Karjera: smūgis žemiau juostos
“Mano vyras neteko darbo...” - sakai, ir virš tavo galvos įsižiebia šventosios kankinės aureolė. Palauk, palauk! Juk darbo neteko tavo vyras, ne tu. Keista — spaudoje mirgėte mirga straipsnių apie tai, ką žmonai daryti, jei vyras neteko darbo, ir visiškai nieko nerašoma, ką daryti vyrui, jei toks likimo smūgis ištiko žmoną. Ar tai reiškia, kad moteriai netekti darbo nėra taip reikšminga?
Vienas pažįstamas, dirbantis socialinės rūpybos skyriuje, neseniai prasitarė: kuo toliau, tuo labiau jam gėda dėl vyrų. Visos šalia sėdėjusios moterys sukudakavo it vištos po rytinio gaidžio užgiedojimo.
Vienos piktinosi ištižėliais diedais, kitos didžiavosi savo jėga ir stiprybe. Diskusijos aplenkė tik vieną temą: kodėl palūžo būtent vyrai. Dėl įgimto savo lepumo ir tingumo? O gal yra objektyvesnių priežasčių? Tarkim, ta nuvalkiota krizė, kurią dabar taip madinga ignoruoti. Jei vyras dirbo vienoje iš tų sričių, kurios nukentėjo labiausiai — transporto, nekilnojamojo turto ar statybų, — vargu ar pajamų praradimą galėtume vertinti kaip jo asmeninę nesėkmę. O tai, kad tu sėkmingai tebedirbi mokytoja arba kasininke, vargu ar yra tavo asmeninis laimėjimas. Viena yra išlikti įsuktam mėsmalės sraigto, visiškai kas kita — sėdinčiam ant mėsmalės krašto.
Krizė aštriausiai kirto būtent per tas gyvenimo sritis, kurios yra svarbiausios vyrams: profesinė veikla, pinigai, socialinis statusas. Prieš kelerius metus Vyrų krizių centro ir “TNS Gallup” atlikta apklausa parodė: svarbiausiu tikro vyro požymiu tiek moterys, tiek patys vyrai laiko gebėjimą uždirbti pinigų. Kažin ar ši nuostata pakito.
Gal netgi labiau sustiprėjo, nes tai, ko trūksta, visada atrodo svarbiau nei tai, ko pakanka. Ką daro mylinti moteris, kai jos vyras palūžta? Demonstruoja stiprybę. Pirmoji mūsų reakcija į naują situaciją dažniausia būna mamytiška: “Eikš, mažiuk, nusiramink. Viskas bus gerai. Tu tikrai rasi kitą darbą.” Bet jis jo vis neranda. Tada stipriosios moterys perima ir šią funkciją.
Kodėl tu šią naštą prisiimi? Priežasčių gali būti kuo įvairiausių: ieškai saugumo, mėgaujiesi galimybe pagaliau save realizuoti, nori pasijusti pranašesnė už savo partnerį. Psichologas Tomas Lagūnavičius prieštarauja: “Netiesa, kad moterys šiais laikais prisiima daugiau atsakomybės. Moterys visada jos prisiimdavo palyginti daug. Tiesiog keičiasi atsakomybės zonos. Dabar ji neapsiriboja vien namais, santykiais, vaikų priežiūra — skverbiasi ir į profesinius, finansinius dalykus. Nes moterys jaučiasi ne itin saugios — kas bus, jei jų vyrai neteks darbo? Arba, dar blogiau, jas paliks? Toks savarankiškėjimas išeina tik į gera, nes suteikia joms galimybių tobulėti kaip asmenybėms.”
Biudžtas: buhalteris ar direktorius?
Uždirbti pinigus ir juos tvarkyti iš esmės yra skirtingi dalykai. Iki šiol dažniausia pareigomis buvo pasiskirstoma labai paprastai: vyras tempia namo tą savo banalų mamutą, o moteris rūpinasi jo tvarkymu — verda, kepa, konservuoja... Kitaip tariant, vyras uždirba pinigų, moteris — rūpinasi, kaip juos geriau išleisti.
Tik jau neskubėk čia taip ironiškai šypsotis — esą pinigams leisti didelių gebėjimų nereikia. Kalbame ne apie tuos neišsemiamus aruodus, kai moterį, pasičiupusią vyro kreditinę kortelę, kankina vienintelė dilema: kokius batus geriau pirkti — tuos juodus “Louboutin” ar mėlynus “D&G”? Šiais laikais šeimų, kur moteris būtų visiškai išlaikoma vyro, nėra labai daug. Tad geriau pakalbėkime apie tradiciškesnes — tas, kurioms biudžetą reikia kruopščiai planuoti, jei nesinori artėjant algų dienai graužti sausos duonos plutos.
Moksliškai įrodyta, kad moterys kruopštesnės, taupesnės ir yra geresnės buhalterės. Todėl maždaug 90 proc. šeimų bendras biudžetas atsiduria jų rankose. Tačiau kaip tvarkyti tai, ko nėra? 30 metų Kristina dirba mokytoja. Jos vyras Andrius — transporto vadybininkas. Iki praėjusių metų pabaigos jų uždirbamų pinigų pakakdavo būtiniausioms reikmėms ir dar likdavo pramogoms. Dabar Andriaus atlyginimas sumažėjęs keturgubai.
“Ėmiausi griežto taupymo režimo, — pasakoja Kristina. — Apribojome išlaidas maistui, pramogoms, drabužiams, tačiau to nepakako. Tekdavo šimtą kitą skolintis iš santaupų rezervo. Maniau, tai laikina, todėl nerimo audrų nekėliau. Juk Andriui ir taip nelengva. Tačiau santaupos išseko, privalėjome ką nors daryti. Vos tik pradėjau apie tai kalbėti, Andrius susierzino: jis mat čia visus pinigus parneša, bendros mūsų pajamos ne tokios jau mažos, lyginant su kitais varguoliais, tad aš turinti išmokti tvarkytis su tuo, ką gaunu. Pasiūliau jam pačiam tvarkyti šeimos biudžetą, bet jis tik dar labiau įsiuto.”
Psichologo Tomo Lagūnavičiaus nuomone, tokia reakcija visiškai suprantama. Kokia prasmė tai siūlyti? Juk ėmęsis atsakomybės už tai, apie ką iki šiol nė nesvarstė, vyras problemų tikrai neišspręstų. “Tačiau bent jau suprastų, į kokią situaciją iš tiesų pakliuvome!” — atšauna Kristina. Ir kas iš to? Supratęs, kad nesugeba pinigų ne tik uždirbti, bet ir tvarkyti, vyras visiškai prarastų pasitikėjimą savimi. Tad užuot siūlius jam perimti buhalteriją, geriau priminti, kad jis vis dar yra direktorius. Kol tu suki galvą, kaip dar apriboti išlaidas, jis tegul ieško būdų bent šiek tiek padidinti pajamas.
Kodėl tu šią naštą prisiimi? Kontroliuodama šeimos biudžetą tu kontroliuoji padėtį, todėl gali jaustis rami dėl savęs ir savo vaikų. Pajutusi, kad kontroliuoti nėra ką, nusiplauni rankas: jei neišgaliu rūpintis visos šeimos saugumu, pasirūpinsiu bent savimi ir savo vaikais. Toks ir buvo kitas Kristinos žingsnis — ji Andriui pasiūlė pinigus tvarkyti atskirai: kiek kuris uždirba, tiek ir leidžia.
“Nori skirtis?” — tiesiai paklausė Andrius.
“Toks siūlymas — išties vienas požymių, kad gresia skyrybos”, — pritaria psichologas T.Lagūnavičius. Sakysi, paistalai — daug šeimų tvarko pinigus atskirai ir laimingai nugyvena kartu iki mirties? Taip, bet viena, kai taip susitariama iš pat pradžių, ir visiškai kas kita, kai tai pasiūloma bėdos atveju. Tuomet tai vertinama kaip išdavystė: buvau tau geras, kol uždirbau. “Nereikia vadinti tokių moterų barakudomis, — stoja ginti pragmatikių Tomas Lagūnavičius. — Moterį prigimtis verčia rūpintis savo lizdeliu, palikuonių saugumu. Jei ji mato, kad turimas partneris to garantuoti nesugeba, ima ieškoti kito.”
Vaikai: namai ir pasaulis
Šeimos vertybių puoselėjimo politika, į kurią investuota tiek lėšų ir jėgų, kol kas pastebimesnių rezultatų nedavė. Skyrybų nemažėja, moterys vis dar nenori gimdyti, o vyrus, einančius tėvystės atostogų, galima suskaičiuoti ant pirštų. Visuomenė skyla į dvi dalis: vieni (dažniau vienos) šaukia, kad Lietuvoje pernelyg gajos patriarchalinės nuostatos, ir rodo pirštu į Skandinavijos šalis, kur tėveliams tėvystės atostogos yra tiesiog privalomos; kiti tvirtina, kad nevalia eiti prieš gamtą, nes vaikui mama reikalingesnė nei tėvas. Iš tiesų reikalingi yra abu. Nes abu atlieka skirtingas funkcijas vaiko gyvenime. Su tuo sutinka kone visi psichologai.
Maždaug iki 1,5 metų vaikas suvokia motiną kaip savo tąsą, laiko ją neatsiejama savo dalimi, tarsi ji būtų jo ranka arba koja. Puiku, jei vyras palengvina fizinius motinos vargus pasūpuodamas kūdikį naktį, keisdamas jo sauskelnes ar pašildydamas buteliuką, tačiau naivu tikėtis, kad šiuo etapu jis gali atstoti motiną.
Psichologo Tomo Lagūnavičiaus teigimu, netgi vyro centrinė nervų sistema nėra pritaikyta budėjimo režimui.
“Vyro funkcija — ne prie kūdikio budėti, o grobį persekioti. Vos 10—12 proc. vyrų genetiškai užprogramuoti sargo vaidmeniui. Tačiau juokinga juos laikyti sektinu pavyzdžiu visiems likusiems.”
Kas kita, kai vaikas ūgteli. Psichologė Aušra Griškonytė teigia, kad motina, vaiko suvokimu, atstovauja namams — tam, kas saugu, jauku, šilta. Tuo tarpu tėvas atstovauja išoriniam pasauliui, kuris nėra toks geranoriškas. Jame galioja kitokios taisyklės ir jų nesilaikyti gali būti pavojinga. Todėl visiškai natūralu, kad tėvai vaikams yra griežtesni, o motinos — atlaidesnės. “Tėvas turi įvesti vaiką į visuomenę ir išmokyti išsikovoti joje savo vietą. Štai čia ir prasideda pirmasis konfliktas.
Mama sako: “Būk geras. Nesikišk.” Tėvas moko: “Duok atgal!” — aiškina psichologas T.Lagūnavičius. — Tik nereikia to suprasti kaip fizinės jėgos demonstravimo. Atgal galima duoti intelektu, humoru ir kitais svarbiais dalykais.” Taigi atsakomybės zonas pasiskirstyti lengva. Tegul mama vaiką valgydina, rengia, prausia, išklauso ir priglaudžia, o tėtis rūpinasi mokymosi rezultatais, vežioja į būrelius, kartu sportuoja ir eina į tėvų susirinkimus. Deja, pastaruosiuose kažkodėl dominuoja mamytės.
Kodėl tu šią naštą prisiimi? Net jei ignoruotume gamtą, pakanka priežasčių siekti dominavimo auklėjant vaikus. Pirmiausia jų auginimas gali kompensuoti profesines ir kitokias nesėkmes. Apie moteris dažnai sakoma: “Na ir kas, kad ji niekur nedirbo, — užtat užaugino tokius puikius vaikus! O tai nelyginamai svarbiau.” (Pabandyk taip pagirti vyrą. Kažkaip neskamba, ar ne?) Antra, per vaikus moteris gali plėsti savo įtaką. Argi nesmagu su jais it su sąmokslininkais susimirksėjus ir vėl išsisukti iš vyro nustatytų pernelyg griežtų (tavo akimis) auklėjimo taisyklių? Tik vis nuvertinant vyro tėviškąsias funkcijas nevertėtų stebėtis, kad galop jis liausis jas atlikti.
Buitis: negraži, bet reikalinga
Tau dar nenusibodo tos aimanos dėl Lietuvos moterų, velkančių visą buities naštą, tie statistiniai išvedžiojimai, kokia vargana mūsų šalies moterų padėtis, lyginant su Europos Sąjunga (nors ten, beje, moterų irgi niekas ant rankų nenešioja)? Dar nepavargai klausytis, kad vyras buvo auklėjamas vinis kalti, bet ne dulkes nuo gėlių lapų šluostyti, o vinių juk yra gerokai mažiau nei dulkių, taigi nelygybė neišvengiama?
Dirbančios moterys piktinasi, kad prisiėmusios atsakomybę už šeimos materialinę padėtį jos vis tiek priverstos laikyti tuos nelemtus tris namų kampus. Nedirbančios skundžiasi, kad namų šeimininkių darbas nepelnytai nuvertinamas, nors yra nė kiek ne lengvesnis nei bet kuris kitas. Visa tai tiesa. Kaip ir tai, kad lizdelį sukti dažniausia yra patelių prerogatyva. Ką gi nauja galima pasakyti šia tema? Nebent tai, kad moteris, užsikrovusi visą namų ūkio naštą, gali sau leisti nesirūpinti depiliacija.
“Moterys turi du svarbiausius siekius — būti gražios ir būti reikalingos, — lyg juokaudamas, lyg rimtai netikėtai pareiškia Tomas Lagūnavičius. — Kuo reikalingesnė esi, tuo negražesnė gali būti.” Spėjame, dabar ir tau iš pasipiktinimo užkando žadą. Bet pamąstyk — esama tiesos. Argi niekada nesistebėjai, kaip nei išoriniu, nei vidiniu žavesiu neišsiskiriančios moterys geba laikyti po padu visai neblogus vyrukus? Kodėl šie, kadaise buvę tokie aktyvūs ir savarankiški, kuo toliau, tuo labiau bijo žengti bent žingsnį neatsiklausę savo žmonų?
Kodėl tu šią naštą prisiimi? “Paprasčiausias būdas išsaugoti vyrą — paversti jį buitiškai neįgaliu”, — ironizuoja psichologas T.Lagūnavičius. Jei vyras moteriai sako, kad be jos neišgyventų nė dienos, tai ne visada reiškia, kad jis ją be galo myli. Veikiau tai rodo jo bejėgiškumą. “Vargšelis, jis be manęs net švarių kojinių stalčiuje susirasti nesugeba”, — viena pažįstama atlaidžiai žvilgsniu glosto vyrą, kuris labiau panėši ne į sutuoktinį, bet į jos sūnų. Tačiau ji žino: kad ir kaip laikas keistų jos išorę, kad ir kaip vyrui būtų su ja nuobodu, jis vis tiek niekur nedings. Juk koks kvailys atsisakytų tokio kasdienio komforto!
Viešieji ryšiai: mezgu rezgu tinklą
Jei jau įsitvėrėme tų trijų ar net visų keturių namų kampų, gal mūsų vyrai galėtų pasirūpinti tuo, kas yra už namų sienų, kitaip tariant, viešaisiais ryšiais? Kur tau! “Nemaniau, kad kartu su vyru į mūsų namus sugužės ne tik visa jo giminė, bet dar ir draugai, — piktinasi mano draugė Dovilė. — Kai praėjusiais metais pamiršome pasveikinti jo seserį gimtadienio proga, kalta likau aš. Bet juk tai jo sesuo! Aš turiu pirkti visiems kalėdines dovanėles, aš turiu prisiminti jų gimtadienius, aš turiu svečius priiminėti, vaišinti ir rūpintis švaria patalyne.
Jam pakanka tik pasiūlyti: “Gal pavažiuojam šeštadienį išsikepti šašlykų?” Visas kitas smulkmenas turiu suderinti aš su draugų žmonomis: kas ims iešmus, kas pirks pomidorų padažo, kur ir kada susitinkam. Ir dar kaip susiraukia, kai atvykus į vietą paaiškėja, kad pamiršau nupirkti svogūnų laiškų!”
Kodėl tu šią naštą prisiimi? “Moterims būdinga megzti socialinį tinklą, tai joms leidžia jaustis saugiau, — aiškina Tomas Lagūnavičius. — Megzdama vis naujus ryšius, padėdama kuo daugiau žmonių, moteris tikisi, kad ir pati nutikus bėdai sulauks pagalbos bei palaikymo. Jei ryšiai sumegzti ganėtinai tvirtai, gali būti, kad vyro artimieji ją palaikys net ir tada, kai pats vyras atsidurs kitoje barikadų pusėje. “Kaip tu gali palikti tokią moterį?!” — piktinsis jie. Tačiau reikia būti atsargiai: jei vis dėlto santykiai su vyru nutrūks, dauguma tų ryšių irgi sutrūkinės.” Žinoma, būna ir išimčių.
Pažįstu keletą vyrų, kurių tėvai jų buvusias žmonas į savo namus įsileidžia mieliau nei juos. Naujosios žmonos niršta, ir jas galima suprasti: net jei jos nė kiek ne blogesnės nei pirmosios, joms kur kas sunkiau nerti tinklą ne tuščioje vietoje — ten, kur jau viskas tvirtai sumazgyta pirmtakių rankomis.
Laisvalaikis: pabūkime dviese
Ir vėl problemėlė: moterys laisvalaikį įsivaizduoja kitaip nei vyrai. Kartais atrodo, kad jie tyčia renkasi tokias sritis, kurios mums neįdomios. Žvejyba, krepšinio varžybos, motociklais... Mes juk irgi galėtume juos tempti į baletą ar apsipirkti, susikvietusios būrį draugių, bet juk taip nedarome! Nes laisvalaikį suprantame kaip galimybę pabūti kartu su savo mylimuoju, bet ne nuo jo pasprukti. Na, bent jau mums pačioms atrodo, kad taip suprantame.
Kodėl tu šią naštą prisiimi? “Dauguma moterų vyro laisvalaikį supranta kaip būdą jį išnaudoti: arba važiuoji kartu į sodą kasti lysvių, arba eini kartu apsipirkti ir sumoki už mano pirkinius, — it perkūnas iš giedro dangaus trenkia Tomas Lagūnavičius. — Į viešuosius renginius vyras neretai imamas kaip privalomas aksesuaras. Na kaip pasirodysi teatre ar svarbiame priėmime be palydovo? Gėda. Todėl išsitrauki jį iš po motociklo, nuprausi, aprengi, papudruoji — ir pirmyn.” Kad ir kaip ironiškai skambėtų, net etiketo asai tvirtina: tuose aukšto rango priėmimuose, kuriuose privalomas smokingas, privalu turėti ir tą, kuris tą smokingą vilkėtų.
Kokia išvada? Nepuoselėk iliuzijų, kad vyras staiga ims ir susipras, kur derėtų tave kviesti šeštadienio vakarą, — jei nepageidauji staigmenų, siūlymus teik pati, o jis tegul pasirūpina smulk-menomis, pavyzdžiui, tavo siūlomų pramogų apmokėjimu.
Skonis: aš geriau žinau
Kartais moterys kiša nosis net į pačias asmeniškiausias vyrų gyvenimo sritis. Tarkim, į jų trumpikes. Ne, seksas čia niekuo dėtas (šiuo atveju vyrai visai mielai kartkartėmis perleidžia iniciatyvą moterims): šįkart reikalas kur kas buitiškesnis — tai misija Aprengti vyrą. Reikia pripažinti, kad šioje srityje vyrai ryžtingai veržiasi iš mūsų rankų.
“Vyrai šiais laikais dažniausia patys renkasi sau drabužius, — tikina Tomas Lagūnavičius. — Tiksliau, jie perka ne drabužį, o uniformą. Jie renkasi tai, kas atitiktų tą socialinę terpę, kurioje jie būna.”
Žodžiu, vyrui svarbiau, ką apie jo naują striukę pamanys jo draugai ir kolegos, bet ne jo mylima moteris. Tuo tarpu ją labiau jaudina ne tai, kiek šios kelnės atitinka jo socialinį statusą, o tai, ar jos ganėtinai išryškina jo seksualų užpakaliuką. Todėl vos sužinojusi, kad jis ketina eiti apsipirkti, ji meta visus darbus ir eina drauge.
Kodėl tu šią naštą prisiimi? Nes tau svarbi aplinkinių nuomonė. Ypač draugių. Tegul spirga iš pavydo matydamos, kokį seksualų ir stilingą vyruką nusičiupai! Sakai, tau tai nerūpi? Tai kodėl tau nusispjaut, kaip apsirengęs jis eina susitikti su draugais, ir kodėl taip kruopščiai peržiūri jo garderobą, kai kur nors einate kartu? Tau maža, kad jis atrodytų gražiai. Dar nori, kad visi matytų: jis yra tavo. Pažiūrėk į ką tik iškeptas poreles, — pavyzdžiui, argi atsitiktinai per vieną puotą naujosios Ramūno Rudoko draugės nerta suknutė buvo tokios pat spalvos kaip ir raištelis ant Ramūno kaklo? Įdomu, katras iš jų sugalvojo šį triuką.
