aA
Sakoma, kad pirmoji meilė dažniausiai lieka tik prisiminimuose, vien dėl nemokėjimo elgtis poroje, toleruoti partnerio elgesio, galbūt pomėgių ir ydų. Būdama tikrai pozityvi, mėgstanti romantiką ir meilikavimus, niekada netikėjau, kad mano pirmasis vaikinas ir pirmoji meilė bus pilna pavydo, teigia DELFI skaitytoja.
Itin atvira merginos meilės istorija: o ką daryti dabar?
© Shutterstock nuotr.

Kai įsimylėjau man buvo jau beveik 18 metų. Nebuvau ta mergina, kuri mėgo didžiulius vakarėlius ir tas vaikinų medžiokles. Buvau drąsi tarp savų draugų tik bendrauti, grupėse, bet niekada nebuvau drąsi, kai reikėdavo eiti į pasimatymą ar bendrauti akis į akį su vaikinu, tik dviese.

Todėl nebuvau buvusi nė viename pasimatyme. Bet vieną kartą, draugo gimtadienyje, susipažinau su savo pirmuoju vaikinu. Na, esu kaprizingas žmogus ir neprisileidžiantis prie savęs žmonių, drąsiai ir garsiai konfliktuojantis, todėl mūsų susipažinimas tikrai nepriminė gražaus ir malonaus bendravimo.

Kai jis, nevadinsiu jo vardu, bandė prie manęs prisiartinti, mane apėmė šleikštulys, nors iš karto jis mane traukė. Aš sėdėjau pirtyje, o jis, žinoma, išgėręs, bandė mane pabučiuoti.

Prisimenu, kad jį stumdžiau ir variau tiek nuo manęs, kol jis galų gale nuėjo. Ryte važiuojant visiems namo iš gimtadienio autobusiuke, jis mane garsiai prie visų pavadino gražia mergina. Atrodo, tai buvo neapsakomas jausmas, nerealus.

Man niekas taip viešai ir garsiai nėra to sakęs. Iškart pradėjau jo ieškoti socialiniame tinkle. Nenustojau apie jį galvoti, nors jam pasirodžiau šalta ir nepasiekiama tame gimtadienio vakarėly. Na, atėjo viena didelė šventė ir mes vėl susitikome jo draugo namuose.

Aš vėl, kaip visada, kompanijose maivausi esanti didi drąsuolė ir neprieinama. Na, šventė buvo linksma, o viskas įgavo dar didesnį pagreitį, kai Jis, net nepamenu kokiu būdu, mane nusivedė į kambarį ir tada... pabučiavo... Buvau tokia neapsakomai pasimetusi ir susilydžiusi. Viskas pasidarė aišku, kad jis man tikrai patinka. O aš jam?

Neįsivaizduoju. Jis atrodo kompanijos siela, „naglas", kartais negražiai kalbantis vaikinas, šaltas. Tiesiog blogas berniukas. Beje, jis vyresnis už mane 2,5 metų. Na, po to bučinio mes ryte vėl išsiskyrėme ir jis... Jis man nerašė. Tada nusprendžiau parašyti pati, kad galvoju apie jį.

Jis tesugebėjo atsakyti, jog neturi tam galimybių. Aš pamaniau: kam!? Merginai? Buvo keista. Pirmą kartą mane atstūmė. Negalėjau patikėti, bet viskas ir vėl pasikartojo. Susitikusi jį vėl vienoje šventėje negalėjau į jį net pažiūrėti. Galvojau, kad jis juokėsi garsiai viduje, kaip mane pažemino. Pasirodo, ne. Nusivedęs mane atokiau nuo visų, pasakė, jog manęs lyg ir išsigando, aš jam patinku.

Jis mane bučiavo ir mes bučiavomės ilgai. Buvo viskas nuostabu!!! Po tos šventės mes pradėjome bendrauti, o bendravimas peraugo į nerealią, pirmąją meilę. Jis tikrąja ta žodžio prasme pametęs dėl manęs galvą, o man patiko tai jausti ir matyti. Visada neapkenčiau to, kad jis gan dažnai (kiekvieną savaitgalį ir netgi savaitės dienomis) išgėrinėja su savo draugais. Negalėjau to pakęsti. Pradėjau jį motyvuoti būti šeimynišku žmogumi.

Galbūt neturėjau teisės jam aiškinti, bet negalėjau matyti, kaip jis skiria laiką kažkam, o ne man. Tuo labiau kažkokiam alkoholiui ir draugams... Supykdavau kiekvieną kartą, kai jis parašydavo man, jog vėl yra su savo nelemtais draugais... Aš tikrai supykdavau, mano širdį nustverdavo pavydas, nebenorėdavau jo matyti.

Ir, kai jis manęs atsiprašinėdavo, galima sakyti, už nieką, aš tuo mėgaudavausi. Jis taip pat mane įskaudindavo, bet jis niekada nenuleisdavo rankų. Bet aš nebemoku sudoroti savo pavydo. Mane erzina kiekvienas jo išėjimas su draugais, kiekvienas pasakymas, kad jis eis ten, darys tą ir tą.

Aš noriu jo laimės, bet nesuprantu, kodėl aš jo taip pavydžiu.

Kiekvienas paspaudimas "patinka" ant kokios merginos nuotraukos, mane vertė tiesiog jo nekęsti, o ką kalbėti apie žvilgsnius į kitas... visada jam sakydavau praeinant kokiai merginai: na, ar patiko? Nežinau, kodėl viskas taip.

Mes esame išsiskyrę jau pusę metų, bet kurį laiką jis vėl bando su manimi taikytis. Galbūt ne su manimi, o prie manęs? Nežinau. Per tuos pusę metų vėl atgavau jėgas, tapau toks pat pozityvus žmogelis, koks buvau prieš mums susipažįstant.

Nežinau, kodėl meilė mane padare tokia. Atrodo, dabar jam jau nieko nejaučiu, kai pamatau, kad jis toks pat - stabdantis mane, erzinantis ir atimantis mano energiją.

Bet kai jis apkabina mane, žinoma, per prievartą, nes beveik visada jį atstumiu, jaučiu, kad gera jį jausti. Nesuprantu, kodėl tokį statusą bandau pelnyti, tiksliau, pelniau, kai jis vija mane, tikrąja to žodžio prasme, gaudo mane - aš bėgu ir jaučiu malonumą, kad jis manęs atsiprašinėja, maldauja atleidimo.

Žinoma, dėl skaudžių dalykų, kuriuos jis man padarė, Jis manęs atsiprašinėdavo, bet kodėl, manydama, kad nenoriu atleisti, dar jį kankindavau? O dažniausiai, norėdama susitaikymo, iškankindavau jį iki paskutinių jėgų, kol jis pradėdavo verkti dėl žodžių, kuriuos pasakydavau vedama neapykantos ir pavydo.

Ir taip visą draugystę, kuri truko tik metus. Maniau, kad jis tikrai mano bus iki pabaigos, atrodo, jei norėčiau, ir vėl taip būtų. Jis nuolat kartoja, dabar irgi, kad aš jam vienintelė ir jis žino, kad daugiau tokios, kaip aš, nebus. Aš jam viskas, taip jis sako. Jo kaprizingoji pavyduolė, kuri labai jį myli.

Tai tiesa, bet aš neturiu drąsos grįžti pas jį, vien dėl to, kad nenoriu jo smukdyti savo pavydo priepuoliais ir impulsyvumu. Nors net nežinau ar bemyliu jį. Jis pakėlė prieš mane ranką būdamas išgėręs. Negaliu to pamiršti, nors jam atleidau, širdyje negaliu to atleisti.

Alkoholis griovė daug metų ir mano šeimą. Todėl negaliu pakęsti, kai jis kiša nagus prie jo. Na, bet tai galbūt ne esmė.

Per tą laiką (6 mėnesius), dirbau daug su savimi ir savo emocijų kontroliavimu. Šiaip esu pozityvi ir gera, bet kai kalba eina apie jį... noriu, kad jis man arba niekam. Savanaudė, egoistė? Tikiuosi sulaukti atsakymo.

Ačiū.

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas:

MAN ARBA NIEKAM

Panašu, kad žiūrite į pačią pavyduliavimo esmę : „man arba niekam“. Taip, sutinku, kad tai savanaudiška, tačiau manau, kad pirmoji meilė ir negali būti kitokia, nei savanaudiška. Juk tai buvo jūsų pirmas vaikinas, ir santykiuose su juo jūs pati to nežinodama, eksperimentavote. Kaip dažnai atsitinka, eksperimentavote nesąmoningai, išbandydama įvairias taktikas. Iš jų pradžioje buvo tokia: „ Prisimenu, kad jį stumdžiau ir variau tiek nuo manęs, kol jis galų gale nuėjo“.

Instinktyviai jūs laikėtės taktikos „bėk, kad tave vytųsi“. Po to taktiką pakeitėte: paskambinote jam pirma. Vėliau pastebėjote, jog mėgaujatės, kai jis jaučiasi prieš jus kaltas, nors ir nebuvote labai smarkiai užgauta. Taip, jūs jį kankinote, bet ne dėl sadizmo. O tam, kad pajustumėte jo ribas: kiek jis gali jus atlaikyti? Juk santykius planavote ilgam. Planavote nesąmoningai, nes pati savęs nesuprasdavote. Šį savotiška „testą“ atlieka su vyriškiu bet kuri moteris. Taigi, jūs mokėtės didžiojo vyro valdymo meno, kurio pagrindai slypi kiekvienos moters pasąmonėje. Iš dalies jis yra įgimtas, iš dalies- išmokstamas ankstyvoje vaikystėje artimų moterų įtakoje. Jis sudaro pagrindą to, kas vadinama „moteriškos gudrybės“, „meilės manevrai“ arba „žaidimai“. Jų tikslas- įsitikinti, kad santykiai turi emocinį pagrindą. Kad tai - ne šiaip noras pasimylėti. 

Visų šių manevrų esmė - įvaldyti vyrą. O kam jį įvaldyti, jei į jį nepretenduoji? Vadinasi, bet kokio įvaldymo pagrindas- savininkiškumas. Žinoma, moteris gali kažkiek žaisti flirtuodama bei koketuodama su visais vyrais. Tačiau tai skirta nerimtiems santykiams. Rimtiems santykiams reikalinga rimtesnė technika. Ir jūs ją išbandėte. Išbandėte tiek, kad įsitikinote, jog jis prie jūsų prisirišęs. Juk rašote :“ aš jam vienintelė ir jis žino, kad daugiau tokios, kaip aš, nebus. Aš jam viskas, taip jis sako“.

Dabar, kai jūs įsitikinote, kad mokate valdyti vyrą, prieš jus iškyla naujas uždavinys: išmokti santykių. Tam reikia, kad jūs ne tik valdytumėte vyrą  tuomet liktumėte kokia nors „barakuda“), o kad tarp jūsų būtų intymumas. Tai reiškia, kad jūs galėtumėte bendrauti atvirai, laisvai, spontaniškai, nebijodami būti savimi. Iš dalies tai jau vyksta. Tik man atrodo, jog vyksta dar nepakankamai. Kai vaikinas sako, jog kaltas prieš jus, kad jūs jam vienintelė, ir jis labai toleruoja „kaprizingą pavyduolę“, ar jis sako visą tiesą? Negi jam taip patinka jaustis kaltu, kai jis nekaltas ? Matyt, jis nėra visiškai atviras, juolab dabar su jumis išsiskyrė, nors sako mylįs.

Jūs irgi nesate su juo atvira, nes po jo smurto išgėrus jūs pagalvojote: „Negaliu to pamiršti, nors jam atleidau, širdyje negaliu to atleisti“. Tai atleidote ar neatleidote? Greičiausiai pasakėte, kad atleidote, o iš tiesų – ne. Matyt, nuoskauda dar liko, nes abejojate , ar jį mylite ir ar norite grįžti pas jį. Atvirumo jūsų santykiams trūksta.

Jūsų išsiskyrimas nėra atsitiktinis. Žinoma, jam atsirasti buvo pretekstų- tarkime, jo polinkis išgerti su draugais. Arba jūsų mėgavimasis jo kaltumu. Vaikinams nepatinka, kai jais žaidžia, nors jie ir sako, jog viską atleidžia. Tačiau man atrodo, kad yra ir gilesnių priežasčių. Jūs išsiskyrėte tam, kad išmoktumėte būti atviri. Tam reikalinga iš pradžių atitolti , kad po to galėtumei suartėti. Suartėti kitokiu pagrindu- atviresniu. Negali staiga tapti atviras, jei būni su žmogumi ir meluoji jam. Tiesiog toks netikras bendravimas tampa įprastiniu žaidimu, ir prisirišimo pagrindu. Kitaip bendrauti atrodo baisu- o jei išsiskirsi? Jei atvirumas atbaidys? Todėl nemaža dalis vaikinų ir merginų meluoja vienas kitam. 

O štai išsiskyrus ši baimė mažėja. Juk sunkiausia jau padaryta: tai, kas įvyko, jau nebe taip baisu. Jūs JAU išsiskyrėte. Jau gyvenate atskirai. Ar jums verta sugrįžti ? 

Visas iššūkis tame, kad po to sugrįžimo turėtų būti kitaip. Jūs rašote: “neturiu drąsos grįžti pas jį, vien dėl to, kad nenoriu jo smukdyti savo pavydo priepuoliais ir impulsyvumu. “Taigi, jūs norite kitokių santykių, kuriuose kankinimų nebebus. Ar galite jūs jam tai pažadėti?

Tai priklausys nuo to, ar iškils būtinumas jį vėl tikrinti. „Testas“, kuriuo moterys tikrina vyrus, nebūna vienkartinis. Kartais moterys vėl ima tikrinti vyro lojalumą, ištikimybę, prisirišimą. Daro jos tai kai nepasitiki savimi, abejoja savo įtaka, galia ir žavesiu. O kuri moteris kartais nesuabejoja savo įtaka, galia ir žavesiu? Reikia būti nepaprastai aukštos nuomonės apie save, kad nebetikrintumei vyrų. O tuomet atsiranda tikimybė, kad pavydas, kaltinimai ir grasinimai vėl atsikartos. Kad vėl bus „nekalbadieniai“, posakiai „aš išeinu“ su slapta mintimi „tad neleisk man išeiti“. Taigi, vėl gali prasidėti „manevrai“. 

Žinoma, teoriškai visa tai gali išnykti esant tam tikroms sąlygoms:

Jūs išmoksite abu būti atviresni vienas kitam;
Jūs labiau vertinsite save kaip moterį ir neleisite savęs skriausti;
Jūs įžiūrėsite savo vyre perspektyvą gyventi blaiviai, elgtis pagarbiai ir tikėsite juo- tuomet jis bus linkęs bent kuriam laikui tokiu tapti.
Tačiau tai buvo teorija. Ar praktiškai jums įkandami šie uždaviniai- aš nežinau. Kiek jūs tikite jūsų bendra ateitimi- žinote tik jūs pati. Reikia susivokti. O susivokus- linkiu jums drąsos ir realizmo.

Sėkmės.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite psichologui@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai).
Išgyvenote kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi - rašykite gyvenimas@delfi.lt

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėvio“ nužudymo – chaosas: nieko panašaus dar nebuvo (65)

Kodėl po Estijos nusikalstamo pasaulio „krikštatėviu“ vadinamo Nikolajaus Tarankovo mirties...

Tokios krizės automobilių prekeiviai dar nematė: pirkėjų nė kvapo (71)

Dėl koronaviruso paskelbtas karantinas paralyžiavo visą Lietuvos verslą, bet automobilių prekyba...

Orai: per Lietuvą keliaus audros debesys (4)

Sekmadienį virš Rytų Žemaitija nusidrieks kontrastingas atmosferos frontas. Vakariniuose rajonuose...

Priversta saviizoliuotis iš Norvegijos grįžusi lietuvė: man aiškiai parodė, kad esu emigrantė ir antrarūšė budulė (692)

Karantinas Lietuvoje šiuo metu yra labai sušvelnintas, o nuo birželio 1 d. buvo ir išplėstas...

COVID-19 sirgęs vyras apibūdino ligos pradžią: net nejuto, kad smarkiai karščiuoja (135)

„Įprastai, kai turi temperatūros, jauti šaltkrėtį, nuovargį, o šįkart to nebuvo“, –...

Statė namą sau, bet neliko nepastebėtas didelio koncerno: lietuvio būsto idėja sulaukė pasisekimo (197)

Tomui Petrauskui – 26-eri, tačiau jis šiandien savomis rankomis stato modulinius ekologiškus...

Tragedija, pakeitusi fechtavimosi sportą: olimpinis čempionas mirė nuo lūžusios rapyros dūrio į akį (45)

Šiuolaikiniame fechtavimosi sporte traumos – didelė retenybė: kostiumai ir kaukės patikimai...

Bedarbio statusas: kaip mokėti PSD ir kokių naujų išmokų tikėtis jau netrukus (96)

Vienuoliktą karantino savaitę Užimtumo tarnyba „suskaičiavo viščiukus“. Karantininės...

Kruvinas vakaras Kroatijoje: Golubickui lūžo žandikaulis – reikalinga operacija (1)

Atnaujintas Kroatijos futbolo čempionatas itin prastai prasidėjo 20-mečiui saugui iš Lietuvos...

Paulius Jurkevičius. Kava su sviestu ir kiti klausimai daktarui (112)

Vieni jį dievina. Kiti keiksnoja. Vieni giria jo profesijos išmanymą. Kiti be gailesčio...

|Maža didelių žinių kaina