina atsakymas: „Susipažinčiau su kitu vyru, kuris būtų nusiteikęs vesti“- įsivaizduokime, kad jūs nuspręsite: imsiu ir susipažinsiu. Susipažinimas iš karto nereikš išdavystės. Jis tiesiog būtų jums potencialus partneris, su kuriuo jūs GALBŪT išpildytumėte savo svajonę apie šeimą. Tuomet jūs galėtumėte rinktis tarp jo ir jūsų draugo. Jums atrodo, kad tai žiauru, nerealu, utopiška?
Tai tiesiog būtų sveiko proto požiūris, pagal kurį nei vienas žmogus negali visko atlikti tobulai. Ir neprivalo - juk jis ne idealus tėtis ar mama. Atleisti žmogų nuo to, kam jis nepasiruošęs - ne žiauru. Žiauru yra kankinti save ir jį. Save - viltimis apie galimą santuoką. Jį - reikalavimais, kurie verčia jį jaustis kaltu.
Jis negali jums duoti to, ko jūs prašote. Ne tai kad nenori, o būtent negali. Tad ir tegu duoda tiek, kiek gali, likite jam dėkinga ir palikite jį ramybėje su savo svajonėmis apie santuoką. Vieni vyrai gerai gamina, bet prastai mylisi, kiti gerai mylisi, bet gaminti nemoka.
Ar vertėtų iš pirmo reikalauti, kad jis geriau mylėtųsi, o iš antro - kad geriau gamintų? Ar ne išmintingiau būtų padėkoti pirmam už valgį, o antram - už seksą? Jūsų draugas nemoka tuoktis ir ryžtingai elgtis. Bet moka kai ką kita. Ačiū jam už tai.
Kitas galbūt norės tuoktis, bet nemokės to, ką moka jūsų draugas. Jūs ištekėsite, kai ko netekusi. Svajonė apie šeimą išsipildys, tik su kitu vyru. Už tai teks sumokėti: atsižadėti dabartinio draugo.
Dar vienas sveiko proto padiktuota sprendimas būtų išlaikyti ryšius su draugu, bet vesti kitą. Tačiau jūs jaučiate, kad šiame sveiko proto padiktuotame požiūryje kažkas yra ne taip. Iš tiesų, jei į žmones žiūrėsime tik kaip į savo norų pildytojus, taip ir reikėtų visuomet daryti.
Tarkime, kaip pasielgtų kokia nors Ana Karenina? Ji tekėtų už Karenino, nes jis gali ją ir vaikus aprūpinti, o mylėtų aistringą karininką Vronksį. Vienas pildo vienokius jos poreikius, kitas - kitokius. Kuo tai baigėsi Tolstojaus romane? Laime? Pilnatve? Ne, tai baigėsi tuo, kad ji šoko po traukiniu.
Taip yra dėl to, kad mes sunkiai pasidaliname savo kūną ir sielą tarp skirtingų žmonių. Mes bandome tai daryti, bet tai mus drasko. Tai verčia jausti kaltę. Mes siekiame pilnatvės. Mes norime abipusės harmonijos ir supratimo. Tačiau mes kartais pamirštame, kad toks vientisumas - ne Kalėdų dovana. Tai - mūsų pasirinkimų rezultatas. O pasirinkimas reiškia sugebėjimą reikalauti ir sugebėjimą atsižadėti.
Jūs norite būti vientisa? Nesvajokite apie kitokį draugo elgesį. Atsisakykite jo, to draugo. Arba atsisakykite svajonių apie santuoką, vaikus ir likite su juo. Jūs tapsite vientisa dėl savo pasirinkimo ir nusiraminsite.
Visais kitais atvejais jūs iš vientisos pakliūnate į suskaldytą būseną, kuri yra labai kankinanti: „Ne, tegul jis liks su manimi, bet tegul veda... ir dar tegul vaikų nori.... Bet gal jis niekad to nenorės? O man bus 40? O po to 50? Ne, man reikia jį mesti... bet jis toks man brangus...“ Ar norite šitaip svarstyti dešimtmečiais?
Grįžtant prie katino: kartais norint, kad jis nebevalgytų iš jūsų stalo, jį reikia griežtai pavaryti. Nors tai ir nehumaniška, ir jis, tas katinas, gali įsižeidęs netgi dingti kur nors. Bet jei nenorite mokėti tokios kainos - padovanokite jam savo grietinę. Tegul ir toliau valgo.
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
