Taigi su žmona susipažinome gana seniai - prieš 25 metus. Išdraugavę apie 3 metus, nutarėme paduoti pareiškimus vedyboms, tačiau aš supanikavau ir po kurio laiko įkalbėjau ją, kad mes atsiimtume juos, nes aš nebuvau tikras, ar ji man ta vienintelė, ar ne per prasta.
Mes atsiėmėme pareiškimus ir nutarėme vienas kitą paleisti, bet visai neilgai trukus aš supratau, kad negaliu gyventi be jos. Žmoną tas pareiškimų atsiėmimas (kaip paaiškėjo vėliau) labai įžeidė ir įskaudino.
Mes vėl susitikome ir aš atsiprašiau, pasakiau, kad negaliu be jos gyventi ir vėl noriu ją vesti. Ji man atsakė, kad jau daugiau nebus taip kaip buvę, nes ji jaučiasi labai įskaudinta. Aš sakiau, kad jei ji dar mane myli ir aš ją myliu, tikrai viskas bus kuo puikiausiai.
Aš išklausinėjau, ar per šį laiką nebuvo kito vyro jos gyvenime. Ji prisiekė, kad ne, o aš savo ruožtu patvirtinau, kad ir mano gyvenime nebuvo kitos moters. Mes vėl padavėme pareiškimus tuoktis. Per šį laikotarpį (apie 0,5 metų) iki vestuvių mes susitikinėjome kaip galima dažniau (mat jau gyvenome skirtinguose miestuose) ir viskas atrodė einasi puikiai.
Įvyko vestuvės... Po 8 mėn. gimė dukra. Tai, savaime suprantama, sukėlė mano įtarimus - kodėl? Žmona aiškino, kad jai buvo gresiantis persileidimas ir gydytojai nutarė leisti skatinančius (taip ir buvo iš tikrųjų) ir aš nusiraminau, patikėjau mylimu žmogumi ir mes ėmėme auginti ir auklėti dukrytę.
Nežinia kodėl, mano krūtinę slėgė kažkokia nežinia ir nuojauta. Aš daugybę kartų klausinėjau žmonos, ar ji nieko nuo manęs nėra nuslėpusi, ar aš jai esu vienintelis vyras (nes man labai svarbu), ji šimtus kartų kartodavo, kad taip, kad su niekuo be manęs nėra buvusi artima...
Dar po keturių metų gimė antra mergytė. Turėjome nemažai rūpesčių, nes buvo problemų su mergaitės sveikata.
Bėgo metai, bet tas jausmas krūtinėje nedavė man ramybės - aš lyg ir pasitikėjau žmona, bet kažkokia nuojauta diktavo kažką kita.
Prabėgus 20 metų po santuokos, aš sužinojau, kad galima padaryti anoniminį tėvystės testą. Aš, kad įsitikinčiau, jog mano tas šeštas jausmas - tai tik paranojiniai išsigalvojimai, kad tas mano nuolatinis klausinėjimas „ar tu man esi vienintelė“, kuris jau seniai nervino žmoną yra tik neturėjimas ką veikti ir problemos ieškojimas, aš padariau anoniminį pirmosios dukros tėvystės testą...
Tikriausiai kaip ir supratote iš daugtaškio, jis parodė, kad aš NESU BIOLOGINIS TĖVAS!
Man žemė išslydo iš po kojų...
Juk aš myliu savo žmoną, pasitikėjau ja... aš nebuvau pasiruošęs gauti tiesą...
Tris dienas aš stengiausi „nuryti“, ką gavau. Sekėsi labai sunkiai. Kreipiausi pagalbos į nepažįstamus kunigus, kurie prašė palaukti ir nedaryti skubotų sprendimų... Po 3 dienų aš ramiu balsu, su ašaromis akyse nutariau pasikalbėti su žmona. Pokalbis vyko sklandžiai ir ramiai. Aš pasakiau, kad žinau apie mūsų pirmąją dukrą, kad aš dabar nesmerkiu žmonos, neišsižadu vaiko tik noriu žinoti tiesos.
Žmona pradžioj sutriko, pasimetė, lengvai pyktelėjo, jog aš nepasitikiu ja, po to pasakė, kad ji netiki tuo, ką aš pasakiau. Tada aš parodžiau tyrimų rezultatus ir pasakiau, kad dabar galbūt ir jai sunku, kad tiesa atsiskleidė, kad aš galiu palaukti ir noriu, kad ji pasakytų man visą tiesą, pasakiau, kad myliu ją, kad nenoriu prarasti ir nežinau, ką dabar daryti.
Mes apsikabinome, pasibučiavome ir tam laikui pokalbis buvo baigtas.
Po dviejų dienų ji viską man papasakojo. Pasirodo, buvo kitas vyriškis... Ji pasakė, kad po pirmojo pareiškimų atsiėmimo jai sugriuvo anksčiau buvę vertybės ir ji nežinojo, ar aš vėl neatsiimsiu pareiškimų. Tada, kai jau buvo likę vos trys savaitės iki vestuvių, įvyko vakarėlis... alkoholis, kompanija ir tai įvyko... Man sunku net rašyti tai...
Ji tvirtina, kad ši naujiena jai yra irgi netikėta, nes ji tuokdamasi nežinojo, kad yra nėščia, nes buvo naudotas prezervatyvas. Kaltę ji pripažįsta ir gailisi, kad taip atsitiko, bet juk pasukti nieko negalima. Ji man sako, kad supras, jei aš neatleisiu ir mes skirsimės arba siūlo gyventi toliau, nes žmogus jau užaugęs.
Aš viską suprantu, bet mano viduje vyksta nepaprasta kova: visą tą laiką žmona man buvo tas žmogus, su kuriuo neturėjau jokių paslapčių, mylėjau ir buvau laimingas. Aš norėjau įsitikinti, kad mano nuojauta yra klaidinga ir apsiraminti galutinai. Gavau skaudžią, bet tiesą. Aš dabar labai gailiuosi, kad ją sužinojau...
Dabar esu gilioj depresijoj, nei vieną minutę negaliu negalvoti apie šią situaciją. Sulysau jau apie 8 kg, per mėnesį, išsimiegoti galiu tik su vaistais...
Taip pat mane stebina žmonos pozicija. Ji gyvena kaip gyvenusi ir sako laukianti mano sprendimo. Ji gyvena be vaistų, gali juoktis, kalbėtis su kitais lyg niekur nieko, kas man niekaip neišeina. Mane iš dalies, tai siutina, bet ji turi paaiškinimą - jei abu depresuosim ir žiūrėsim į vieną tašką, tai kas šeima rūpinsis? Ji, matyt, yra žymiai už mane psichologiškai stipresnis žmogus ir žymiai geriau moka valdyti savo jausmus.
Paklausus, ar ji mane vis dar mylinti, be jokių abejonių atsakė, kad taip, labai, kad tas įvykis - tai tik jaunystės klaida, kad ji neprisimenanti nei vardo, nei veido to vyruko.
Na, nežinau, ką man daryti. Aš visiškai praradau pasitikėjimą moterimis, praradau brangiausią žmogų, jaučiuosi apvogtas vienu vaiku ir tai mane labai slegia. Juk viską pradėti sulaukus 45 m. ir su 20 metų stažu - labai sunku ir nežinau ar įmanoma. Ar yra kokia nors protinga išeitis? Aš dabar net filmų apie šeimą ramiai žiūrėti negaliu. Man visada yra ir buvo svarbu, kad vaikai būtų mano...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP GYVENTI SU SKAUDŽIA TIESA?
Jūsų istorija iš tiesų gana kebli. Tačiau jūs klausiate, kokia būtų protinga išeitis, ir aš manau, kad tai - optimistiškas klausimas. Protingiausia, mano manymu, būtų pamatyti situaciją blaiviai ir ypač - pamatyti blaiviai save.
Manau, kad jūsų nuotaika, kurią jūs vadinate depresyvia, iš tiesų buvo jūsų numatyta dar santykių pradžioje. Kai jūs norėjote paduoti pareiškimus tuoktis, o po to staigiai juos atsiėmėte. Jūs rašote, kad tuo metu „supanikavote“. Ir jūs manote, jog jūsų supanikavimo priežastis buvo ta, kad jūs abejojote, ar žmona yra jums vienintelė.
Tuo metu jūsų žmona dar nebuvo pastojusi, ir dar neplanavo sutikti jokio vyriškio per vakarėlį. Tačiau ji buvo labai jauna, irgi tikėjo „vieninteliu išrinktuoju“, bet neturėjo patirties su vyrais, todėl potencialiai iš tiesų galėjo būti jums neištikima. Ir jūs jau į priekį pajutote nerimą dėl šios potencijos.
Taigi jūs, tuomet dvidešimtmetis jaunuolis, intuityviai supratote, kad ji nėra jums vienintelė. Ir jei tai būtų faktas, tai būtų liūdnas atradimas, jūs būtumėte išgyvenęs tragišką praradimo jausmą. Bet tai buvo ne faktas, o „atradimas į priekį“, t.y. numatymas.
Tokius numatymus, tarkime, mes darome, kai einame per ploną ledą ir mus lydi nerimas. Prasmegti į šaltą vandenį- pamokantis tragiškas įvykis. Bijoti prasmegti - tai potencija, nujaučiama intuityviai.
Tuomet jūs, vedamas nerimo, atsiėmėte pareiškimą, tarsi duodamas žmonai suprasti: „numatau, kad tu nebūsi man vienintelė, taigi gali suartėti dar su kuo nors kitu“.
Šioje vietoje jūs galėjote padaryti sprendimą palikti jūsų būsimą žmoną ir palaukti kitos - laiko dar buvo, nes jūs buvote pakankamai jaunas, kad vestumėte. Tai būtų visiškai racionalus sprendimas, ir leistų jums pragyventi kitokį gyvenimą su kita moterimi, tik galbūt pragyventi labai racionalų, banalų, be jokių įvykių, gyvenimą.
Tačiau panašu, jog intuityviai jūs ieškojote gyvenimo, kuriame būtų tragiškų elementų. T.y. , tokio, kuriame būtų potencija įvykti kokiam nors baisiam įvykiui. Kitaip jūs nesirinktumėte žmonos, kuria abejojate.
Matote, jei mes neieškome tokios tragiškos potencijos, mes nežaidžiame su ugnimi, nevaikštome per ploną ledą ir neviršijame greičio slidžiame kelyje. Mes elgiamės saugiai ir protingai. Jeigu mes elgiamės nesaugiai, vadinasi, mums reikalingas tas nesaugumas, pavojus, taigi, reikalinga rizika, potencija, kad gali įvykti kažkas tragiško. Jaunam žmogui tai visiškai suprantama ir pateisinama. Kaip ir tai, kaip reagavo jūsų jauna tuo metu būsima žmona.
Jūsų būsima žmona pasijuto įskaudinta, atstumta ir iš tiesų suartėjo su atsitiktiniu vyriškiu. Taip ji patvirtino sau, kad vis dėlto gali kam nors patikti. Jūsų pranašystė, jums apie tai nežinant, išsipildė.
Tačiau jūs neieškojote kitų merginų. Jūs vėl paklausėte savo intuicijos, kuri šį kartą pasakė: „visgi vesk ją, o ne kitą“. Tuomet jūs, nieko apie jos seksualinį nuotykį nežinodamas, bet intuityviai jausdamas, kad ji skirta jums, kad būtų baisu jos netekti, vėl su ja susitikote ir susitarėte vesti.
Taigi į jūsų būsimo gyvenimo „scenarijų“ jūs įdėjote pavojaus elementą. Jai pastojus ir po aštuonių mėnesių gimus dukrai, prasidėjo jūsų įtarimai. Tačiau tai nebuvo tušti įtarimai - tai buvo vėl jūsų intuityvus žinojimas: „ji pastojo nuo kito“. Ir šis įtarimas pasitvirtino, taigi jūs galite pasveikinti save: jūs tikrai galite pasitikėti savo intuicija.
Ir kadangi jūs galite ja pasitikėti, vadinasi, ji veikė teisingai ir tuomet, kai jums atrodė, jog vesti – reiškia rizikuoti nusivilti. Ir ji veikė teisingai tuomet, kai jūs manėte: „nevesiu jos - kažką prarasiu“.
Jums atrodo, kad tai - prieštaravimas? Kad intuicija turėtų pastumti jus tik į vieną pusę? Tai būtų prieštaravimas, jei jums būtų reikėję pragyventi ramų ir banalų šeimyninį gyvenimą. Tuomet jūs nedvejotumėte, vestumėte iš karto, nestumdamas žmonos „pasitikrinti su kitu“. Arba mestumėte ją dar tuomet, kai pirmą kartą suabejojote, neskubėtumėte vesti keletą metų, ir artėjant trečiajam dešimtmečiui suartėtumėte su patikimesne mergina.
Dabar jūs sakytumėte: „jokių tragiškų įvykių per tuos dvidešimt metų mūsų poroje nebuvo“. Jų ir toliau nebūtų. Bet panašu, kad jūs rinkotės ne tokį patikimą gyvenimo kelią. Jūsų žmona elgiasi be šio tragizmo, nes jai, matyt, nėra būtina išgyventi tragiškų įvykių šeimoje. Nes nei anksčiau, nei dabar, jos intuicija nenumatydavo jokių pavojų.
Ji žiūri į situaciją racionaliai: kas padaryta, to nepakeisi, o jos sąžinė švari, nes tuomet ji manė, kad seksas saugus, pasirinko jus, o ne kitus, ir pati tikėjo, kad vaikas - jūsų.
Taigi, panašu, kad jūsų gyvenimui tragizmo elementai būtini. Tai gana stiprus nesąmoningas siekis, tačiau jei jūs su juo nesutinkate, jums reiktų gerai save suprasti ir su psichologu - psichoterapeutu peržiūrėti savo intuicijos diktuojamus žingsnius. Neretai tam reikia pagalvoti apie savo motinos ir tėvo gyvenimus, prisiminti, kokių tragiškų elementų buvo jų santuokoje.
Mes to nesuvokdami dar vaikystėje įvertiname tėvų gyvenimą, intuityviai pajuntame, kiek tragizmo yra jų santykiuose ir kartais prisiimame tai kaip pavyzdį sau. Ir bet kokiu atveju jums vertėtų leisti sau persirgti nusivylimu bei depresija, kylančia iš „numatyto tragizmo“. Juk jei jūs leistumėte viskam nutrūkti dar prieš dvidešimt metų, tai būtumėte jau persirgęs šiuo praradimo ir nusivylimo skausmu.
Jūs tuomet neleidote nutrūkti šiems santykiams, išvengėte tragizmo, taigi jums tenka persirgti juo dabar, po dvidešimties metų.
Ką galima pasakyti apie idėją, kad vaikai būtų jūsų ir tik jūsų? Aš manau, kad tai visai natūralus noras. Ir jei jūs arba jūsų vaikas kada nors bandytų rasti tikrą savo tėvą - tai būtų galima suprasti. Tačiau, nors ir nesate biologinis dukros tėvas, tikrai buvote jai augintojas, rūpintojėlis, ir davėte jai viską, ką duotų tikras tėvas. To užtenka.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
