Tai, kiek žmogus pasitiki artimu, priklauso nuo daugybės veiksnių.
Vienas svarbiausių - santykiai tėvų šeimoje. Kiek daug laisvės suteikdavo tėvas mamai ir atvirkščiai, lėmė ir formavo vaiko požiūrį.
Taip pat ne mažesnę reikšmę reikėtų teikti ir vaikystės aplinkai. Ar turėjote draugų? Ar mėgote dalintis žaislais? Ar smarkiai kontroliavo tėvai?
Šioje vietoje verta stabtelti. Vaikai, įpratę nuo mažumės jausti stiprią tėvų kontrolę, ir užaugę jos ieškos tarpusavio santykiuose. Iš čia kilęs lietuvių patarle tapęs posakis: „Pavydi, vadinasi, myli“.
Viskas būtų normalu, jei bendraujantys žmonės būtų kilę ne iš skirtingų šeimų.
Darnios, vienas kitu pasitikinčioje šeimoje augusiam individui įprastas pavydo jausmas bus nesuprantamas. Problemos prasidės, kai du skirtingi žmonės pradės kartu gyventi.
Pajutęs kontrolės nebuvimą ir per didelę laisvę, vienas iš partnerių savęs paklaus, ar mane tikrai myli, jei visai nesidomi, kada išeinu ir grįžtu?
Ilgainiui šis nepasitenkinimas virs graužatimi, o vieną dieną paaiškės, kad antrajai pusei gyvybiškai būtina jausti nuo mažumės įprastus laisvę ribojusius gniaužtus, kurie, anot jo, - tvirčiausios meilės įrodymas. Kontroliuoja, vadinasi, myli.
Tolimesnė tarpusavio santykių eiga priklausys nuo bendromis jėgomis prieito kompromiso.
Kaip išvengti „duženų“
Viena galimybė - santykiuose atsirandantis kontrolės elementas (skambinti ir pasakoti, kur pietavo, ką veikia). Partneris turi priimti tokias žaidimo taisykles ir bandyti žaisti pagal jas.
Kitas kelias – kartkartėmis slopinti iš šeimos perimtą kontroliavimą ir įtikinėti save, kad viskas gerai. Bet taip ir toliau jaučiamas netvirtas pagrindas, nes nėra įprastos kontrolės.
Bandydamas neprarasti brangaus žmogaus kontrolę mėgstantis partneris veikiausiai ryšis kontroliuoti jį pats, taip tikėdamasis kompensuoti įprastą kontroliavimą.
Tačiau žmogų, kuris nėra tuo gyvenęs anksčiau, savo reakcija gali nustebinti.
Formulė „myliu − bijau prarasti − saugau − kontroliuoju − nepasiduoda − abejoju − laužau privatumą − kankinuosi − nežinia gimdo nepasitikėjimą“ nėra pati tinkamiausia.
Jį veda į susierzinimą ir gimstantį nepasitikėjimą. Viso to rezultatas: nusivylusi antroji pusė arba dar blogiau - gražių tarpusavio santykių duženos.
Lemia paauglystė
Gana dažnai nepasitikėjimas brangiu žmogumi nulemiamas paauglystėje.
Sunkiai išgyventos patirtos nelaimingos meilės atspindžiai palieka pėdsakų tolimesniame gyvenime.
Laikas gydo žaizdas, tačiau nepamiršta nuoskaudų ir įrėžia jas atmintin.
Todėl nors ir menkiausias pavojus santykiams net ir po daugelio metų sukelia daug jautresnę reakciją, nei vertėtų.
Bėda ta, kad kenčia arčiausiai esantis žmogus. Todėl būtina nepamiršti, kad patirtos nuoskaudos neturi nieko bendra su nauju gyvenimu.
Atsiribojimas nuo praeities – tvirtas žingsnis į priekį. Tik atsiribojus nuo buvusių potyrių, galima pradėti viską iš pradžių.
O tai reikštų mokytis iš naujo mylėti ir pasitikėti brangiu žmogumi.
Tik supratę savo klaidas, ateityje išvengs panašių ir nevers kentėti tų, kurie yra patys brangiausi.
Emocijų šeimininkas
O kaip pavydas? Su juo, kaip ir su bet kuria kita emocija, reikėtų gyventi santarvėje.
Būti šiek tiek pavydžiam – visiškai normalus reiškinys. Jei jaučiama riba, už kurios tyko neigiamų emocijų pliūpsnis, jūs – savo emocijų šeimininkas.
Pavydas dažnai kildinamas iš baimės prarasti mylimąjį. Minėtas pavydas skiriasi nuo to, kuris kyla norint įgyti tam tikrų bruožų, būdingų jai arba jam, kurie patrauktų mylimo žmogaus dėmesį.
Svarbiausia - neperlenkti lazdos. Nes nuo pavydo iki nepasitikėjimo tik tiek, kiek nuo meilės iki neapykantos. Daugumai šis atstumas per trumpas. Kaip ir nepasitikėjimo kaina, už kurią pateikiamos per didelės sąskaitos.
Investuoti į tarpusavio santykius verta. Tačiau tik teigiamus dalykus, nes ilgametė paskola už nepasitikėjimą, pavydą ir kitas ydingas emocijas gali nemaloniai nustebinti.
