„Girta klaida“ pasivadinęs anoniminis leidinio „Men’s Health” skaitytojas, apie žmonos intymų fetišą prasitaręs draugui, patarimo nutarė paklausti sekso temomis rašančio žurnalisto Zachary’io Zane’o, kuris patarimus žeria pasiremdamas savo paties marga seksualine patirtimi. Toliau pateikiame skaitytojo laišką šiam ekspertui, kuruojančiam „Sekso ir santykių“ rubriką.
„Per vienas vestuves padauginau alkoholio ir bendram draugui papasakojau apie labai specifinį savo žmonos fetišą, o šis vėliau apie jį užsiminė mano žmonai. Jai buvo labai gėda ir baisiai supyko ant manęs. Iš tikrųjų mudu niekada nesitarėme, kq galima pasakoti draugams, o ko ne, bet žmona tvirtina, kad turėjau pats susiprasti.
Tad turėčiau keletą klausimų: ką daryti, kad kalbos apie fetišą nepasiektų daugiau žmonių? Ką daryti, kad žmona nustotų ant manęs pykti? Ir ar tikrai pasielgiau taip blogai?“
Štai ką į bėdą pakliuvusiai „Girtai klaidai“ atsakė Z. Zane’as:
Kad ir kaip man asmeniškai būtų gaila, gyvename visuomenėje, kuri šnairuoja į žmones (ypač moteris), turinčius intymių pomėgių ir fetišų, ką jau kalbėti apie seksualinį potraukį. Savo seksualumą laisvai išreiškiančios moterys dažnai yra gėdinamos, laikomos pasileidusiomis ir nevertomis meilės, arba joms diagnozuojamos santykių su vyrais „problemos“ dėl vaikystės patirčių su savo tėčiais. Jūsų žmona pagrįstai nerimauja dėl pasekmių, kurių ji gali sulaukti, jums skleidžiant asmeninę informaciją apie jos seksualinius pomėgius.
„Seksualumas yra ganėtinai sudėtinga tema, kurią dauguma žmonių laiko privačia. Jei neturite aiškaus leidimo viešai aptarinėti kieno nors seksualinius pasirinkimus, niekada neturėtumėte kitiems asmenims atskleisti tokios informacijos“, – sako visuomenės sveikatos ekspertė, seksualumo ugdytoja ir poroms skirtos programėlės „Amorus“ kūrėja Elizabeth Dell.
Jūsų žmonos pyktis yra visiškai pagrįstas. Nėra jokio stebuklingo žodelio, kuris tą pyktį numalšintų. Vienintelis dalykas, kurį galite padaryti, tai pripažinti savo klaidą ir prisiekti niekada daugiau taip nedaryti. Tai nereiškia, kad reikia griebtis pasiteisinimų, jog buvote apgirtęs arba nemanėte, kad draugas kam nors išplepės. Tai tik dar labiau supykdytų žmoną, nes, užuot prisiėmęs atsakomybę, tik ieškotumėte pasiteisinimų. Kokybiškas atsiprašymas, anot E. Dell, yra „prisipažinimas, kad atskleidėte jos intymią informaciją be jos sutikimo, ir kad judviejų seksualinį gyvenimą patiekėte kaip ant lėkštelės kitų žmonių vertinimui, ir aiškus pažadas, kad daugiau niekada taip nedarysite.“
Jūsų vietoje žmonai pasakyčiau taip: „Labai atsiprašau dėl savo poelgio. Neturėjau tavo fetišo atskleisti niekam kitam. Pažeidžiau tavo pasitikėjimą, tad tikrai turi teisę ant manęs pykti. Pažadu, kad daugiau niekada niekam tokių dalykų nepasakosiu.“
Ne mažiau svarbus dalykas: turėtumėte šio bendro draugo paprašyti intymios informacijos apie žmoną su niekuo nesidalyti. Visgi turite suprasti, kad yra rimta rizika, jog jis išplepės sutuoktinės paslaptį – juk vos ją išgirdęs jis pats susirado jūsų žmoną ir jai apie tai užsiminė. Baisoka, ar ne? Tikiuosi, kad šis nemalonus jausmas jus sustabdys, kai kitą kartą norėsite vėl iškrėsti ką nors nepagarbaus.
Mūsų veiksmai susilaukia pasekmių net ir tuomet, kai esame girti. Atsiprašęs sutuoktinės ir pasikalbėjęs su draugu, galėtumėte pradėti dar dažniau tenkinti žmonos fetišą – juk po visko ji to tikrai nusipelnė.“
