Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą.
Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui... taip versdamas jį kentėti. Visas dėmesys ir visi jausmai sutelkiami tik į jį ir vien jį, visa kita atrodo beprasmiška ir nuobodu.
Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai.
Neretai pasitaiko priklausomybė nuo partnerio, kuris (kuri) su pačiu (pačia) įsimylėjusiuoju (įsimylėjusiąja) elgiasi blogai. Nors vyrauja priešinga nuomonė, tačiau tokios „meilės“ aukomis gali tapti visi: vyrai ir moterys, jauni ir subrendę žmonės, pasiturintys ir vargšai.
Kitas atvejis – kai audringos emocijos tampa egzistavimo prasme. Toks žmogus tiesiog „įšoka“ į meilę. Tokį šuolį dažniausiai lemia poreikis nuslopinti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Viskas, kas susiję su kasdienybe, tampa nepakeliama našta. Žmogus gyvena tik vardan šio šuolio.
Abiejų šių situacijų bendras vardiklis – priklausomybės pagimdyta kančia.
Žingsniai link išsilaisvinimo
Pernelyg stiprios meilės psichoterapija remiasi viduramžių gydytojo ir alchemiko Paracelso principu: viskas – nuodai, viskas – vaistai, ir viena, ir antra lemia dozė. Kitaip tariant, saikingas vartojimas yra naudingas, tačiau piktnaudžiavimo pasekmės yra katastrofiškos.
Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau pernelyg stipriai mylėti neverta. Atkreipkite dėmesį į dainas apie meilę. Daugelyje jų tekstų kalbama apie priklausomų santykių modelį. Suprasti, kad toks meilės suvokimas ir toks požiūris į mylimą žmogų kenkia abiem pusėms, pripažinti savo priklausomybę nuo partnerio – sunkus, tačiau būtinas pirmas žingsnis link išgijimo.
Kitas žingsnis – jausmų pabudimas ir santykių su savimi „sustygavimas“. Psichoterapija padeda žmogui suvokti, kas jis yra, kur juda gyvenime ir kas jam reikalingas palydovo vaidmenyje. Juk priklausomas žmogus tarsi veikiamas anestezijos, visi jo jausmai prislopinti, nes jie pernelyg skausmingi.
Susitvarkyti su senais išgyvenimais ir atkreipti dėmesį į šiandieninę situaciją – trečiojo žingsnio uždavinys. Dažnai paaiškėja, kad nuslopinti jausmai susiję su vaikystės patirtimi. Meilėje priklausomas žmogus siekia kažkokių idealių santykių, kurių jam stigo vaikystėje.
Vaikas galėjo išsigąsti, kad jį paliko (kai tėvai išėjo į parduotuvę), nes jam nebuvo paaiškinta, jog jie išėjo iš namų neilgam ir būtinai sugrįš. Jeigu tėvai jautėsi esą aplinkybių aukomis, patys buvo priklausomais – nuo meilės, alkoholio, nuo bet ko – jie nesugebėjo išmokyti vaiko prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą.
Kitais atvejais tėvai tiesiog nesuteikia pakankamai meilės ir švelnumo, o dabar mes visas jėgas skiriame tam, kad kompensuoti šį meilės trūkumą. Nereikia galvoti, kad tokiu atveju kankinsitės visą gyvenimą. Suaugęs žmogus pajėgus įveikti savąją priklausomybę nuo meilės – susimąstyti, kodėl santykiai verčia jį kentėti, nustoti save kaltinti ir suprasti, kad jis yra vertas meilės tokios, kokia ji yra.
Sklandus suartėjimas
Priklausomybės priešingybė – ne absoliuti laisvė ir ne izoliacija. Psichoterapijos metu žmonės mokosi kurti santykius, kurie vystosi palaipsniui – pradedant įsimylėjimu, pamažu artėjant vienam prie kito ir ugdant pasitikėjimą. Svarbu, kad kiekvienas partneris artėtų link kito savu greičiu, priešingai, nei esant priklausomybės nuo meilės situacijai, kai žmogus akimirksniu sumažina distanciją ir „prilimpa“ prie mylimojo.
Priklausomo žmogaus psichologinė nauda tame, kad jis visiškai paveda kitam rūpintis savimi - „Gyvenau blogai, dabar tu mane mylėsi“. Niekas iš išorės mūsų laimingais padaryti negali. Raktus į tikrą laimę mes galime rasti tik savyje pačiuose.
Aukos poreikis
Į priklausomybės žabangas žmonės patenka ne tik švelniuose meilės santykiuose. Atvirkščias ir ne mažiau dažas atvejis – priklausomybė nuo griežto ar net grubaus partnerio.
Gyventi nepakeliamuose santykiuose, kentėti pažeminimus ir netgi smurtą bei dar dėl to kaltinti save – toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje patyrė šaltuką ir griežtumą iš tėvų pusės. Jeigu žmogų užvaldęs troškimas užpildyti tą seną dvasinę tuštumą, tai joks, netgi žiaurus elgesys, nepajėgus jo priversti atsitokėti. Jo jausmai (tarsi tėvų lūpomis) jam sako: „Tu nusipelnei, tu pats kaltas“.
Tie, kurie tampa priklausomi nuo „aukos“ padėties, nesąmoningai pasirenka agresyvius partnerius ir paraleliai provokuoja jų žeminantį ir žiaurų elgesį. Norint išsivaduoti nuo tokios priklausomybės, pirmiausia būtina suvokti savo (vaikystėje užgimusį) siekį kentėti, tik tada galėsite nustoti elgtis su savo partneriu kaip potenciali auka.