Prieš 3 metus susipažinau su vienu žmogum, atsirado jausmai, iš mano pusės labai stiprūs, manau, mylėjo ir jis mane. Mūsų romanas truko apie 2 metus. Deja, jis dabar turi kitą, su kuria kuria ateitį, o mane metė...
Mano romanas neišaiškėjo, kitaip nebebūčiau su vyru... Realiai vyras man niekad negalėjo prikišti kažko, bet jis paranojiškai pavydus, net vizitą pas dantistą, prausimąsi ar depiliaciją susiedavo su tuo, kad kažką turiu. Aš, aišku, atšalau vyrui, turėdama mylimą žmogų, bet pasikeičiau ir pati, iškilo kažkada giliai paslėptos nuoskaudos iš praeities.
Man dar tebeskauda dėl nutrūkusio romano, labai kenčiu dėl to ir negaliu išsiduoti, kad kankinuosi. Suprantu, kad gyvenimas tęsiasi, bet dažnai mąstau, kad mieliau gyvenčiau viena, nei su savo vyru. Man kančia su juo mylėtis, vis stengiuosi to išvengti, erzina net jo prisilietimai. Plaukiu pasroviui, bijodama keisti kažką.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
„... laikui bėgant jos kūnas pamažu ėmė džiūti. Oda iš pradžių šerpetojo, paskui ėmė skilinėti. Akių vokai nusilupo, plaukai beveik nuslinko. Ji pasidarė mirtinai blyški. Jos kūnas susitraukė, ankstesnio putnumo nebeliko nė ženklo. Ji apšlubo, nors bandė tai slėpti. Nepriklausomai nuo jos valios, jos akys kasdien vis labiau geso. Eidama ji apčiuopom grabinėdavo priešais save, nes beveik nieko nebematė“.
Tai ištrauka iš pasakos „Ruonio kailis, sielos oda“. Ją radau Clarissa Pinkola Estes knygoje „Bėgančios su vilkais“. Šios kelios eilutės apibūdina moterį ruonę, iš kurios buvo atimta oda – jos gyvybės šaltinis. Kuomet skaičiau jūsų pasidalinimą, ši pastraipa savaime išplaukė į paviršių. Labai stipriai jaučiau, jog norite pasidalinti savo netektimi. Tačiau ne tik santykių, gal net visai ne santykių, o savo gyvybės netektimi. Nežinojimo, kaip toliau būti, regėjimo praradimo, kaip toliau gyventi.
„... plaukiu pasroviui“ rašote savo laiške ir man tie žodžiai skamba taip, tarsi pasiliekate ten, kur nieko nėra savo. Moteris ruonė, netekusi savo odos, negali grįžti į savo namus. Į vandenyną, kuris yra jos gyvybės šaltinis.
Kaip rašo knygos autorė, visos mes turime savo sielos odą ir vietą, kurioje galime plaukioti ir atgyti. Tačiau kaip dažnai tos mūsų odos yra paimamos. Kuomet dalinatės savo išgyvenimais su abiem vyrais, atsiranda jausmas, jog jūsų oda keliauja iš rankų į rankas, vis labiau toldama nuo jūsų. Akimirką atsiranda jausmas, jog tikite, kad ne jūs pati, o kiti yra jūsų gyvastis.
Atrodytų, kad aiškumas santykiuose, tam tikri racionalūs gyvenimo sprendimai jums padėtų išeiti iš pasyvumo, bejėgiškumo. Visgi be išorinių aplinkybių mūsų viduje yra daugybė jėgos, kuri ir yra pagrindinė mūsų gyvenimo veikėja. „... moters ruonės plaukai ir akys atgavo ankstesnį savo žvilgesį. Jos oda vėl tapo tamsi ir glotni, kūnas – apvalus kaip anksčiau, regėjimas – aštrus, o judesiai – lengvi ir grakštūs“. Taip moteris ruonė atgavo save, kai jos oda grįžo pas ją. Užsitempusi ruonieną, ji nėrė į patį jūros dugną, į ankstesnę savo buveinę.
Ar jaučiate skirtumą, skaitydama šias dvi ištraukas? Kiek gali savimi pasirūpinti pirmoji moteris ir kaip tai gali padaryti antroji? Manyčiau, jog skirtumas aiškiai juntamas. Ir čia ne bandymo spręsti santykius klausimas, o gebėjimo paremti save ir judėti link savo gyvybės šaltinio.
Tačiau ką reiškia žemiškai moteriai susigrąžinti savo odą ir grįžti namo? Kaip rašo Clarissa Pinkola Estes, kuo moteris ilgiau užsibūna be jų, tuo silpnesnis prisiminimas lieka. Bet jis lieka. Visgi stipriau ar silpniau, kiekviena jaučia kvietimą grįžti ir giliai viduje jaučia, kur link jai reikia judėti.
Tas kvietimas dažniausiai skamba mintimi: „Rodos, kad numirsiu, jei....“. Turinys po „jei“ gali būti pats įvairiausias. Vienoms tai imti šokti, kitoms leisti sau išvažiuoti prie jūros, trečioms – suoliukas prie namo, ketvirtoms – studijos universitete... Tai gali būti bet kas: nuo knygos skaitymo ar pasivaikščiojimo lietui lyjant, iki kelionės ar didelių sprendimų. Tai yra savotiškas išėjimas iš to, kas jus supa, į tai, kas yra jūsų namai, kas yra jūsų dvasios maistas. Tai yra savotiškas pasakymas: aš pasitraukiu, kad vėl galėčiau grįžti, grįžti kitokia, grįžti gyva.
Namai nėra kažkokia vieta, tai greičiau yra būsena, kuomet visa moters esybė ilsisi. Ilsisi nuo rūpesčio, nerimo, klausimų, reikalavimų, blaškymosi. Tai yra būsena, kuri leidžia patirti save, savo vidinį turtingumą ir pilnatvę. Savo esantį, bet neretai apleistą gyvybingumą.
Taigi mano reakcija į jūsų pasidalinimą yra pasaka. Pasaka apie ruonę moterį, kuri nyksta be savo odos. Tai yra kvietimas grįžti prie savęs, savo troškimų ir įgyvendinus bent vieną iš jų, pamaitinti save. O tuomet vėl klausti, kaip būti toliau? Gali būti, kad daug kartų teks nerti į jūrą, kad atgytumėte, kaip ta ruonė ir susigrąžinusi savo senąjį kūną, gyvybiškumą, sugebėtumėte savimi pasirūpinti.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
