Man trisdešimt devyneri, ištekėjusi esu ketveri metai. Auginame ketverių metukų dukrelę. Ištekėjau ne pirmos jaunystės, gal net viltį buvau praradusi.
Nebuvo tai meilė iš pirmo žvilgsnio, nebuvo ir tos aistros liepsnojančios, greičiau dviejų žmonių nebylus susitaikymas su tuo, jog abu tinkame vienas kitam ir turime tas pačias iliuzijas apie ateitį. Šiandien vadinu tai iliuzijom, nes pasirodė, jog ateitį įsivaizduojame visai kitaip. Tie ramūs ir taikūs santykiai ėmė byrėti man besilaukiant dukros.
Nėštumas buvo komplikuotas, buvau nuolatinėje įtampoje ir negalėjau susitaikyti su jo ramiu požiūriu į viską. Man atrodė, jog tai ne susitvardymas, o abejingumas. Gimus dukrai pirmieji metai buvo ištisinis košmaras. Gal prisidėjo mano nediagnozuota pogimdyvinė depresija. Aš tiesiog negalėjau liautis kaltinusi vyro. Už viską kad man nepadeda, kad nesikelia naktim, kad vaikas klykia ant jo rankų, kad aš jaučiuosi pavargusi, kad negraži, kad niekas neina geryn.
Nesigilinsiu į smulkmenas, tik pasakysiu, kad pradėjau nepakęsti net jo kvapo, jo romių įpročių, kuriais žavėjausi kadaise. Ieškojimas jo ydų virto mano kasdiene rutina. O išoriškai tvardžiausi, bet žinau, jog neįmanoma to nuslėpti, nes vis dar širdyje tikėjau, jog kažkuria prasme jis man tinkamas vyras, taikus, darbštus ir stengiasi būti geru tėvu. Nors šitoj vietoj galėčiau kalbėti nesustodama, kaip jam tai nesiseka, bet nenoriu net pradėt.
Man blogėjo. Motinystė manęs neišgelbėjo. Į savo tariamą ar tikrą depresiją grimzdau vis giliau. Tolau ne tik nuo vyro, bet ir nuo dukros. Pradėjo erzinti ir jos nuolatinis dėmesio troškimas, ji tą nujausdama ėmė elgtis nepakenčiamai. Žodis „ne“ tapo nuolatiniu. Net nežinau kodėl neieškojau pagalbos, giliai širdyje jutau, kad viskas vyksta ne taip, kaip turėtų, bet aš kaltinau visą pasaulį, o labiausiai savo vyrą, kad jis kaltas, jog nepataiso situacijos. Kaip kažkokios sugedusios spynos.
Pasirodė, jog sugedusi buvau aš. Šiandien jau galiu tą pasakyti, tik labai tyliai, sau ir jums. Dar psichologei, į kurią kreiptis mane privertė vyras, kai pakėliau ranką prieš dukrą, jai juk tik ketveri.
Kaip keista, kad būnant brandaus amžiaus supranti, jog iki šiol gyvenai prieblandoj. Aš buvau užstrigusi kaltinimuose, o pasirodo, jie buvo tik pretekstas, nes norėjau visus įtikinti, kad aš esu pati geriausia, teisiausia, viską žinau ir sugebu, o dauguma šalia esančių tik nevykėliai. Jau nieko nekaltinu, net savęs. Mokausi atpažinti dukros poreikius, atsiliepti į juos, mokausi būti maža kaip ir ji, smalsi ir gera, mokausi mokytis su ja.
Aš vos nepraradau savo vyro. Nesakau, jog jis tobulas, tai visai nesvarbu, tobulų juk nebūna, bet manęs nebeerzina jo kvapas. Aš atrandu jį iš naujo. Ir nežinau kodėl jis dar su manim, gal dėl savo romaus būdo, bet šiandien aš už tai jam dėkinga.
Neskubėkite nustoti mylėti. Suteikite sau antrą šansą. Ieškokit pagalbos, jei esat pasiklydusi. Gal jums pavyks, nes patikėjau, kad pavyks ir man. Juk tobulų santuokų nebūna., bet mano dukra nusipelnė pačių geriausių tėvų pasaulyje. Ji tikrai tiki, kad mes tokie, o aš jos neapvilsiu.