Santykius tarp moters ir vyro galima išaukštinti iki dieviškos harmonijos, in ir jan susitikimo, dviejų energijų virtimo viena ir t.t. ir pan. O galima subanalinti iki prekinių piniginių mainų, kur moteris kažką iš vyro gauna, o kažką duoda.
Lygybės šiuose mainuose nėra. Ir pirmos pažinties metu tai yra akivaizdu: vyras moterį kažkur pakviečia, ją pavaišina, sako komplimentus, o ji jo nekviečia ir nevaišina. Žinoma, pasitaiko moterų, kurios pakviestos į restoraną siekia pačios už save sumokėti.
Tačiau statistika rodo, jog:
Nors 57 % moterų per pasimatymą ir siūlosi pačios apmokėti išlaidas, iš jų 39 % tikisi, kad vyras atsisakys;
76% vyrų pasijunta kalti, kai moteris prisideda prie išlaidų.
Vien tai, kad vyras ima asistuoti moteriai, tarsi savaime reiškia, kad moteris gali kai ko iš jo gauti. Šis paprotys turi gilias evoliucines šaknis. Daugumos gyvūnų ir paukščių patinai turi apdovanoti patelę tam tikra dovana, kad įgytų teisę į sueitį.
Gorilų patelės, pavyzdžiui, gyvena haremuose ir prisileidžia tik alfa-patiną ir tik per lytinio aktyvumo periodą, kuris tęsiasi kelias dienas per mėnesį. Tai negalioja nėštumui - jo metu šansų seksui įgyja ir kiti. Tačiau ne visuomet. Jei žemesnio rango patinai padovanoja joms bananų, patelės santykiauja ir su jais. Tai taip vadinamas „skatinamasis seksas“, kuomet patelės netęsia giminės, tačiau siekia kažko gauti.
Todėl pasiūlymas „kviečiu pavakarieniauti“ pagal nutylėjimą reiškia „aš sumokėsiu ir galbūt įgysiu teisę į paskatinamąjį seksą“. Tačiau yra manipuliatyvus variantas, kurį vyrai vadina „dinamo“: moteris vilioja vyrą, jis ją pavaišina, o po vakarienės ji jį palieka.
Negalima pasakyti, kad vyrai tokiais atvejais nieko negauna, o tik duoda. Žinoma, moteris per pirmą pasimatymą nepuola skalbti jų kojinių ar kepti pyragų, tačiau suteikia jiems viltį ir gundo.
Dauguma šiuolaikinės visuomenės tyrinėtojų patvirtina, kad rinkoje paklausą apsprendžia ne reali prekių vertė ar naudingumas, o vilionė, t.y. įsivaizduojama palaima, kurią ta prekė žada. Šiuo klausimu moteris puikiai sugeba suvilioti vyrą, t.y. parduoti jiems pažadą. Jų akių žvilgesys, lyg netyčia apnuoginta šlaunis, gili iškirptė ir juokas duoda vyrui suprasti: būčiau ne prieš.
Ypatingų pastangų jai dėti nereikia, jei gamta ir amžius apdovanojo ją žavesiu. O jei ne - stebuklus gali padaryti makiažas, tinkami rūbai arba nesąmoningai vyrus veikiantis kvapas, stiprėjantis per ovuliaciją.
Taigi pirmas santykių etapas yra nesimetriškas. Moteris stengiasi mažiau, vyras - daugiau.
Problemų atsiranda, kai moteris pereina į antrą etapą - vyras „užkibo“, ir dabar santykiai pavirto šiokiu tokiu prisirišimu. Susidarė pora, galbūt tik susitinkanti, o galbūt - gyvenanti kartu. Dabar moteris siekia sukurti šeimą ir, tarkime, nori vestuvių.
Negalima sakyti, kad vyrai yra prieš santykių įteisinimą. Tiesiog jausdami, kad pirmas santykių etapas buvo nesimetriškas, jie nesąmoningai siekia išlyginti santykį. Ir kuo moteris intensyviau kviečia juos tuoktis, tuo stipriau jie spaudžia stabdžius.
Ne visos, bet tradicinės moterys nori tęsinio: vestuvės, medaus mėnuo, pirmas būstas, vaikai, namelis su darželiu ir gėlėmis – visa tai taip natūralu ir puiku. Vyras mato kitką: ji nori jo viso. Jam vaidenasi išlaidos, paskolos, juodas darbas, rėkiantys vaikai, uošviai, kitų moterų atsisakymas, o tuo metu jo žmona storės ir vis labiau primins uošvienę.
Tokiais vaizdiniais vyras pristabdo save ir dažniausiai pasiekia, kad vedybos vis atsideda: „mes dar nepasiruošę“, „aš dar nesu tiek stiprus finansiškai“, „aš negaliu palikti sergančių tėvų“, „mes dar nepatikrinome savo jausmų“ ir netgi „aš turiu neurozę, ir jei tik pavyktų nuo jos išsigydyti...“. Kaip jūs suprantate, pretekstų ko nors nedaryti visuomet galima rasti.
Žinoma, taip būna ne su visais vyrais. Tačiau gana dažnai - su tais, kurie turėjo padėti nemažai pastangų pirmame etape.
Taigi antrasis santykių etapas dažnai irgi nėra simetriškas. Moteris stengiasi daugiau, vyras - mažiau.
Trečiasis etapas prasideda tuomet, jei šeima vis dėlto susikūrė. Dabar vyras vėl deda dideles pastangas naujo lizdo kūrimui. Moteris, žinoma, kurį laiką padeda jam. Statistika rodo, jog netgi nesusituokus:
25 % porų dalinasi išlaidas po mėnesio draugystės;
25 %- po dviejų trijų mėnesių;
25 %- po keturių šešių mėnesių;
25 %- po pusmečio ir toliau.
Tačiau ne už kalnų - nėštumai ir motinystė. Tai reiškia, kad vyras turėtų susiprasti pats, kad jo laukia naujas vaidmuo - maitintojo. Jei jis nesusipranta, tai dažnai girdi: „ar tu jau pagalvojai apie vežimėlį?“; „ar tu vis dar nesuradai mums buto?“; „juk tu nemanai, kad mes gyvensime pas tavo mamą?“ ir t.t. ir pan.
Atsiradus vaikams jis turi rasti papildomų pajamų, o tai reiškia - priklausyti sėkmingiems verslininkams, padaryti karjerą įstaigoje ar tiesiog imtis papildomų darbo valandų. Negalima sakyti, kad moteris, auginanti vaikus, nieko jam neduoda. Ji augina JO vaikus. Tačiau santykis neatrodo simetriškas.
Moteris turi atiduoti daug savo dėmesio, jėgų ir laiko mažam rėkiančiam padarėliui ir ji fiziškai negali suteikti vyrui to, kas buvo prieš vestuves. Vyro akimis pasikeitė tik viena: jis dirba daugiau, o sekso, sriubos bei dėmesingo bendravimo gauna mažiau.
Žmonai - mamai - vis dar reikia dėmesio, ji nori ir iš namų išeiti, ir nevirsti nusivylusia namų šeimininke. Garsiai ar ne ji reiškia vyrui pretenzijas. Jos akimis, jis „nusimuilina“ nuo vaiko auginimo, darbe mažai ką veikia, o laisvalaikį bando praleisti pramogaudamas, tuo tarpu kai ji „juodai dirba“ namuose.
Trečias etapas – nesimetriškas. Kiekvienam ima atrodyti, kad jis gauna mažiau, nei duoda.
Kiek dar toliau tų etapų?
Atspėkite patys. Užuomina čia paprasta. Tikėtina, kad po to kiekvienas ims prašyti sau kompensacijos. Arba tiesiog ją sau suteiks.
Laiminga santykių pabaiga turėtų atrodyti šitaip. Poreikiai gauti pamažėja. Galimybės duoti paauga. Duodame ne tam, kad gautumėme, o iš pertekliaus, iš dosnumo. Gauname ne tam, kad trūksta. O kad kitam būtų malonu. Štai taip. Tikėkimės, sulauksime.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
