aA
"Nežinau, kaip toliau gyventi, išeiti negaliu, o ir pasilikt nenoriu", - prisipažįsta antroje santuokoje gyvenanti, vaikus auginanti moteris. Jai atsakymo ieško psichoterapeutas Olegas Lapinas.
© Shutterstock nuotr.

Negaliu papasakoti visko, tam reikėtų be galo daug laiko ir pastangų. Pamėginsiu papasakoti esminius dalykus, įvykius ir jausmus, tai, dėl ko kreipiuosi pagalbos. Galbūt taip galėsiu sužinoti tai, ko nematau pati gyvendama šioje situacijoje.

Pirmiausia, tai mano antra santuoka. Išsiskyriau su vyru, kuris nebuvo pasiruošęs rūpintis manimi ir dukra. Antrasis ir dabartinis mano vyras įsivaikino mergaitę, žadėdamas ją mylėti kaip savo. Kartu sugyvenome dar du vaikučius.

Pirmoji mergaitė neįgaliukė, turi problemų mokantis, daug ko nesupranta, sunkiai pasakoja ir atsako į klausimus. Pirminė diagnozė - autizmas, vėliau raidos sutrikimas, lydimas stereotipinių judesių ir elgesio, galiausiai protinis atsilikimas ir pan....

Nežinau ar dėl to, ar dėl biologinio ryšio nebuvimo, tėtis iš jos reikalauja maksimaliai. Galbūt aš perdėtai tai pastebiu, o galbūt išties nesąmoningai jis jos nemyli, prisimindamas mano pirmąjį vyrą... Dėl to gana dažnai kyla konfliktai, kurie baigiasi niekuo, nes tiesiog nusileidžiu...

Kitas dalykas - mano ir vyro asmeniniai santykiai.

Kartu esame 10 metų, tikrai negaliu papasakoti visų sunkumų, kuriuos išsprendėme arba ne, papasakosiu apie paskutinius įvykius. Aš nedirbu, nes prižiūriu tris vaikus, o neįgalios mergaitės palikti vienos negalima.

Toks buvo mūsų susitarimas šeimoje, kad vyras dirba, o aš kol kas auginu vaikus. Nesupraskite neteisingai, turiu aukštąjį išsilavinimą, galėčiau dirbti, bet tikrai nesigailiu dėl savo dabartinio gyvenimo būdo.

Mano vyras, ganėtinai sėslus žmogus, kartas nuo karto vyksta į darbinius vakarėlius su nakvyne, nes jam reikia pailsėti. Aš tuo tarpu visada namie, bet, pasak jo, tai mano problema, kad neturiu draugų.

Paskutinį kartą kategoriškai atsisakiau palaiminti jo eilinę išvyką su nakvyne. Žiauriai susipykom, pagrasinau, kad pasakysiu jo močiutei (jis neturi tėvų), net jei ji numirtų nuo tokios žinios.

Močiutė turi bėdų su širdim, tikrai nebūčiau jai sakiusi (ji tikrai nepalaikytų jo kelionių), tiesiog pykčio apimta taip pasakiau. Jo atsakymas buvo: „tik pabandyk ir keliausi jai iš paskos...“  Tai mane tiesiog užmušė, bet ne iš karto. Po to vyras eilinį kartą žadėjo nusižudyti, galiausiai pati atsiprašinėjau...

Be abejo, jis išvažiavo, manęs neėmė, nes ten visi buvo be antrų pusių. Jis išvažiavo, o nuoskauda liko. Kuo toliau, tuo labiau prisimenu jo žodžius arba tai, kai anksčiau susipykus žadėjo išmest mane iš namų, o vaikus auginti pats.

Finansiškai esu priklausoma nuo jo, gyvenu jo bute iš jo atlyginimo. Išeiti neturiu kur, bet ir gyventi taip negaliu. Juk gyvenimas šeimoje nėra tik stogas virš galvos ir maistas.

Nepaisant visko, aš jį myliu. Kalbėjomės apie viską daugybę kartų, bet nepadėjo, galiausiai ėmiausi stikliuko, akimirkai užsimiršau, bet ir tai nepagelbėjo. Tokios smulkmenos, kaip kad jis žiūri tai, ką nori žiūrėt per TV, tiesiog perjungia kanalą be jokio paaiškinimo, veda mane iš proto ir kaskart primena, kad ir televizorius yra jo.

Nežinau, kaip toliau gyventi, išeiti negaliu, o ir pasilikt nenoriu. Patarkit...

Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas

IŠEITI NEGALIU, O PASILIKT NENORIU

Patarti jūsų situacijoje galima, tačiau iš šono patarti - viena, o padaryti ryžtingą žingsnį - kita. Žingsnis išsiskirti su žmogumi, su kuriuo yra du vaikai, kurio bute ir už kurio pinigus gyveni - tai būtų labai neapgalvotas žingsnis į nežinią. Ir ryžtis jam gali tik žmonės, kurie labai pasitiki savimi ar likimu - nerūpestingi ir labai vertinantys savo laisvę.

O jūsų atveju akivaizdi būtent nelaisvė. Jūsų vyro elgesys prie televizoriaus labai iškalbingai rodo, kas jūsų šeimoje ką valdo. Vyro pinigai, butas - vyro ir valdžia. Žinoma, visai gali būti, kad nesąmoningai ir jūs jį valdote. Žinoma, grasinimas viską papasakoti močiutei - tai tik vienas ir nepavykęs bandymas tai padaryti. Tačiau yra ir subtilesnių už skundimą būdų.

Jūs nieko nerašote apie tai, kokia veido išraiška jūs jį pasitinkate, kokia būtent „meilės kalba“ galite jį mylėti, o galite ir nemylėti. Taip, juk jei jūs žinote, kad vyrui patinka prisilietimai - galima jo neliesti. Jam patinka pietūs - galima jų neruošti. Jam patinka vaikai - galima su jais išvykti - štai ir gaunasi, kad prie kelių meilės kalbų visuomet yra ir keli nemeilės būdai. Ir tuomet išeina, kad ne tik jis jus, bet ir jūs jį galite valdyti, tik ne finansiškai, o psichologiškai.

Tačiau ir šiuo atveju gaunasi nelaisvė. Ir tai, jog jūsų vyras grasino žudytis, ir tai, kad kažkaip įtemptai ir nervingai jis nori jūsų palaiminimo savo išvykoms su nakvyne - tai rodo, jog ir jis priklauso nuo jūsų. Kaip? Pavyzdžiui, štai kaip: jis gali pažiūrėjęs jums į akis pasijusti kaltas, o gali jūsų akyse rasti atleidimą ir džiaugsmą. Jis gali su jumis mylėtis, o gali ir pamatyti jūsų nugarą.

Žinoma, jums atrodo, kad jis turi galimybių laisviau už jus elgtis seksualinėje srityje - tačiau ar lengva jam tai daryti išlaikant švarios sąžinės jausmą? Jei jis būtų visiškas psichopatas be sąžinės - galbūt ir taip, tačiau iš jūsų laiško atrodo kitaip. Kažkas neišsakyto yra tarp jūsų, ir jūs tai žinote.

Iš čia kyla pirmas kelias į laisvę - atvirumas. Atvirumas apie tai, kas vyksta tarp jūsų, kas ką jaučia ir ko nori. Ne visi vyrai ir ne visos moterys mėgsta ir moka būti atviri. Daug kas mano, kad tai tik būdas įskaudinti, sugadinti nuotaiką, atstumti savo sutuoktinį.

Ramiau ir saugiau atrodo nutylėti, praryti, nusileisti ir užmiršti tai, kas nepatinka. Bet tuomet ima veikti stiprūs netiesioginiai pykčio reiškimo būdai, kurie vadinasi „pasyvi agresija“. Ji reiškiasi tuo, kad jūs kažkokius sutuoktinio prašymus pamirštate, kažkam atkakliai tyliai priešinatės, mylėtis nebenorite, susitikus tylite...

Visa tai labai kontrastuoja su pirmais santuokos metais, kai ir kalbėdavotės dažniau, ir įdomūs buvote vienas kitam ir lovoje, ir ne tik.

Vienas iš sutuoktinių tokiais atvejais ima ieškoti kompensacijos „šone“ - kad ir draugiškose išvykose, kitas ieško paguodos fantazijose, internete ar serialuose. Sutuoktinis ima kelti įtampą, su juo pasidaro sunkiau, nei be jo. Ir štai jei daugiau kęsti nebeįmanoma, įvyksta audringas konfliktas. Išsakoma visa tiesa į akis.

Dažnai tuo metu - pavėluotai, nes labai atšąla jausmai. Žmonės rėkia, tranko durimis. Tačiau jei pasikalbėti atvirai anksčiau, nei prispaudžia reikalas - galima prie to, kas nepatinka, pridėti šiltus žodžius apie tai, kas sutuoktinyje patinka. Ir tuomet vietoj konflikto gaunasi santykių praskaidrinimas. O tai išlaisvina - juk tiesa dažniausiai žmones išlaisvina, tik už tai mokama tam tikra kaina.

Antras kelias į laisvę yra savo kainos, o tuo pačiu - savivertės pajautimas ir investicija į save. Jūs gal ir nesutiksite su tuo, bet motinystė turi savo kainą. Moteris turi aukštą išsilavinimą, o priversta sėdėti namuose. Ji dar nesena, o priversta nustoti flirtuoti su kitais ir žavėti aplinkinius.

Jūs rašote, kad tai jūsų pasirinkimas, tačiau ar neatsitiko taip, kad jūs tiesiog privertėte save patikėti, kad nei jūsų išsilavinimas, nei išvaizda, nei galimas darbas jums neįdomūs?

Motinystė, ypač auginant tris vaikus - pakankamai laiko atimantis dalykas. O jeigu dar jūsų vyresnioji mergaitė neįgali - auginimas kainuoja jums daug energijos. Už motinystę pas mus nemoka pinigų, tačiau kaip jūs manote, kokio atlyginimo sau norėtumėte už vaikų auginimą? Nebijokite taip galvoti. Kiek? Keli tūkstančiai už kiekvieną vaiką į mėnesį?

Tuomet pabūkite ciniška ir pagalvokite: kas, jūsų manymu, kada nors jums sumokės tuos pinigus? Vyras? Jis mano, kad tai savaime suprantama - jūs auginate vaikus, o jis uždirba. Vaikai? Jie turės jus palikti, ir visai nesiruoš atidavinėti jums kažkokių skolų.

Galbūt jūs tikitės, kad viską matantis Dievas numatė jums atpildą už jūsų pasiaukojimą? Dievas turi svarbesnių reikalų.

Tad ką, jei jūs pati save apdovanosite pasitaikius pirmai progai? Ką, jei leisite sau paprašyti, pasiūlyti, pačiai sau padovanoti tiek, kiek įvertinsite savo triūsą su vaikais? Tik neskubėkite sakyti: „tai neįmanoma“. Neįmanoma duoti ir duoti visą gyvenimą nieko neimant.

Prašyti ne tik įmanoma, bet netgi ir Šventajame rašte patariama: „Prašykite ir bus duota jums“. Ko prašyti ir iš ko - nuspręskite pati. Turėkite omenyje, kad žmonės vertina kitus tiek, kiek į kitus įdeda. Jei jūsų vyras negirdi iš jūsų jokių prašymų, jokių įgeidžių- jis mažai jus vertina. O jei jis į jus investuotų daugiau jums svarbių „meilės kalbų“ - tai aukščiau jus ir vertintų. Kokios tos jūsų „meilės kalbos“ - jums geriau žinoti.

Ir paskutinis klausimas - apie vaikus. Iš jūsų laiško galima pastebėti, kad jūs jaučiatės kalta prieš pirmą vaiką dėl nepakankamos meilės. Tikrai, gali būti, kad šis vaikas nepatogus auginti, nesuteikia jums progos savimi didžiuotis, primena buvusį vyrą ir, be to, kažkiek atsistoja tarp jūsų ir dabartinio vyro. Nėra lengva priimti jį visa širdimi.

Tačiau jūs aiškiai reikalaujate to iš savęs. Priimti mergaitės atsilikimą ir autizmą galima, tačiau tam reiktų, kad jūs priimtumėte savo pačios trūkumus be gėdos, ir kad pastebėtumėte dukros mažus pasiekimus. Taip, jos maži žingsneliai, net jei ji išmoktų rašyti dar vieną raidę - kur kas didesnis pasiekimas, nei kitų dukrų dešimtukai ketvirtyje.

Pasidžiaukite mažais jos žingsniais, kai ji mokosi. Aš esu dirbęs su psichiškai atsiliekančiais vaikais, ir žinau, kad tai įmanoma. O kas dėl savęs pačios priėmimo - labai patarčiau jums kur nors susirasti seną lenkų pedagogo J.Korčako brošiūrą „Kaip mylėti vaiką“. Jūs suprasite, kodėl.

Sėkmės jums.
Olegas Lapinas

Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Sirijoje žuvusio „Vagner“ samdinio artimieji: neleido net karsto atidaryti (49)

Šių metų balandžio viduryje į Rusijos miestą Čitą iš Sirijos buvo pargabentas privačioje...

Žemės ūkio turizmas Baltarusijoje: mitologija, „dalelė SSSR“ ir savininkai-pensininkai (2)

Šiuolaikinis Lietuvos žemės ūkio turizmas dešimtmečiu vyresnis už Baltarusijos: ši verslo...

Prasidės tikrieji rudens nemalonumai: Lietuvą skandins lietus (4)

Anticiklonas savo pozicijas užleidžia labai nenoriai. Šiandien jis dar žada nepastoviai debesuotus...

Krepšinio aikštelėse – smurto proveržis: nokautai Lenkijoje ir Austrijoje epizodų įrašai (3)

Šeštadienio vakaras buvo neramus Europos krepšinio aikštelėse. Net dviejų šalių – Lenkijos...

Pasipiktinusi mama beda pirštu į savivaldybės apsukrumą: tai vaikų luošinimas (176)

„Neverkite, mamytės, jeigu jūsų vaikas negavo vietos valstybiniame darželyje. Jums pasisekė“,...

Rapšys įspūdingai pagerino rekordą ir laimėjo auksą – visus varžovus pralenkė net 6 sek. (18)

Vroclave (Lenkija) vykstančiose XXIX Marka Petrusewicza atminimo plaukimo trumpajame (25 metrų)...

Į Lietuvą grįžusi ir mažą miestelį pamilusi lietuvė: atrodo, čia net vaikai gimsta kitokie (125)

Monika Peldavičiūtė gyvenimą kūrė milijonus gyventojų skaičiuojančiuose miestuose, tačiau...

Indijoje viešėjusi kaunietė: šią šalį rekomenduoju tiems, kurie pasiryžę daug ištverti (49)

„Oro uoste, Amsterdame, sutikau pasaugoti paryžiečio, skrendančio į Indiją, lagaminą. Kai jis...

Ispanijoje – skausminga Messio trauma, kuri užtemdė svarbią pergalę

Šeštadienio vakarą buvo žaidžiamos trejos Ispanijos „La Liga“ čempionato 9-tojo turo...

Apie modelių tragedijas ryžosi prabilti ir manekenė Radvilė Labutytė: pasinaudoti merginomis siekia ne vienas (116)

Iš Lietuvos kilusiam modeliui Radvilei Labutytei jau seniai ne naujiena darbotvarkė, kurioje –...