Augau šeimoje, kur tėvas buvo alkoholikas, o motina - jo auka savo noru, ji gyveno „dėl vaikų“ ir taip pati to nesuprasdama mane traumavo. Tėvas gerdavo, būdavo su kitomis moterimis, negrįždavo namo, pamiršdavo mane pasiimti iš darželio, kartais mušdavo motiną, tačiau ji jam viską atleisdavo, kai tik jis atsiprašydavo, ji susileisdavo ir atrodydavo, kad nieko nebūtų nutikę, taip tęsdavosi porą dienų iki kito užgėrimo.
Kartais tėvas taip susinervindavo, kad mušdavo ir mane, dažniausiai - be jokio reikalo. Taip man mane labai mušdavo brolis, kuris yra vyresnis, mušdavo taip, kad bėgdavo kraujas iš nosies, arba dusindavo su pagalve, buvo ir seksualinis smurtas. Mano mama visad sakydavo, kad visi broliai ir seserys mušasi ir į tai nelabai kreipdavo dėmesio, o aš gyvenau nuolatinėj baimėj ir įtampoj.
Kai tapau paaugle - radau būdą kaip nusiraminti, ėmiau žaloti save, žudytis. Jaučiausi sau ir kitiems tokia šlykšti, neverta jokios pagarbos ir meilės. Susirgau depresija, po vieno bandymo žudytis patekau į ligoninę, tačiau išėjus vėl tęsiau tokį patį gyvenimą. Ėmiau dažnai svaigintis, būti su neaiškiomis kompanijomis, mane labai traukė toks gyvenimas, nors po tokių savaitgalių jausdavausi dar šlykštesnė ir vėl save žalodavau.
Galiausiai aš baigiau universitetą, pradėjau dirbti, bet dabar mano gyvenime yra žmogus, prie kurio aš esu prisirišusi kaip prie kokių narkotikų, aš nieko negaliu sau padaryti. Jis yra alkoholikas, nevengia ir narkotikų, jis visiškai su manim nesiskaito, vadina visokiais žodžiais, nesiveda niekur, jei kur išeinam, tai mano iniciatyva ir reikia jo maldauti, kad eitų, pas jį namie nebuvau nei karto per pusantrų metų, kartais jis dingsta kelioms paroms, savaitei, po to atsiranda lyg niekur nieko ir sako, kad myli...
Dėl visko, ką jis daro, esu kalta aš, jis niekada nesijaučia kaltu, jis kontroliuoja kiekvieną mano žingsnį, visas moteris vadina laisvo elgesio moterimis, buvo pakėlęs ir ranką prieš mane. Kai nori - neatsiliepia į skambučius, neatrašo, susirašinėja su kitomis merginomis. Maitina mane pažadais, kad gyvensim kartu, kad jis pasikeis, kad mūsų meilė per didelė, kad ją sugriautume, vadina visą savo elgesį mano fantazijos vaisiumi.
Savo dar nei vieno pažado nėra įvykdęs, o aš juo ir toliau tikiu. Tuo metu, kai jis dingsta, man prasideda neįtikėtini dalykai, aš negaliu užmigti, nematau gyvenimo prasmės, noriu net mirti. Tada neištvėrus tos fizinės ir dvasinės kančios imu jo ieškoti ir tas užburtas ratas vėl užsisuka.
Kartais atrodo, viskas, aš nenoriu daugiau taip kankintis, man reikia nutraukt su juo santykius, bet aš tiesiog negaliu, mano gyvenimas atrodo neįtikėtinai nieko vertas be jo, nepaisant to, ko esu pasiekusi kitose srityse.
Žinau, mano savivertė lygi 0, aš bijau likt viena, bijau, kad daugiau be jo manęs niekam nereikės, bijau, kad man niekas nebepatiks taip, kaip jis. Mano visoms draugėms, draugams, artimiesiems jau atsibodo temos apie jį, atsibodo guosti mane, kai jis dingsta. Bet vienintelis vaistas nuo to, kaip jaučiuosi jam dingus, yra jis...
Ką man daryti? Kaip pabėgti nuo šitos pražūtingos priklausomybės jam? Kartais man atrodo, kad aš užbaigsiu savo dienas beprotnamyje.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAIP IŠTRŪKTI IŠ PRAŽŪTINGOS PRIKLAUSOMYBĖS?
Jūsų problema iš tiesų dar didesnė, nei jūs manote. Ji apima ne tik jus ir jūsų priklausomybę, bet ir visą jūsų šeimą, o taip pat jūsų artimus draugus. Visa sistema, kurioje jūs gyvenate, yra persmelkta priklausomybe, nes visi nuo ko nors priklauso: tėvas - nuo alkoholio, mama - nuo tėvo, draugas - nuo narkotikų, jūs - nuo draugo.
Visi kažkiek kankinasi bei kankina kitus, ir visiems tai atrodo meilė. Ištrūkti iš šio pasaulio norisi nusižudant arba patenkant į psichiatrinę ligoninę. Manau, kad jūsų laiškas - ženklas, jog jūs turite viltį išeiti iš ten išlikdama gyva ir sveika. Tai įmanoma. Kaip sakydavo Gautama Buda, gyvenimas pilnas kančių, bet yra kelias, vedantis į išsilaisvinimą. Ir jis - kiekvieno iš mūsų rankose. Vadinasi, ir jūsų rankose.
Kai panašiose, kaip jūsų, šeimose gyvenančius vaikus tyrinėjo psichologai, jie atrado, kad maždaug trečdalis tokių vaikų ištrūksta ir gyvena taip pat gerai, kaip ir vaikai iš sėkmingų šeimų. Jie pavadino tuos vaikus „vaikais su elastinga psichika“. Jų psichika, tarsi elastinga guma, sugeba prisitaikyti ir atlaikyti dideles įtampas.
Kiti vaikai, kurių psichika ne tokia atspari, dažniausiai patys turi panašių problemų. Patys to nesuvokdami, jie pakartoja savo tėvų gyvenimus. Štai jūsų mama priklauso nuo savo vyro. O jūs priklausote nuo savo draugo. Kaip mama kentėdavo nuo tėvo nenusakomo elgesio, taip ir jūs kenčiate nuo draugo neprognozuojamų poelgių.
Mama vadina savo jausmus tėčiui „meile“, ir jūs vadinate savo jausmus draugui „meile“. Jūs lyg be žodžių pasakote mamai: „žiūrėk: aš - tavo vaikas, mama ir aš seku paskui tave“. Jūs - ne pirmas žmogus, einantis savo mamos pėdomis. Nes visi vaikai, netgi gyvenantys labai problematiškose šeimose, siekia būti solidarūs su savo tėvais.
Taip, paauglystės amžiuje jie dažnai maištauja, tačiau savo viduje jau būna nubrėžę tokį gyvenimo kelią, kokiu ėjo jų tėvai. Nes orientuojasi ne tiek į savo jausmus, kiek į perimtus tėvų jausmus. Tarkime, jūs orientavotės į vargšės mamos jausmus, o dabar - į jūsų draugo.
Tačiau vis dėlto tokiems vaikams gyvenimo kelias gali būti pataisytas, tik jiems reikalinga radikaliai pakeisti aplinką, kurioje jie gyvena. Tai gali būti kitas miestas, kiti draugai, kita kultūra, kitokie įpročiai. Organizacija, grupelė, klubas, kurioje vyrauja kitokios normos. Kas iš to prieinama jums, aš nežinau.
Tačiau jei jūsų viduje yra pomėgių ir interesų, jūs galite susirasti panašių žmonių ir susitikinėti su jais. Nepaisant to, kad jums šiandien atrodo, jog vienintelis jūsų interesas - jūsų draugas, iš tiesų yra daug žmonių, kurie savo pažiūromis jums artimi. Jie seniai laukia jūsų. Taip, nepaisant to, kad jums atrodo, jog jūsų niekam reikia, išskyrus jūsų draugą. Jūsų draugas yra prisirišęs prie savo kančios. Jums reikia atsirišti nuo daugelio žmonių, kurie jums siūlo tik vieną gyvenimo būdą: kankinantį. Atsirišant nuo jų jums reiktų praeiti keletą etapų.
Manau, kad pradžioje jums vertėtų užsirašyti pas psichoterapeutą, lankytis pas jį ir su juo kalbėtis apie tai, ką jūs jaučiate ir ko norite. Po to jums reikėtų nusivilti savo įtaka draugui. Suprasti, kad jo problemos nė kiek nepamažėtų dėl jūsų atsidavimo. Tai reiškia, kad jis nustos vartoti, kai pats susidurs su rimtomis pasekmėmis, o ne dėl jūsų meilės.
O toliau jums reikės nubrėžti ribą tarp jo problemų ir savo savijautos. O drauge - ribą tarp jūsų interesų ir jūsų tėvų gyvenimo. Galų gale jums reikia išeiti iš gyvenimo kelio, kurį nesąmoningai nurodė jums jūsų mama.
Kaip matote, tai gana radikalūs pokyčiai. Ir daryti juos reiktų ne su neapykanta. Nors neapykantos jausmas gali jus aplankyti ne kartą, ir tikriausiai jau yra aplankęs: ir kai jūsų tėvas smurtaudavo, ir kai brolis jus kankindavo, ir kai mama tėvui vis atleisdavo, ir kai jūsų draugas dinginėdavo bei jus žemindavo.
Tačiau nė vienas iš jų neplanavo to tyčia. Jie patys atsidūrė priklausomybių bei smurto sūkuryje. Ir patikėkite - labai linki jums gyventi kitaip, geriau, nei jie patys. Tiek, kiek jie jus myli, tiek jie linki jums stovėti ant savo kojų, neturėti tokių sunkumų, kuriuos turi jie, džiaugtis gyvenimu.
Ir tik jūsų vaikiškai suprastas solidarumas stumia jus sakyti: „Ne, mama, tėti, broli, drauge: nemanykite, kad aš jus paliksiu murkdytis šiame mėšle vienus; aš murkdysiuos kartu su jumis; aš irgi sugadinsiu savo gyvenimą, ir jei reikia - išprotėsiu“.
Patikėkite, kad jeigu jūsų tėvai, brolis ir draugas išgirstų tai iš jūsų, jie pasakytų: „Ačiū, nereikia. Mums užtenka mūsų problemų su alkoholiu, smurtu, narkotikais. Gyvenk ir būk laiminga“. O mama pasakytų: „Vaikeli, aš gi nenoriu, kad tu susigadintumei savo gyvenimą. Nekartok mano klaidų. Gyvenk su žmogumi, kuris tave gerbia, ir kuris neturi liguistų priklausomybių. Būk laiminga.“
Žinoma, jūsų prisiminimuose apie tėvus tokių palinkėjimų nėra. Jūs prisimenate tik veiksmus, o meilės žodžių negirdėjote. Kartais meilės žodžiai būna tokie tylūs, kad juos užgožia triukšmas. Kurio jūsų šeimoje užteko. Bet jei nebūtų meilės, jūs išvis būtumėte neatsiradusi. Jūs negalite rasti tam įrodymų, tačiau galite tuo tiesiog patikėti.
Beje, apie tikėjimą: pamenate tą istoriją apie tris varles, patekusias į ąsotį su grietine? Viena tiesiog sudėjo kojeles kartu ir nuskendo. Kita pabandė išlipti, bet vis nuslysdavo ir galų gale irgi nuskendo. O trečia vis daužėsi, daužėsi kojytėmis, kol nepajuto: po jomis susidarė storas sviesto gumulas. Tuomet ji atsispyrė nuo jo ir iššoko iš ąsočio...
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
