Atleidimo klausimas ypač aktualus kalbant apie moterį, gyvenančią su nebrandžiu vyru. Jūs praeityje jam jau begalę kartų atleidote, bet su liūdesiu tenka pripažinti, kad niekas nepasikeitė. Ir tuomet savęs klausiate: „O kiek gi kartų galima atleisti? Kiek gi galima nekreipti dėmesio į jo klaidas?“
Jei nenorite atleisti – tai ir neprivalote, rašo “Woman”. Ir dar pasakysime vieną dalyką: atleisti negalima, atleisti neteisinga ir netgi žalinga tuomet, kuomet atleidimas yra nederamas.
Ištyrus stiprios atleidimo koncepcijos mūsų visuomenėje priežastis, nustatėme štai ką.
Nuo sąžiningumo prie laisvės
Kažkuriuo metu Vakarų kultūroje gėrio ir teisingumo vertybės pirmenybę užleido meilės ir asmens laisvės vertybėms. Praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje pasaulį vis labiau gaubė ekonominės teorijos, didžiojo verslo interesai, materializmas, siekis pasipelnyti asmeniškai ir uždirbti korporacijai. Buvo skatinamas individualizmas ir pataikavimas savajam „aš“.
Ši karta taip ir vadinama: „Aš karta“, nes ji siekė valdžios, asmeninių ambicijų patenkinimo ir pergalės bet kokia kaina. Tam, kuris siekia viršūnės, nedera kalbėti apie teisingumą, sąžiningą žaidimą ir bendradarbiavimą.
Šis vertybių persislinkimas ypač stipriai pasireiškė asmeniniame ir tarpasmeniniame lygyje. Kiekvienas galėjo daryti viską, kas tik jam šaudavo į galvą. Tais laikais tai buvo prasminga, bet dabar pažvelgus atgal suprantama, kad laisvę elgtis savo nuožiūra įgijo tik vyrai. Moterims teko tik meilė. Vyrams – laisvė.
Ir nors meilė – stiprus jausmas, ta meilė, kurią galėjo sau leisti moteris, buvo silpnas jausmas. Moteris turėjo būti pasyvi ir besąlygiškai pripažinti vyro teisę į asmeninę laisvę. Ką jis bedarytų, ji turėjo viską atleisti ir viską suprasti. Tik taip ji galėjo „įrodyti“ jam savo meilę.
Ši vertybių perslinkimo tendencija egzistuoja ir iki šiol. Brandūs vyrai atsisako būti dalimi tokios sistemos, kurioje klesti nelygiavertiškumas ir nesąžiningumas. O kiti – priešingai, kovoja už savo teisę daryti ką nori, nepriklausomai nuo to, kiek jų elgesys kertasi su aplinkinių žmonių interesais.
Taip išeitų, kad tie, kurie kenkia kitiems savo nebrandžiu elgesiu ir veidmainiškumu, gali ir toliau sau sėkmingai taip elgtis, o mes su jumis turime juos mylėti, suprasti, priimti ir viską atleisti. Kokia patogi pozicija!
Ir bažnyčia gali klysti
Bažnyčioje neretai galima išgirsti pamokslų apie atleidimo reikšmingumą. Pamokslininkai neretai remiasi Kristaus atsakymu, kuomet jo paklausiama, kiek galima atleisti tiems, kurie mus įžeidė. Ir Kristus atsakė: „Iki septynis kartus septyniasdešimties kartų“ – kas, kaip mums paaiškinama, reiškia, jog atlaidumui ribų nėra.
Bet pamokslininkas, kuris citatą baigia šioje vietoje, pateikia mums tik dalį to, ką pasakė Kristus, kai tuo tarpu likusioji dalis iš esmės keičia pasakymo prasmę.
Dėmesingiau panagrinėjus Bibliją, mes pradedame kitaip suprasti atleidimo temą. Joje rašoma, kad neprivalome atleisti žmogui, jei jis neatgailauja, ką padaręs. Ir atleisti neatgailaujančiam ne tik kad nedera, bet yra ir neteisinga bei tiesiog negalima! Jei jus kas nors įskaudintų, teisinga būtų piktu balsu tiesiai apie tai pasakyti. Ir tik tuo atveju, jei jis atgailautų, galima būtų jam atleisti.
Naujojo amžiaus klaidos
Bažnyčia perteikia mums klaidingą atleidimo supratimą, nes vadovaujasi ne Kristaus mokymu apie sąžiningumą, bet yra veikiama Naujojo amžiaus liberalizmo ir populiariosios psichologijos. Psichologija mūsų visuomenėje tapo labai įtakingu mokslu ir daugiausiai įtakos turi populiarioji psichologija, propaguojanti atleidimą.
Mums sako: negalvok apie tai, kad esi įskaudinta. Atleisk visiems ir būk nusiteikusi teigiamai. Tai sindromas „nesirūpink – viskas bus gerai“. Naujojo amžiaus filosofija ir visuotinio atleidimo mokymas visuomet skambėjo neblogai, bet, tiesą sakant, yra neveiksmingi. Visiškai beprasmiška sakyti, kad atleidžiate jus įskaudinusiam žmogui, jei iš tikrųjų širdies gilumoje jam atleisti tiesiog negalite. Kad iš tiesų atleistumėte, žmogui tenka nueiti tam tikrą kelią. Kokį kelią?
Visų pirma, reikia pripažinti, kad abu esate kalti, o vienas iš jūsų – auka. Paprasčiau tariant, kaltasis turi pasakyti: „Žinau, kad tave įskaudinau“, o auka turi pasakyti „Taip, tu mane įžeidei“. Kai tokiu būdu bus patvirtintas įskaudinimo faktas, kaltasis turi pasakyti: „Aš labai gailiuosi dėl to, kad taip su tavimi pasielgiau“. Ir tik tuomet galima atleisti.
Bet tai visgi nereiškia, kad atleisti privalote. Tai, kad jūsų partneris pripažino savo kaltę ir atsiprašė, dar nereiškia, kad jūs privalote akimirksniu jam atleisti. Tai netgi nereiškia, kad apskritai jam kada nors turėtumėte atleisti.
Reikia laiko, kad nusloptų tas skausmas ir širdgėla, kuriuos jis jums sukėlė. Vien dėl savęs padarykite pauzę. Jei versite save atleisti nebūdama tam iš širdies pasiruošusi, tuomet atleidimas nebus tikras. Visiškai tikėtina, kad jūs niekuomet nebūsite pasiruošusi jam atleisti kokio nors konkretaus prasikaltimo.
Gali būti, kad yra tokių nuodėmių, kurių atleisti negalėsite nepaisant net nuoširdžiausių jo atgailavimų. Jei taip, tuomet atleisti neįmanoma.
