Ilgai kalbėjomės apie mūsų santykius, jų perspektyvas, kas gali juos pagerinti. Bet kaip iš giedro dangaus išgirdau savo žmonos (taip pat 24 metai) pasakymą: „Aš jaučiuosi neišsilaksčiusi, manau, galbūt paskubėjome su vestuvėmis. Per didelis ir greitas noras susikurti pilnavertį gyvenimą apsunkina gyvenimą, kelią stresą. Finansai taip pat riboja norus, reikia rinktis."
Dar išsiaiškinome, jog ji pastaruoju metu manęs negeidžia seksualiai, nežino, ką galėtų pasiūlyti kiti vyrai, nes iš esmės aš jos pirmas vyras gyvenime.
Beje, užsiminė apie galimybę leisti vienas kitam pailsėti bei leisti išsilakstyti (jei atsirastų galimybė mylėtis ir su kitais). Iš mano pusės tokio paties noro visiškai nėra, aš ją labai myliu, nežinau nė ką ir daryti: suprantu, jog jos uždaryti negaliu, neuždrausiu visko.
Bet ar man bandyti riboti jos norus? Gal sutikti su pasiūlymu, jog reikia leisti vienas kitam santykius su kitais? Bet kaip tada gyventi toliau, kai tu lyg ir susituokęs, bet žmona gali nuklysti į šoną.... Labai reikia patarimo šiuo sunkiu metu.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI ŽMONA „NEIŠSILAKSTĖ“
Esu ne kartą girdėjęs panašių istorijų apie „neišsilakstymą“. Tik dažniausiai jos iškyla ne po dvejų vedybinio gyvenimo metų, o kur kas vėliau – tuomet, kai vienas iš partnerių jau būna neištikimas. Teisindamas save jis dažnai sako: „buvau neišsilakstęs, norėjau išbandyti, kaip tai yra su kitais partneriais“.
Vyrai dažniausiai sako: „norėjau pajusti, kokių dar būna moterų lovoje“, t.y. vyrai ieško naujo kūno. Moterys dažniausiai ieško naujų savo pačių potyrių, t.y., kaip jų kūnai reaguoja į kitą vyrą.
Jei naujos pažintys ieškomos tik dėl sekso, šitas paaiškinimas būtų pakankamas. Jūsų atvejis ypatingas tik tuo, kad žmona ėmė apie tai atvirai kalbėti dar santuokai neįpusėjus. Ir tai, kad jūs kalbatės apie tai taip anksti, yra visai geras dalykas. Geras tuo, kad sugebate būti atviri, ir geras tuo, kad nepaliekate tokių svarbių klausimų ateičiai, kai gimsta vaikai, ir prisirišimas stiprėja.
Manau, jog geriau viską išsiaiškinti anksčiau, nei vėliau. Ir jei atsitiktų, kad jūs išsiskirtumėte, tai reikia pergyventi. Ir pripažinti: jūs tiesiog paskubėjote tuoktis ir tuo niekuo nesiskiriate nuo aibės kitų jaunų porų, kurios skuba tai padaryti iš susižavėjimo, įsimylėjimo, neįtraukiant į sprendimą svarstymų.
Kartais žmonės perdėtai bijo prisipažinti, kad suklydo. O toks prisipažinimas labai padeda mokytis. Kas mokosi - tas realiai išmoksta vengti neapgalvotų žingsnių. Kita mokymosi dalis - džiugios žinios, nauji atradimai: „aš galiu išgyventi“, „aš moku paleisti žmogų“, „aš gerbiu jos atvirumą“. Ir svarbiausia žinia, deja, ateinanti vėliausiai: „šiandien dėkoju likimui, kad tuomet būtent taip atsitiko“.
Kitas dalykas - kad tokios džiugios žinios ateina tik po to, kai paleidai žmogų ir jau būni išgyvenęs išsiskyrimo skausmą. O šiai dienai jums tai tik labai skaudi žinia, netikėta ir pribloškianti.
Patarimas „susirask kitą“ jums netinka, nes jūs iš savo pusės nenorite „išsilakstyti“. Jūs mylite savo žmoną ir norite, kad ji būtų jūsų ir tiktai jūsų. Jūs tik nerašote, kokia buvo jūsų seksualinė patirtis iki santuokos. T.y. , ar iki dvidešimt dvejų metų jūs jau buvote „išsilakstęs“ ar irgi ne? Jei buvote, tuomet turite pripažinti savo žmonos teisę į tą patį. Jei nebuvote - ar nebūtumėt pareiškęs to paties vieną gražią dieną.
Dabar žmona padarė tai pirma. Greičiausiai jausdamasi dėl to nesmagiai, o tuo pačiu atleidusi jus nuo šio nesmagumo, kurį jūs būtumėt patyręs, jei kada nors pasakytumėt šiuos žodžius pirmas. Tuomet jums tektų traumuoti žmoną, o jei dar būtų vaikų!
Žmona atleido jus nuo šios potencialios traumos, kurią būtumėt padaręs jai ir šeimai ateityje. Padarė tai dabar traumuodama jus. Manau, kad ji jau pasakė, ar anksčiau ar vėliau pasakys jums, kad jai dėl to labai gaila. Ir tai būtų labai tikra, nes joks žmogus, palikdamas savo sutuoktinį, nesijaučia labai geras. Jam lieka nešvarios sąžinės jausmas, ir papildomai jį „krauti“ kalte nėra prasmės.
Jūs klausiate, ar verta jums „riboti žmonos norus“. Nelabai įsivaizduoju, kaip galime riboti kieno nors norus. Galima pykti, kontroliuoti žmoną, priekaištauti jai, galima versti ją jaustis kalta, pabrėžiant, kokios baisios būtų pasekmės, jei ji sugalvotų jus palikti. Kaip jūs be jos neišgyventumėt, kaip ji po to pasigailėtų, ir kaip jūs jos niekad nepriimtumėt atgal. Visa tai būtų nuoskaudos padiktuoti žodžiai. Ar jie paveiktų žmonos norus? Ar pasijutusi įbauginta ir kalta ji imtų jūsų geisti?
Jūs pats žinote, kad ne. Ir žinote, kad jums reikia kitko: kad moteris su jumis gyventų ne per prievartą, o iš noro. O norai gimsta laisvoje aplinkoje, kur yra pasirinkimas. Ir moterys renkasi ne tik tuos vyrus, kurių geidžia, o kuriuos gerbia. Todėl kaip bebūtų tai sunku, reikia palikti žmoną prie pasirinkimo, ką jai daryti. Ir kad jūs galėtumėt tai padaryti, jums reiktų likti tokiu vyru, kurį moteris galėtų vėl išsirinkti savo laisva valia.
Dažniausiai patenkinusios savo smalsumą ar alkį moterys renkasi vyrus, kurie elgiasi garbingai, t.y. išlaiko savo vertės jausmą. Jūsų situacijoje labai panašu, kad vertės jausmas susvyravo. Jūs jaučiatės atstumtas. Tačiau vertės jausmą palaiko ne tik aplinkiniai žmonės, bet ir pats žmogus.
Jūsų savigarba neturi kentėti nuo to, ką jūs darysite šioje situacijoje. Tikrinkite save: „jei aš ant jos šauksiu - ar gerbsiu save?“, „jei aš jos maldausiu ant kelių grįžti - ar gerbsiu save?“ , „jei aš ją juodinsiu ir žeminsiu - ar gerbsiu save?“
Taigi manau, kad šiuo metu svarbiausia - ne išlaikyti žmoną, o išlaikyti save. Išlaikyti save ateičiai. Ir jei jus atrodo, kad ateitis be jūsų žmonos jums neturi prasmės, vadinasi, jūs sukūrėte sau stabą žemėje. Išsitieskite, pajuskite, kad esate ne vergas, ne kirminas (su tokiais ir elgiamasi kaip su vergais bei kirminais), o žmogus ir vyras. Kuris gerbia save pakankamai, kad gerbtų ir moterį, su kuria jį susiejo likimas.
Pasakykite sau, kad dabar tai - pirmaeilis uždavinys. Ir nieko nebijokite - viskas atsitiks taip, kaip jums reikia.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas.
Rašykite: psichologui@delfi.lt
