aA
Šį gruodį mes su vyru švęsime savo perlines vestuves – sueis jau 30 metų, kai esame kartu. Negaliu patikėti, kad nuo tos dienos, kai vilkėjau baltute suknute ir buvau pati laimingiausia pasaulyje, prabėgo tiek daug laiko. Ir, žinoma, tiek daug visko mano gyvenime įvyko! Deja, buvo ne tik džiaugsmingų, bet ir skaudžių akimirkų: per ilgus metus gyvenimas pateikė to, apie ką žengdama prie altoriaus net nebūčiau išdrįsusi pagalvoti.
Pora
Pora
© Shutterstock

Tada, tardama meilės ir ištikimybės priesaiką, kuo tvirčiausiai tikėjau, kad mudu niekada savo žodžio nesulaužysime. Tačiau taip nenutiko. O liūdniausia ir skaudžiausia, kad priesaiką sulaužiau būtent aš – mergaitė, iki pat vestuvių nakties saugojusi savo nekaltybę ir tikėjusi amžina, nesunaikinama meile.

Vis dėlto vardan savo vaikų sugebėjome likti drauge. Abu daug ko išsižadėjome, daug ką paaukojome ir net nusižeminome. O nusistovėjus drumstam vandeniui ir viskam vėl grįžus į senas vėžes, mudu net įstengėme užbraukti brūkšnį ir pradėti savo gyvenimą iš naujo. Tačiau prabėgo dar vienas dešimtmetis, namus paliko vaikai, ir mudu atitolome vienas nuo kito – vis sunkiau tapo rasti bendrą temą pokalbiams, vis vangiau įsiklausydavome į vienas kito lūkesčius, nustojome dėti pastangas vienas kitą pradžiuginti, ir galų gale pradėjome gyventi it du svetimi žmonės, nežinia kodėl sumesti po vienu stogu.

Žvelgiu į save iš šalies, ir savęs nebeatpažįstu. Kur dingo ta linksma, gyvenimo džiaugsmu trykštanti, atvira įspūdžiams ir nuotykiams, mylinti gamtą mergaitė? Kodėl užgesęs jos žvilgsnis? Kodėl vakarais, užuot grožėjusis gamta ir gėrus į save gaivų pušyno orą, ji sėdi kambario kamputyje su knyga, vos vienu kitu žodžiu tepersimesdama su žmogumi, gretimame kambaryje įsmeigusiu žvilgsnį į televizoriaus ekraną? Ir kur gi tas vaikinukas, gebėdavęs iki ašarų prajuokinti ir net pusiaumiegę išsivesti į lauką pasigrožėti žvaigždėtu rugpjūčio dangumi, pargriaudavęs į sniegą arba ilgus kilometrus dviračiu lydėdavęs pasiskinti lauko ramunių? Kur tie jaukūs vakarai, kuomet nereikėjo nei televizoriaus, nei knygų, o užtekdavo vien buvimo greta – prisilietimų, žvilgsnių, šypsenų...

Kodėl dabar mes nebenorime skirti savo dėmesio ir laiko vienas kitam, o vos tik pabandau kokiu nors žodžiu ar veiksmu timptelėti savo žmogų arčiau savęs, sulaukiu abejingumo ar net pasipriešinimo? Ir ką gi turėčiau padaryti, kad mūsų gyvenimas vėlei įgautų spalvų, garsų ir kvapų, kad ne tekėtų pro šalį, apmusijęs ir apsinešęs dumbliais, o kunkuliuotų lyg gaivus kalnų upokšnis? Kad kiekvieną vakarą galėtume užmigti apsikabinę ir su šypsenomis prisimindami nuostabios mūsų dienos akimirkas, o nubusti svajodami apie dar vieną gražią mūsų laukiančią dieną ir galvodami, kaip galėtume vienas kitą nudžiuginti? Juk dar nesame kokie sukriošę senukai, kad negalėtume mėgautis mums skirto laiko dovanomis ir tikrai neprivalome savo gyvenimų nurašyti „į nuostolius“.

Taigi, vieną gražią dieną parašiau savo vyrui laišką. Papasakojau, kokia esu laiminga, kad jį turiu, kad man teko laimė drauge su juo auginti vaikus, kaip džiaugiuosi, kad iki šiol tebesame drauge ir kaip liūdžiu, kad mūsų gyvenimas, artėjant tokiai gražiai sukakčiai, prarado žavesį ir jėgą, tapo nuobodus, nuspėjamas ir pilkas.

Pripažinau, kad ir pati jaučiuosi dėl to kalta, ir kad net labiausiai trokšdama savo kaltes išpirkti esu per silpna ir nesugebu viena mums abiems įžiebti pirmykštės ugnies. Laišką užbaigiau žodžiais: „Tebemyliu Tave. Ir prašau: abu padarykime viską, ką galim, kad mūsų vaikai ir būsimi anūkai didžiuotųsi turėdami tokius šaunius, energingus ir mielus tėvus bei senelius“.

Mano mintys ir žodžiai – kaip sėklos – įkrito į gerą dirvą, nes, tikriausiai, ir vyras nebuvo patenkintas gyvenimu, kokį mudu pastaruosius metus gyvenome. Tad jau kitą dieną po manojo laiško buvau pakviesta į pasimatymą. Ir ne kur nors kitur, o būtent ten, kur kadaise, savo pažinties pradžioje, mėgdavome vaikštinėti, ir kur jis pirmą kartą mane pabučiavo. Ten mudviem ir vėl netrūko šnekos, netrūko gražių prisiminimų. O svarbiausia – susitarėme, kad nesižvalgysime atgal, o gyvensime žiūrėdami į priekį. Visa, kas skaudino ir žeidė, kas trukdė džiaugtis ir bendrauti atviromis širdimis, nusprendėme užrakinti slaptuose ir sunkiai atrakinamuose atminties stalčiukuose.

Ech, ta kasdienybės monotonija ir rutina... Tos pareigos ir prievolės... Tačiau iš visų jėgų tramdau save, kad ir vėl, kaip visada, nepradėčiau priekaištauti dėl ne vietoje numesto drabužio ar neišplauto puodelio, laiku neatlikto darbo. O juk išties nesunku sutvarkyti tokius menkniekius, galvoti, jog darai tai – kaip ir jaunystėje – nesiskųsdama ir su džiaugsmu – dėl savo mylimo žmogaus.

Nesu tobula ir aš, bet matau, kad ir mano žmogus tramdo save ir nerauko kaktos dėl jį erzinančių smulkmenų. Visa, kas anksčiau iššaukdavo konfliktus ir sukeldavo įtampą, vedusią link neapykantos, dabar mudu sukišome į tramdomuosius marškinius. Ir tik todėl kiekvieną dieną kokiu nors žodžiu, poelgiu ar šypsena mudu vėl pamažu artėjame vienas prie kito. Mudu grįžtame atgal. Ir jei mums bus duota laiko, drauge švęsime ne tik sidabrines, bet ir perlines, ir net auksines savo vestuves.

Dabar išties mokomės užmigti apsikabinę ir dėkodami Likimui už tai, kad esame drauge, ir kad į mūsų namus sugrįžta kadaise iš jų išguita romantika. Taip,– be pastangų mums nebūtų pasisekę. O šis pasakojimas galėtų būti įkvepiantis, paprastas, neįmantrus ir nesunkiai įgyvendinamas patarimas visoms poroms, kurios balansuoja ant mirštančių jausmų slenksčio. Neperženkite jo! Išsaugokite savo santuoką ne tik dėl vaikų, bet ir dėl savęs pačių, nes gyvenimas per trumpas gyventi jį nykiai ir be įkvėpimo. O pasiryžus viską užbraukti, nauji atradimai ir patirtys irgi nebūtinai bus džiuginantys arba bus laikini.

Šią istoriją konkursui „Mūsų meilė įveikė visas kliūtis" atsiuntė skaitytoja Roma. Laukiame ir jūsų pasakojimų!

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(8 žmonės įvertino)
4.6250

Top naujienos

Amerikos lietuvė – apie tai, kaip vos kelios savaitės jos nuomonę apie Trumpą pakeitė iš esmės: kažkada buvau didžiausia jo skeptikė (145)

Į Jungtines Valstijas emigravusi aktyvi moteris, buvusi liberalė Renata Underis sako, kad pastarasis...

Išdrįsus kalbėti vienai, apie Kėdainių priėmimo skyrių prabilo ir kiti: ten yra baisu (23)

Kėdainiuose įvyko grandininė reakcija: vienam žmogui socialiniame tinkle papasakojus nemalonią...

Valdžiai ruošiantis mažinti mokesčius, verslininkai ženklių pokyčių nesitiki: daugiau išlaidauti gyventojų tai nepaskatins (10)

Valdžia šiuo metu svarsto, ar mažinti darbo apmokestinimą. Verslininkų ir ekonomisto nuomone,...

Kraupi pramoga – žmonių zoologijos sodai – buvo viena pelningiausių XX a. pradžios šou verslo krypčių (193)

XX amžiaus pradžioje atėję į zoologijos sodą Europoje ar Jungtinėse Valstijose, narvuose...

Savaitgalį į Lietuvą plūstels šiluma: sušils iki 26 laipsnių (1)

Nors šeštadienį ir sekmadienį sinoptikai prognozuoja trumpalaikį lietų, į šalį plūstels ir...

Vitalija Guobė

Vyresnioji karta ir jos beprotiškas lytinis gyvenimas: tik neapsimeskit, kad nežinojot N-18 (5)

Gera dalis Lietuvos senjorų išmuštruoti sovietinės tradicijos „seksas ne senukams“, todėl...

2 kartą ištekėjusi moteris: santykiuose svarbiausia ne meilė – įsitikinau (127)

Santuoka – dviejų žmonių susiėjimas, tikėtina, ilgam. Kai kurie išsiskiria po 2 mėnesių, o...

Emigrantus įdarbinantis ūkininkas: gaudami apie 800 eurų, į užsienį jie nebevažiuoja (406)

Karantinui sustabdžius keliones, keičiasi ir sezoninių darbuotojų darbo rinka. Nors atlyginimus...

PSO atnaujino siūlymus dėl apsauginių kaukių: kam ir kur patartina jas dėvėti (19)

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) penktadienį atnaujino apsauginių kaukių dėvėjimo gaires,...

Naujus santykius kurianti Monika Kvietkutė apie vestuves negalvoja: kai vieną kartą atsikandi, tai antrą nelabai ir norisi (99)

Monika Kvietukutė išgarsėjo dar visai jaunutė, dainuodama merginų grupėje „Pop ladies“....

|Maža didelių žinių kaina