Sugrįžk taip pat netikėjai, kaip išėjai, ir mes būsime be galo laimingi, aš pažadu tau. Turbūt mane pasmerks daugelis už šitą straipsnį ir atvirumą, tačiau ne apie tai aš galvoju atviraudamas. Aš tik noriu pasidalinti savo jausmais tau su žmonėmis, kad jie apie tai sužinotų. Tegul jie būna liudininkai tos meilės, kuri manyje nebetelpa.
Jos vardas Justė. Man tai pats gražiausias merginos vardas pasaulyje. Ji nuostabi, ypatinga mergina – protinga, išvaizdi, žmogiška ir be galo darbšti, siekianti savo tikslo nuosaikiu darbu. Tai savybės, kurias šiomis dienomis retai sutalpina viena moteris.
Tą naktį per tavo gimtadienį, kai susipažinome, pamilau tave nuo pirmo žvilgsnio. Kažkas viduje apsivertė aukštyn kojomis ir supratau, jog esi ta vienintelė. To jausmo negaliu atsikratyti ir prabėgus 5-iems metams nuo mūsų pažinties pradžios.
Bet viskas šiam gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Vieną dieną tu išėjai ištarus, jog myli ir visada mylėsi. Tuomet nepaaiškinai nei kas, nei kodėl, tiesiog išėjai susirinkusi visus daiktus. Manyje palikai begalinę tuštumą, kurios negaliu užpildyti jau 11 mėnesių gyvenant be tavęs. Tu mano gyvenimo meilė ir aš sieksiu ir lauksiu tavęs visą savo gyvenimą.
Palikai mane rudeniui įsibėgėjant, rugsėjo 30 dieną. Tą dieną atsimenu kaip šiandien, tik niekaip negaliu su tuo susitaikyti. Neketinu sėdėti rankų sudėjęs praradęs nuostabiausią merginą pasaulyje.
Pirmiausia, prabėgus 3 savaitėms po išsiskyrimo pakviečiau tave vakarienės. Norėjau, kad jaustumeis ypatinga, todėl užsakiau visą restoraną tik mums dviems. Vakarienė prie žvakių šviesos, grojant Kate Melua muzikai buvo nuostabi, tik kartais visą nuostabumą pertraukdavo tavo sudrėkusios akys. Nesuprantu iki šiol, kodėl ašaros buvo to vakaro palydovės, bet aišku viena – įspūdžio tau tai nepadarė.
Tu pas mane nesugrįžai, nors prašiau tavęs to. Turbūt aš naivuolis, jei tikėjausi tave taip lengvai pirmu bandymu palenkti į savo pusę. Po vakarienės draugiškai išsiskyrėme ir aš pradėjau galvoti naujas idėjas tavo užkariavimui.
Nutariau išbandyti dar vieną moters palepinimo metodą – gėles. Siunčiau ryškiausią frezijų puokštę tau į darbą. Negana to, antrąją puokštę sekančią dieną nutariau pristatyti pats savo rankomis. Prie gėlių pridėjau ir geriausio šokolado. Turbūt tau tai pasirodė per daug banalus sprendimas, todėl gėlių paprasčiausiai nesutikai priimti.
Bent priverčiau tave nusišypsoti pamačius gražiai įpakuotus šokoladinius saldainius. Tą dieną namo grįžau su ryškiausia frezijų puokšte ir pamerkiau ją vazoje kaip tavo prisiminimą. Sako, kuo labiau stengiesi, tuo sunkiau pasiduoti, todėl mano meilė tau tik augo ir stiprėjo.
Atėjo laikas naujiems bandymams. Šį kartą pasirinkau poeziją. Pirmą kartą gyvenime pabandžiau rašyti eilėraščius. Kad nebūčiau išvadintas pigiu melagiu pateiksiu keletą pavyzdžių:
Nerasi Jūros
Ir kranto atskirai.
Aš baltas smėlis.
--
1000 dienų.
Tarp ledo rūmų. Meilė
Kantri, neištirpsta.
--
Aš skaičiuosiu
Dienas, kol pasibaigs skaičiai.
Tuomet iš naujo.
Rašydavau ir siųsdavau eilėraščius kas dieną, tačiau norimo rezultato tai nepadėjo pasiekti nei per mažą žingsnelį. Teištarei man: „noriu, kad būtum laimingas“, bet kaip aš galiu to pasiekti be tavęs, tai tiesiog neįmanoma.
Neįmanoma tapo įmanoma. Praradęs viltį suvirpinti tavo širdį priėjau ir kraštutinumų. Vieną šaltą žiemos rytą atsisėdau ant suoliuko tavo namų kieme ir nusprendžiau nebepakilti be tavęs. Gyvenimas pasidarė nebemielas, todėl nutariau išbandyti fiziologines žmogaus galimybių ribas.
7 dienas nieko nevalgiau, negėriau ir kentėjau stingdantį žiemos šaltį. Sėdėdamas ant suoliuko be sustojimo rašiau tau mielus el. laiškus apie meilę, tačiau viskas, ko sulaukiau iš tavęs, tai tik šalta ir spengianti tyla. Tikėjausi, kad galbūt tu susimilsi ir išeisi prisėsti šalimais ir ištarsi bent vieną žodį, tačiau tai tebuvo tik gražios svajonės, kurios padėjo man išgyventi dar vieną sunkų išbandymą mano gyvenime. Išbandymą ištvėriau, tačiau ir toliau turiu gyventi be tavęs.
Prabėgo šiek tiek laiko, praėjo pavasaris, atėjo vasara ir sugalvojau dar vieną būdą. Norėčiau parašyti knygą apie tave, netgi pradėjau tai daryti. Jeigu įkvėpimas nepasislėps, greitu metu gal pavyks ją išspausdinti.
Stengiausi kaip sugebėjau sugalvoti ir kaip mokėjau tik dėl tavęs. Viską dariau su mylinčia širdim ir be galo nuoširdžiai. Jeigu tik žinočiau dar naujų būdų, kaip pasiekti tavo širdį, neabejodamas juos išbandyčiau. Bet aš nesiliausiu tavęs siekti.
Išbandysiu visus pasaulio būdus ir tik tada sustosiu... kai būsime kartu, nes mano meilė tau – begalinė.
Ronaldas M.
