Su vyru pragyvenom 24 metus. Turime du vaikus. Tuokėmės jauni, be meilės. Tiesiog norėjome abu pabėgti iš namų, tėvų kontrolės. Manėme, kad kartu gyvendami padėsime vienas kitam, apsiprasime. Gal teisingiau būtų sakyti, kad taip galvojau aš. Vyras tikino, kad myli...
Kokios skyrybų priežastys.
Skirtingi išsilavinimai (mano aukštasis, magistras, jo – profesinis);
Mes iš skirtingų šeimų (aš augau miestiečių šeimoje, jis – kaimo vaikas);
Skirtingi ateities planai (aš turiu tikslų, jų siekiu, o jam gerai kaip yra);
Man gėda su juo rodytis draugų kompanijose, nes jis elgiasi nekultūringai: garsiai šaukia, įžeidinėja kitus ir mane jų akivaizdoje, net peiliu ir šakute neišmoko valgyti;
Skirtingai suvokiame pagalbą vaikams (aš noriu, kad vaikai studijuotų Vilniuje, universitete, o jis mano, kad jei jau neturime pinigų, tai mokytis ir nereikia);
Namuose mes niekada neturėjome apie ką kalbėti...
Kodėl nesiskiriu?
Sunku įskaudinti, nes jis visada stengėsi būti toks geras vyras, koks jam atrodė geras (negėrė, buvo ištikimas, stengėsi padėti man buityje; nors uždirbdavo nedaug – visus pinigus padėdavo į vieną bendrą vietą, sau kažko brangesnio nesipirko);
Skaudu, kad turėčiau palikti jį nuskriaudus materialiai, nes dviejų kambarių butas buvo mano tėvelių dovana, pasidalinusi neturėčiau kur gyventi;
Skaudu, nes jis stengiasi dirbti sunkesnį darbą, kad pinigėlių padaugėtų, bet jam nesiseka;
Skaudu, nes kai pasakiau jog jį palieku, pataikauja, gamina valgyti;
Bijau, kad viena negalėsiu išlaikyti dviejų studentų vaikų;
Nerimauju, kad ateityje atsisukus atgal suprasiu, jog suklydau, paleidau gerą žmogų;
Labai noriu šalia savęs tikro draugo, bendraminčio, panašaus išsilavinimo, panašiai žvelgiančio į pasaulį žmogaus, tik ar rasiu tokį?
Skaudžiausia, kad vis abejoju, o laikas bėga. Gyvent karu negaliu, įtampa neišpasakyta, net vaikai prašo skirtis, o vis delsiu, mąstau, ryžtingai nenutraukiu santykių.
Pas psichologą privačiom konsultacijom neturiu lėšų... O sveikata jau pradeda šlubuoti...
