aA
Ši istorija atsiųsta konkursui „Meilės istorija, kurios negaliu pamiršti“. Dėkojame Kristinai ir laukiame jūsų meilės istorijų.
© Shutterstock

Gyvenimas tekėjo ramia vaga. Studijavau, dirbau, prižiūrėjau namų ūkį. Su vyru santykiai buvo kaip su kaimynu. Jau turbūt jo nemylėjau, o jis atvirkščiai – rodė dėmesį, norėjo švelnumo iš manęs. Gyvenime viskas grįžta atgal. Gėris – gėriu, blogis – blogiu. Kažkada aš verkdavau įsikniaubusi į pagalvę, kad vyras man abejingas, o dabar situacija pasikeitė. Jis norėdavo mylėtis su manimi, o aš ne. Jo prisilietimai man buvo nemalonūs, o žmonos pareigą atlikdavau tik iš reikalo.

Tačiau kartu lankydavome draugus, gimines, švęsdavome šventes, aš gamindavau šeimyninius pietus. Kalbėdavom, bendraudavom, bet ne kaip du mylimi žmonės. Bent jau aš taip jaučiausi. Buvom pripratę vienas prie kito ir tiek. Kiek daug tokių šeimų kaip mes. Gyvena iš įpratimo, prisirišimo, bijodami kažką keisti, dėl vaikų, dėl bendro verslo, dėl namų – daug priežasčių, laikančių du abejingus vienas kitam žmones kartu. O gyvenimas tik vienas.

Artėjo žiemos galas, kai draugė Tina iš Anglijos su vaikinu grįžo atostogų į Lietuvą. Buvo 2011 metai. Jų grįžimo proga aš užsakiau kubilą, kuris buvo pristatytas į draugės vaikino Gintaro namus. Lauke pilna sniego, spaudė šaltukas, o mūsų laukė šiltas vanduo kubile, kuris turėjo sušildyti sušalusius kūnus. Į vakarą pradėjo rinktis draugės ir draugai. Gintaro draugų nepažinojau, bet pasitaikė linksma ir šauni kompanija. Stalas su užkandžiais ir gėrimais, gera nuotaika, garsi muzika.

Kiek pavėlavęs į svečius pas Gintarą atvažiavo dar vienas jo pažįstamas, kurio vardas buvo Linas. Negalėjau nuo jo akių atplėšti. Labai gražus vaikinas. Tamsiaplaukis, mėlynakis, jaunas – vertas grieko. Visą vakarą stebėjome vienas kitą. Jo žvilgsnis buvo ugningas, nuodėmingas, gundantis, viliojantis, kviečiantis, prašantis... Supratau, kad aš jam taip pat patinku. Vakarėlis tęsėsi. Maudėmės kubile, kalbėjomės, juokavome – vakaras buvo linksmas. Netgi „butelį“ susėdę visi ratuku žaidėme. Jau neatsimenu, kiek laiko buvau nežaidusi šio žaidimo. Nutaikęs tinkamą momentą, Linas pasiūlė man važiuoti kartu su juo į viešbutį. Mes išvažiavome į vakarėlį jau nebegrįžome tą naktį.

Prabundu anksti ryte, dairausi ir nesuprantu, kur aš esu. Pažiūriu į šalia gulintį Liną ir blankūs prisiminimai šmėsteli mano galvoje. Ir kur mano protas? Ką aš čia veikiu? Sūnus namie laukia, radau kelis vyro praleistus skambučius telefone, nes jis buvo išvažiavęs į Rusiją. Reikėjo bėgti iš čia kuo greičiau. Tiesą sakant aš net neprisiminiau, ar gera buvo naktis su Linu, ar ne. Štai ką daro alkoholis! Kokia gėda, aš juk esu žmona, mama, o atsibundu šalia jaunesnio už save vyro! Paskubomis apsirengusi smukau pro duris. Grįžusi namo tyliai įslinkau į savo kambarį ir užmigau.

Prabudau dieną, pasipuošiau ir nuvažiavau ten, kur vakar vyko vakarėlis. Dauguma svečių liko nakvoti, todėl juos radau jau atsikėlusius. Atsivežiau šampano, sulipome su mergaitėmis į lovą, pradėjome gurkšnoti, aptarinėjome vakarykščius įvykius: kas ką darė, kas prie ko lindo, kas su kuo bučiavosi... Oi daug dalykų vyko, bet neminėsiu jų. Įsitikinau dar kartą, kad nėra nieko švento. Ypač, kai vartoji alkoholį.

Bekikenant lovoje, atsidarė lauko durys ir pasirodė mano naktinis sugulovas. Pasisveikino su visais, persimetė keliais žodžiais, prisėdo prie stalo. Atvažiavo ne tuščiomis. Pradėjo visiems pasakoti, kad prabudo viešbutyje vienas, nes manęs jau nebuvo:

– Dar niekada neteko prabusti ryte vienam lovoje, po kartu su moterimi praleistos nakties, – juokavo Linas. Visi smagiai kvatojo, o aš išraudau kaip burokas ir buvau išsišiepusi kaip slyva.

Linas nesitraukė nuo manęs. Net nežinau, kas labiau mane svaigino: alkoholis ar jo artumas?

Lino bučiniai buvo labai saldūs, svaigau nuo jų. Rankos švelnios, akys – kerinčios. Mylėjomės pirtyje kelis kartus, kai niekas nematė. Buvo velniškai gera.

Vieną dieną pas mane į darbą užsuko Tina su Gintaru, bet manęs nerado, nes aš turėjau reikalų ir išėjau iš darbo anksčiau. Atėjusi kitą rytą į darbą radau ant stalo lapelį su telefono numeriu ir vardu: Linas – Blynas. Tai jo telefono numeris. Išsiaiškinau, kad tai Gintaras Lino prašymu paliko telefono numerį ant mano stalo. Kodėl Blynas? Nežinau, gal Gintaras taip parašė juokaudamas. Kokia patenkinta buvau. Vadinasi aš jam rūpiu. Iki šiol atsimenu jo telefono numerį, kuris baigiasi skaičiais ...440.

Linui buvo 27 metai. Jis jau nemažai metų gyveno su savo mergina. Tą šeštadienio vakarą, kai atsirado pas Gintarą vakarėlyje, ją paliko namuose, nes jie buvo susipykę ir jis nenorėjo jos nei matyti, nei girdėti. Kai Linas negrįžo namo keletą dienų, jo mergina išsikraustė iš jų bendrų namų. Pasirodo, kad Linas (nuo šiol jį vadinsiu Blynu, nes man taip labiau patinka) buvo mano kaimynas. Aš galėjau matyti jo buto langus pro savojo. Jis mano taip pat. Gyvenome taip arti vienas kito, bet niekada nesame susitikę.

Prabėgo greitai Tinos ir Gintaro atostogos. Jie išskrido atgal į Angliją. Liūdna, bet gyvenimas vietoje nestovi. Jie kartu, jiems gerai, o manęs laukė nuotykiai su nauju savo pažįstamu. Parašiau Linui – Blynui – kaimynui ir jis pakvietė mane į pasimatymą.

Buvo savaitės vidurys. Laukiau jo darbe. Atvažiavo manęs paimti vakare. Įėjo į vidų visas išsipuošęs: juodos kelnės, tamsūs marškiniai, odinė striukė, verstos odos juodi batai, plaukai blizgėjo, kvepiantis ir su šypsena veide. Pasisveikino. Aš taip pat. Nuraudau. Pasijaučiau kaip šešiolikmetė, kuri pirmą kartą eina į pasimatymą, nors man buvo 34 metai.

Blynas – tikras vyras. Atidarė savo automobilio dureles, aš įlipau. Vakarieniavome Svarstyklėse. Kalbėjomės, lyg būtume seni pažįstami, mėgavomės svaiginančiu vynu. Vakaras labai greitai prabėgo, net nepastebėjau, kaip atsidūrėme netoli namų. Atsisveikinant jis man pakštelėjo į žanduką. Ir viskas? Vau... Ne taip, kaip kiti vyrai – tuoj puola po svetimu sijonu rankas kišti. Ir nesvarbu, kad mes jau prieš tai šėliojome, nes nuo šio pasimatymo viskas prasidėjo iš naujo. Svaigau nuo jo, nuo minčių apie jį, nuo jo kvapo, nuo jo akių, balso.

Neveltui sakoma, kad lamingi žmonės neskiria žiemos nuo vasaros. Aš buvau laiminga. Įsimylėjusi, apsvaigusi nuo jo kerų. Blynas varė mane iš proto. Eidavau slapta su juo susitikti, kai vyras būdavo išvažiavęs, o sūnus miegodavo. Anksti ryte grįždavau kaip niekur nieko, o jei sūnus išgirsdavo, sakydavau, kad buvau pabėgioti. Pasidariau tikra „sportininkė“. Pas Blyną namuose žiūrėdavome filmus, jis gamindavo man vakarienę. Galiu pagirti, kad jis tikrai puikus kulinaras. Stebindavo mane vos ne kiekvieną kartą, kai susitikdavome. Bemiegės karštos naktys, saldūs bučiniai, glamonės. Viskas buvo nerealu, lyg sapnas. Mums netrukdė amžiaus skirtumas, praeities šešėliai. Mėgavomės akimirkomis ir negalvojome, kas bus rytoj. Na aš gal kartais slapta ir pasvajodavau, kad norėčiau šio vyro sau, kad nenoriu su niekuo juo dalintis. Ir žinojau giliai širdyje, kad tai, kas tarp mūsų vyksta, yra tikra, kad jausmai yra tyri ir nesuvaidinti.

Atėjo pavasaris. Ruošiausi diplomų įteikimo šventei universitete. Po oficialios dalies fotografavomės su grupiokais, spaudėme rankas vieni kitiems. Vienintelis žmogus, kuris atėjo manęs pasveikinti įstojus į išsilavinusių žmonių gretas, buvo mano Blynas. Atnešė ilgą raudoną rožę, pabučiavo į lūpas, apkabino. Kaip gera žinoti, kad kažkam rūpiu, kad jis nepamiršo, kad nustebino mane. Pagarba šiam puikiam vyrui. Pirmą kartą tokį sutikau savo gyvenime. Jaunas, bet toks protingas ir taktiškas. Man labai pasisekė. Aš pati sau pavydėjau laimės. Su juo jaučiausi ypatinga.

Vieną dieną mano vaikinas mane išsivežė į Druskininkus. Buvo gegužės pradžia, oras pavasariškai šiltas, viskas žaliavo aplinkui, dangus – žydras, o paukščiukai čiulbėjo meilės giesmeles. Man viskas atrodė dar gražiau, dar žaliau, dar mėlyniau, dar saldžiau, nes buvau įsimylėjusi. Niekas taip nerūpėjo, kaip tik būti kartu su juo, mėgautis jo dėmesiu, klausytis jo balso, žiūrėti jam į akis, jausti jo lūpas, laikyti savo mažą delniuką jo vyriškame delne.

Druskininkuose mėgavomės vandens malonumais, pirtimis, vienas kito draugija. Nereikėjo jokios kompanijos, nes ir dviese gerai leidome laiką. Gurkšnojau kokteiliukus, Blynas – viskį. Kalbėjomės apie viską ir kartu apie nieką. Apie džiugias ir skausmingas savo gyvenimo akimirkas, apie orą ir norą. Likome nakvoti viešbutyje. Buvau drąsi, nes vyro nebuvo namie, jam sakiau, kad išvažiavau su draugėmis.

Kiek gražių akimirkų patyrėme kartu su Blynu. Vis juo stebėjausi. Tai gėlytę gaudavau be priežasties, tai malonų niekutį, tai jo gamintą vakarienę, tai kokią nors išvyką neplanuotą. Laikas skriejo labai greitai. Aš net numečiau 8 kg! Be jokių pastangų. Štai ką daro meilė. Stebuklus.

Mano vyras pradėjo kažką įtarinėti. Nenuostabu, nes aš mažai laiko praleisdavau namuose. Teisindavausi, kad reikia mokytis su grupioke (kol dar ruošiausi diplominio gynimui), išvažiuodavau į parduotuvę keletui valandų ir grįždavau tuščiomis rankomis, rytais bėgiodavau ilgai. Vieną vakarą Blynas pakvietė vakarienės į savo namus. Vyrui pasakiau, kad važiuoju į parduotuvę. Kai negrįžau po kelių valandų, vyras pradėjo man skambinti. Aš neatsiliepiau. Grįžau namo ir vyras iškėlė sceną. Pradėjo klausinėti kur buvau taip ilgai, kodėl neatsiliepiau telefonu. Melavau, kad ieškojau sūrio parduotuvėje, bet taip ir neradau tokio, kokio norėjau, o paskui netikėtai sutikau pažįstamą ir užsukau pas ją į svečius. Turbūt tai buvo kvailiausias melas, kokį tik kada esu sugalvojusi. Nežinau ar vyras manimi patikėjo, bet mūsų santykiai buvo visai prasti. Miegodavome vienas kitam atsukę nugaras, beveik nesikalbėdavome. O man buvo tas pats, kas bus. Buvau apkerėta savo kaimyno ir net nesugebėjau blaiviai mąstyti. Norėjau tik jo, norėjau būti tik su juo.

Darbe taip pat sekėsi prastai. Su vadove nesutariau, o kai ji pasakė, kad nuo rudens keičiasi darbo sąlygos, nusprendžiau išeiti iš darbo. Savo noru. Likau be darbo. Kadangi su vyru nuolat pykomės, jis man neduodavo pinigų – taip mane baudė. Aš susirinkau savo daiktus ir išėjau pagyventi pas mamą. O ten taip pat ne pyragai buvo. Ji ne mane palaikė, o užtarė mano vyrą: koks jis geras, kaip rūpinasi šeima, o aš pati nežinau ko noriu, geresnio vyro nė su žiburiu nerasiu. Su mama pykdavomės, namuose atmosfera tapo įtempta. Nežinojau ką daryti: pas vyrą grįžti nenorėjau, bet ir pas mamą neįmanoma buvo gyventi. O išsinuomoti buto negalėjau, nes nedirbau. Kažkoks užburtas ratas. Viskas taip gerai klostėsi ir po truputį apsivertė aukštyn kojomis. Vis dėlto įdomus tas gyvenimas. Niekada nežinai, ką atneš rytojus.

Blynas pradėjo daug dirbti, todėl vis rečiau matydavomės. Man tai nepatiko, prašiau jo skirti man daugiau dėmesio, bet jis buvo pasinėręs į darbus. Aš nedirbau, todėl turėjau daug laisvo laiko apmąstymams, nes nebuvo su kuo leisti laisvų savo dienų. Pradėjau gudrauti: kai vyras išvažiuodavo į reisą, aš grįždavau į mūsų namus pagyventi, gamindavau maistą sūnui, tvarkydavau namus. Kai sužinodavau, kad jis grįžta, vėl išvažiuodavau pas mamą. Galų gale atsitokėjau ir nusprendžiau, kad tai ne tik mano vyro namai, bet mano taip pat, todėl susikroviau daiktus ir grįžau į savo namus. Mama apsidžiaugė, galvojo, kad susitaikysim su vyru. O vyras grįžęs pašėlo. Bandė mane išvaryti, net durų spynas pakeitė, bet aš taip lengvai nepasiduodu, nes esu stipri moteris, ne iš kelmo spirta. Gyvenome po vienu stogu. Kaip šuo su kate.

Darbo paieškos nedavė jokių rezultatų, todėl nusprendžiau išvažiuoti pas brolį į Ispaniją, ten padirbėti per vasarą ir grįžti rudenį, kai sūnui reikės eiti į mokyklą. Vyras nelabai buvo patenkintas, kad aš išvažiuoju ir palieku sūnų vieną. Bet aš tvirtai laikiausi savo nuomonės.

Ispanijoje brolis padėjo man susirasti darbą bare. Ispaniškai mokėjau tik kelis žodžius, todėl dirbau virtuvėje: ploviau indus, padėdavau ruošti maistą. Nė kiek nesumeluosiu sakydama, kad dirbau pragaro virtuvėje. Buvo labai karšta, o nuo gaminamų patiekalų virtuvė prikaisdavo dar labiau. Prakaitas žliaugė visu kūnu, darbo drabužius skalbdavau du kartus per dieną. Darbas man savotiškai patiko, nes kolektyvas buvo geras, visi man draugiškai padėdavo, parodydavo, jei kažko nemokėdavau, o savininkas taip pat buvo malonus su manimi. Pramogų mažai turėjau, nes dažniausiai savaitgaliais dirbdavau.

Su Blynu susirašydavome. Bet nedažnai. Atitolome vienas nuo kito, bet ne mano noru. Aš nesupratau, kas atsitiko, bet jaučiau, kad jis vengia manęs. O vieną dieną parašė, kad bando taikytis su savo mergina. Jaučiau, kad kažkas negerai, bet nenorėjau sau leisti tuo tikėti. Galvojau, kad širdis plyš iš skausmo. Mano Linas – Blynas – kaimynas mane palieka? Ne, ne, ne... negali būti. Nors bandžiau sveiku protu suvokti kodėl, bet širdis plūdo skausmu. Suprantu, kad jis už mane jaunesnis, kad aš turiu vaiką, vyrą, bet negalvojau, kad ta pasaka, kurioje gyvenau būdama su juo, baigsis taip greitai ir nelaimingai. Pykau ant viso pasaulio. Daugybė minčių sukosi galvoje. Kam aš su juo prasidėjau? Nepagalvojau apie galimas pasėkmes, apie tokį skausmą. Širdies skausmą, kuriam numalšinti nėra jokių vaistų. Nusviro rankos, labai liūdėjau, daug verkiau. Tokią širdgėlą jaučiau pirmą kartą gyvenime. Lyg būčiau netekusi dalelės savęs. Supras tik tas, kas yra patyręs meilės kančias. Dar kartais su Linu susirašydavome, bet gana šaltai bendraudavome.

Kai liko savaitė iki grįžimo į Lietuvą, išėjau iš darbo, nes pati norėjau pailsėti, įdegti, pabūti prie jūros, apsipirkti. Atostogos ėjo į pabaigą. Ir namų pasiilgau, ir nenorėjau išvažiuoti. Viena mintis kirbėjo galvoje – kaip greičiau pamatyti Liną. Pasiilgau jo. Labai labai. Dar turėjau vilties, kad bendrausime ir toliau.

Grįžusi iš Ispanijos pranešiau Blynui, kad esu Kaune. Kai vyras išvažiavo į reisą, mes susitikome. Parvežiau jam lauktuvių marškinėlius ir glaudes. Jam patiko. Susitikę tik kalbėjomės. Atvirai. Jis pasakė, kad jau gyvena kartu su savo drauge, kad bandys viską pradėti iš naujo ir mes toliau susitikinėti negalime. Nors ir kaip skaudu man buvo klausytis tokių žodžių, gerbiau jo sprendimą. Jis sąžiningai elgėsi, nes nusprendęs su savo mergina atnaujinti pašlijusius santykius, nenorėjo visko pradėti nuo melo, apgaulės. Koks jis teisingas. Pasisekė jo blondinei. Labai. Taip ir išsiskyrėme gražiuoju.

Net nemoku apsakyti, kaip jaučiausi. Kiek daug Linas man suteikė laimės, tiek pat ir skausmo. Užsimerkdavau ir jo veidas man stovėdavo prieš akis. Ypač jo akys. Gilus žvilgsnis. Prisiminimai kankino, naktį leisdavau sau paverkti iš širdies. Nesigailiu nei vienos minutės, kartu praleistos su juo, nes tas laikas buvo ypatingas. Niekada jo nepamiršiu. Jis iki šiol turi vietą mano širdelėje. Jei reikėtų viską pakartoti iš naujo, net nesuabejočiau, nes būdama su juo jaučiausi labai laiminga. Nors ir trumpai. Mūsų meilės romanas tęsėsi tik tris mėnesius. Tikra tiesa, kad meilės pradžia ir pabaiga panašios: susitikus trūksta žodžių.

Iki šiol su malonumu prisimenu dieną, kai mes susipažinome. Jo telefono numerio dar nepamiršau. Bet jis jau nebe mano kaimynas. Pakeitė gyvenamąją vietą. Vedė savo merginą, turi gražią dukrytę. Kartą ryte bėgiojau šaligatviu, kai sustojo automobilis. Tai buvo jis. Pasisveikino, paklausė kaip sekasi. Atsakiau, kad gerai. To paties paklausiau ir jo. Prasitarė, kad visaip būna: kartais geriau, kartais blogiau. Atsisveikinome ir jis nuvažiavo. Nemeluosiu, mano širdis suvirpėjo, kai jį pamačiau po ilgo laiko.

Niekada vienas kitam nesakėme žodžio myliu. Aš jį mylėjau, o ar jis mane mylėjo? Manau, kad taip. Tik jo sveikas protas nugalėjo. Mano Linas-Blynas-kaimynas. Tai buvo skaniausias blynas, kokį tik esu ragavusi...

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Arūnas Milašius: Kada pigs butai ir ar teks brangiai gyventi naujoje realybėje (2)

Nekilnojamojo turto rinkoje vis daugiau prieštaringų ženklų į kuriuos vystytojai žvelgia su...

Po skandalo Pravieniškėse – košmaras Alytuje: „bachūrai“ pademonstravo, kas zonoje yra valdžia atnaujinta 11.29 val. (705)

Alytaus pataisos namuose , kur bausmę atlieka už sunkius ir labai sunkius nusikaltimus nuteisti...

Dainininkas Stano atvirai: aš sergu vėžiu, bet pasveiksiu (207)

Dainininkas Stanislavas Stavickis -Stano patvirtino jau gerą pusmetį pramogų pasaulio...

„Žalgiris“ prieš „Barceloną“: legendas užgožęs „nežinomasis“, pirmasis Šaro kartas ir aukštų vyrų keliamas pavojus

Trečiajame rungtynių su „Barcelona“ kėlinyje buvo sužaistos kiek daugiau nei dvi minutės, kai...

Kandidatų į prezidentus reitinguose – paskutinė didelė mįslė (926)

Kandidatų į prezidentus reitinguose į antrą vietą stipriai padidinusi savo populiarumą iškopė...

Garsių Lietuvos architektų darbai sukėlė abejonių: ar tai ne kopijavimas? (23)

Save pristatanti kaip inovatyvi, įspūdingus architektūrinius pastatus kurianti architektūros...

Ypatingas radinys: Vilniuje archeologai aptiko mistinės bažnyčios pamatus (24)

Vilniuje archeologai aptiko bažnyčios , kurios tiksli vieta iki šiol nebuvo žinoma, pamatus.

May bando suvaldyti maištą dėl „Brexit“ susitarimo

Britų ministrė pirmininkė Theresa May ketvirtadienį stengėsi išgelbėti „ Brexit “...

Kelionė iš Vilniaus oro uosto į namus: vis daugiau keleivių renkasi pigiausią būdą (4)

Oro uostas Vilniuje natūraliai yra didžiulio judėjimo centras, iš kurio ir į kurį kasdien...

Telefoninės sukčių atakos: kokias taktikas jie naudoja ir kaip neužkibti? (2)

Lietuviams savaitgalį nerimo sukėlę skambučiai iš Mozambiko ir Kongo numerių dar kartą...