Su vyru gyvename kartu jau 8 metus. Tikrai vienas kitą mylime, bet žinoma, kaip ir kiekviena šeima išgyvenome nemažai duobių, sunkumų, santykių nesusipratimų, bet tai normalu kiekvienoje santuokoje.
Tačiau paskutinis įvykis mane verčia labai kankintis ir vis klausti savęs, ar sugebėsiu atleisti ir šį kartą, kaip ne kartą atleidome vienas kitam. Bet ne tokiu sukrečiančius įvykius.
Šiuo metu laukiame šeimos pagausėjimo, planavome, laukiuosi dvynukų, žinoma, santykiai šiek tiek įsitempę, nes man sunku, visada pavargus esu, esu pakankamai nutolusi nuo jo, šaltoka jam, lovoje reikalai kiek prastėja, bet ne taip, kad jų visai nebūtų.
Žinau kad visa tai yra laikina. Niekada jis man nepriekaištavo dėl šitų dalykų, supranta ir jis. Ir viena naktį buvo linksmybių vakaras, buvo svečiai, draugai. Kai jau viskas baigėsi, aš nuėjau miegoti, o vyras nuėjo dar su kaimynais po paskutinį tostą pakelti, parūkyti ir sakė grįš tuoj pat. Taip, žinoma, yra buvę ir anksčiau, ir jis grįždavo be jokių niuansų. O šį kartą negrįžo...
Prabudau paryčiais, o jo nėra, nuėjusi radau lovoje su kita moterim. Ryte paklausiau, ką jis padarė, kodėl viską sugriovė, mūsų santykius, gyvenimus? Atsakymas tik vienas, kad jis nieko neprisimena. Ar gali būti, kad ji juo pasinaudojo, nes ji nekokios reputacijos?
Kaip man ištverti, kaip man protingai pasielgti? Žinau, kad jis mus besąlygiškai myli, nes sėdi, verkia, į akis negali pažiūrėt, kaltę siaubingą jaučia, kankinasi. Ir visi žino aplinkui, kad jis labai lauke vaikučių, kad labai planavo mūsų ateitį.
Patarkite man, miela psichologe, kaip viską ištverti? Ar reikia tikėtis, kad tai galėjo būti nebe pirmas kartas? Ar atleisti dėl šeimos? Nes vienas vaikas jau yra, o dar du pakeliui.
Visą gyvenimą kartu svajojome apie savo ateitį, apie namus, kokius turėsim, apie keliones, kur keliausim, apie senatvę, kaip kartu ją leisim... Patarkit, nes bijau kad mano jausmai jam gali mane suklaidinti...
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Turėtų būti be galo sunku ir skausminga patirti sutuoktinio išdavystę. Ypatingai besilaukiant, kuomet saugumas, troškimas būti apsaugotai yra išreikštas gana stipriai ir atlieka svarbų vaidmenį.
Tokia patirtis natūraliai nuveda prie klausimo, o kaip būti toliau? Kuo tikėti ir kliautis? Šioje vietoje neišvengiamos abejonės santykiu, kuris atrodė gražus ir šiltas, kito asmens pasirinkimu ir jo esmine ištikimybe jums ir judviejų santuokai.
Susidūrimas ir sutuoktinio neištikimybė paprastai sužadina labai gilius jausmus ir neretai jie ima valdyti, užimdami kone pagrindinį vaidmenį santykiuose. Tuomet iškyla aukos ir skriaudėjo vaidmenys.
To, kuris buvo išduotas, nesaugumas, nepasitikėjimas, kančia bei suklydusiojo kaltės ir gėdos išgyvenimai. Yra tarsi sprendžiamas klausimas: pasigailėti ar ne? Ir kitas: bus pasigailėta ar ne?
Iš tikro atleidimo vaidmuo patyrus išdavystę yra be galo svarbus, tačiau iki jo verta atpažinti, kad tai įvyko dviejų žmonių santykyje. Ir kad tas ryšys buvo toks, kuriame tai galėjo įvykti.
Galima pradėti net ir nuo nėštumo laiko. Jis išties nelengvas moteriai. Be fizinių pasikeitimų, neretai atsirandančių kūno ribotumų moteris patiria netikėtas emocines reakcijas, dažnai sunkiai suprantamas vyrui. Moteris tarsi ima suktis kitoje orbitoje, nori nenori ne visai aplink savo sutuoktinį.
Kūdikio auginimas savo kūne yra darbas, kurį ji turi atlikti, ir kuriam reikia nemažai fizinio, psichologinio ir dvasinio įsitraukimo, net jei kartais įsivaizduojame, kad tai tik šiek tiek pakitusi būsena.
Taigi moters vidiniai ir išoriniai pokyčiai neabejotinai yra, net jei jų stengiamės nepastebėti ir nesureikšminti. Ir, be jokios abejonės, su tuo susiduria vyras. Keičiasi ne tik jo žmonos kūnas, bet ir jos buvimas, o tai keičia judviejų santykį, vaidmenis.
Sutuoktiniai patiria iššūkį tuo atveju, jei abu pasilieka su savo pasikeitimo patyrimu bei jausmais, kurie iš to kyla ir apsipina lūkesčiais, neretai neišsakytais kitam. Laukimu, kad vyras būtų kantrus ir supratingas, o moteris labiau žiūrinti ne tik į save, bet ir į sutuoktinį ir panašiai.
Tačiau kai jaučiame, kad kažkas vyksta su mumis, neabejotinai tai liečia ir šalia esantį asmenį. Pora yra per daug vientisas organizmas, kad galėtumėte tikėtis, jog jūsų išgyvenami sunkumai nelies kito arba atvirkščiai.
Kur link vedu? Ogi prie to, jog sutuoktiniai, norėdami išlikti artimi vienas kitam, net ir maloniuose sunkumuose privalo kalbėtis. Kalbėtis ir klausytis vienas kito apie tai, kaip išgyvenate laiką, kuris yra ne tik laukimo bet ir iššūkio laikas.
Kaip tai siejasi su išdavyste? Tikrai negalėčiau imtis prognozuoti, kaip tai nutiko, kieno tai iniciatyva ir ar tai pirmas kartas ar ne, tačiau nesidalinimas, nekalbėjimas apie svarbius asmeninius išgyvenimus ir sukuria atstumą tarp sutuoktinių, tuščią erdvę, į kurią gali patekti kiti žmonės. Žinoma, tą erdvę nebūtinai turi užpildyti išdavystė, tačiau sunkumuose atsiriboję nuo savo sutuoktinio, asmenys daug lengviau pasiduoda pagundai patirti artumą (tiek fizinį, tiek emocinį) su kuo nors kitu.
Lygiai tas pats principas išlieka jau patyrus neištikimybę. Kuomet norisi ieškoti kaltų ir nukentėjusių, kur kas konstruktyviau ieškoti, kas atsitiko su jūsų bendryste, kad tai galėjo įvykti.
Čia vėlgi nuoroda į pokalbį. Į pokalbį apie tai, kaip kiekvienas jautėtės ir išgyvenote savo santuoką, iki kol įvyko neištikimybės faktas. Taigi prieš svarstant ar atleisti, ar vėl priimti, ar pasigailėti dėl vaikų ir buvusios gražios šeimos vizijos, verta atsigręžti vienas į kitą ir paklausti, o kas tarp jūsų vyksta? Kaip tai išgyvenate kiekvienas iš jūsų atskirai? Kaip prie to atėjote? Kokie kiekvieno iš jūsų žingsniai didino erdvę tarp jūsų, skatino vis labiau suktis į save ir nematyti kito?
Taigi sprendžiant sudėtingus išgyvenimus poroje, nederėtų pasilikti savo asmeniniuose svarstymuose, prielaidose ir sprendimuose. Esate pora ir dėl to verta bei labai drąsintina tai išgyventi dviese. Ryžtantis eiti į pokalbį ir leidžiant jam vykti.
Labai didelė tikimybė, kad patirta nuoskauda ir emocijos ims viršų ir susitikimas taps tiesiog kaltinimų ir nepasitenkinimų vieta. Dėl to būtų nuostabu, jei turėtumėte galimybę bent keliems susitikimams su poros konsultantu ar terapeutu, kuris pagelbėtų vienas kitam atsakyti ir išgirsti esminius klausimus, padedančius pamatyti ir to matymo šviesoje priimti sprendimus.
Rekomenduojama literatūra:
Yves Dalpe „Neištikimybė nėra banali“, 2009 m.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
