Meilė mėgsta išsisukinėti, todėl per amžius daugybė poetų ir filosofų bandė ją pažaboti. Ar mums išvis verta išsitraukti mokslo įrankius ir pabandyti dešifruoti šią emociją?
Mokslininkai – afektininkai į šį klausimą atsako vienareikšmiškai - taip.
Kas yra meilė?
Pirmoji kliūtis, užkertanti kelią meilės pažabojimui, yra bandymas ją apibūdinti. Ankstyvos stadijos meilė dažnai vadinama „aistringąja meile“ – ji iš dalies skiriasi nuo „draugiškosios meilės“, kitaip – švelnios globos, ilgalaikiuose santykiuose veikiančios kaip ankstyvosios meilės atšalimų svaigulys.
Artėjant Valentino dienai, susitelkime ties aistringąja meile.
Žmonių jūroje du žmonės randa vienas kitą. Jiems atrodo, kad tas sutiktas žmogus turi jo minčių žemėlapį, jie galvoja tik apie jį (kaip pasakytų Helen Fisher, „kažkas stovyklauja tavo galvoje“) ir patiria visų kitų tikslų siekimo žlugimą dėl visa apimančio pasinėrimo į kitą žmogų.
Tai yra aistringa meilė.
Meilė... smegenyse?
Antroji kliūtis, užkertanti kelią meilės pažabojimui yra atsakymas į klausimą „kaip“. Kas nutinka smegenyse, kai kojomis nebeliečiate žemės?
Vienas iš žinomiausių atliktų tyrimų apie „įsimylėjusias“ smegenis ir aptartas Helen Fisher kalboje TED konferencijoje, 17 žmonių „privertė“ įsimylėti jų smegenis skanuojant MRT skanuokliu, tuo metu rodant jų mylimųjų ir pažįstamų žmonių nuotraukas. Rezultatai parodė, kad mylimojo nuotrauka skatino smegenų sritis, anksčiau minėtas kaip susijusias su apdovanojimo siekiančiu (ang. reward seeking) elgesiu, tokiu kaip narkotikų vartojimas (ypač uodeguotąjį branduolį (lot. Caudate nucleus) ir ventralinę smegenų padangtę (ang. ventral tegmental area).
Tyrėjai šių smegenų sričių aktyvaciją interpretavo kaip susijusią su mylimojo troškimu ir nuolatiniu įkyriu mąstymu apie mylimą žmogų. Vėlesni tyrimai parodė, kad šių smegenų sričių aktyvavimo stiprumas pradiniuose meilės etapuose gali nulemti sėkmingus, 40 mėnesių peržengiančius santykius.
Tokie vaizdiniai tyrimai parodo, kad mūsų smegenys mylimąjį mato kaip potencialų apdovanojimą. Kuo intensyviau prisiminimais apie mylimuosius stiprinsime su apdovanojimo jausmu susijusias smegenų sritis, tuo didesnė tikimybė, kad mūsų santykiai truks ilgą laiką.
Tačiau kaip būtent šis žmogus tampa tuo apdovanojimu?
Kas įsimyli?
Šie svarstymai mus atveda prie trečiosios kliūties, užkertančios kelią meilės pažabojimui: senas kaip pasaulis klausimas „kas“?
Jau kurį laiką psichologai žino, kad artimumas (kažkas, su kuo dažnai susitinkate, matotės) ir panašumas (patrauklumo lygis, išsilavinimas, socialinė ir ekonominė aplinka) yra vieni iš geriausių meilės suderinamumo pranašautojų. Tačiau kodėl artimumas ir panašumas yra tokie svarbūs?
Egzistuoja galybė priežasčių, bet aš manau, kad keletas svarbių užuominų slypi tyrimuose apie socialinę paramą ir pozityvumo psichologiją. Tyrime apie pozityvų bendravimą teigiama, kad bendrų minčių apie gyvenimą dalijimosi patirtis natūraliai teikia pasitenkinimą, praturtina.
Toks bendravimas pasitaiko net ir trumpiausiomis akimirkomis, pavyzdžiui, dalijantis žiniomis apie pop kultūros įvykius su draugu, ar svarbesnių susidūrimų metu – pavyzdžiui, žvakių šviesoje vykstančios ištęstos filosofinės diskusijos metu. Abiejų atvejų atžvilgiu jūs vienodai sušunkate: „taip, būtent taip!“.
Šiuos sąsajos momentus, darančius įtaką pozityvumo psichologijai, mokslininkė Barbara Fredrickson vadina pozityvumo rezonansu. Savo naujojoje knygoje ji teigia, kad šie rezonansiniai momentai vyksta tarp visokių partnerių – draugų, kolegų, tėvų ir vaikų – tačiau kai jie vyksta nuolatos, ilgą laiką su tinkamu (metų, seksualinės orientacijos ir kitais aspektais) partneriu, pradeda augti romantiški jausmai.
Jeigu atsakoma į romantiškus jausmus ir neatsiranda jokių kitų barjerų, pora pradeda leisti kur kas daugiau laiko kartu, taip sukurdama terpę dar stipresniam rezonansui. Jie taip pat pradeda fiziškai demonstruoti abipusę trauką, kuri, žinoma, prisideda prie poros sustiprinimo.
Ir... vualia! Aistringa meilė!
Pabaigai
Psichologijos mokslas pateikė pakankamai intriguojančių atsakymų į klausimus „kas“ ir „kaip“ meilėje, tačiau kiti svarbūs klausimai tebeišlieka neatsakyti. Galbūt taip ir turėtų būti – jeigu meilė kada nors būtų sutramdyta, mūsų pasaulis taptų kur kas niūresne ir blankesne vieta.
