Tam ryžtamasi dėl įvairių priežasčių. Būna, kad pora kartu gyvena jau seniai, jausmai vienas kitam išblėsę, o taip norisi stiprių emocijų.
Kita priežastis – vienas iš partnerių antrajam skiria pernelyg mažai dėmesio. Kartais svetimavimui pasiduodama keršijant ir trokštant tokiu būdu patvirtinti savo vertę. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai paprasčiausiai pasiduodama silpnumo akimirkai...
Bet ką daryti, jeigu neištikimybė – jau įvykęs faktas? Nors žmogus jautėsi turįs svarias priežastis ryžtis šiam poelgiui, po jo dauguma jaučia kaltės jausmą prieš savo partnerį. Tuomet svetimavusiam kyla klausimas – ar nevertėtų prisipažinti ir atgailauti dėl savo poelgio, nes antrajai pusei atleidus, viskas grįžtų į savas vėžes.
Kai kuriuos neištikimybės sukeltas kaltės jausmas taip prislegia, kad žmogus ryžtasi atskleisti visą tiesą netgi rizikuodamas prarasti partnerį ar bent jau jo pasitikėjimą ir gerus santykius.
Tik prieš prisipažindami partneriui apie neištikimybę gerai apgalvokite – ar verta tai daryti? Ar šis prisipažinimas bus kam nors naudingas? O gal jis atneš vien žalą?
Kodėl papasakoti norisi
Pirmiausia panagrinėkime, kodėl žmogus apie svetimavimą nori papasakoti savo partneriui. Prisipažinti skatina įvairios priežastys.
Pirma, kai kurie mano, kad viskas, kas slepiama, vieną dieną vis tiek išaiškės – net jeigu ir bandoma slėpti neištikimybę nuo savo partnerio, anksčiau ar vėliau jis vis tiek tai sužinos. Ir sužinos greičiausiai iš svetimų žmonių, kurie neištikimybės aplinkybes gali nupasakoti kiek kitaip, o tuomet teisintis ir aiškinti šio poelgio priežastis bus kur kas sunkiau nei tuo atveju, kai prisipažįsti pats.
Antra, yra galvojančių, kad pats apie neištikimybę prisipažįstantis žmogus iš šalies atrodo taip, lyg atliktų kažką kilnaus ir bylojančio apie jo aukštas moralines normas.
Išeitų, kad jis padarė klaidą, tačiau sąžinė neleidžia tylėti, jis negali gyventi su melu, apgaudinėti savo antrosios pusės ir panašiai. Tokiu atveju žmogus ateina atgailaudamas ir numanydamas, kad turi ganėtinai didelį šansą sulaukti atleidimo.
Vis dėlto, neretai toks elgesys tėra manipuliavimas, visiškai negarantuojantis nuoširdžios atgailos ir neužkertantis kelio pakartotinei neištikimybei. Jeigu jo moralės normos tokios aukštos, o jis pats toks kilnus, kad negali tylėti, kyla klausimas – kodėl tai nesutrukdė jam atsispirti neištikimybės pagundai?
Trečioji priežastis – nesąmoningas troškimas atkeršyti partneriui, priversti jį kentėti. Kartais neištikimybę paskatina santykiuose atsirandantys sunkumai, nedėmesingumas ar vieno partnerio abejingumas kitam.
Kartais – ankstesnė partnerio neištikimybė. Tokiu atveju pasakodamas apie savo neištikimybę, kokia forma tai bedarytų, svetimautojas bando priversti savo antrąją pusę kentėti.
Dar viena noro prisipažinti svetimavus priežastis – siekis sukelti partnerio pavydą ar susigrąžinti jo susidomėjimą. Kartais, padedamas neištikimybės ir po jos einančio prisipažinimo, žmogus siekia savų tikslų. Juk dažnai būna, kad seniai kartu gyvenančios poros santykiai tampa nuobodžiais, vienodais ir nuspėjamais, partneriai netenka susidomėjimo vienas kitu.
Tokiu atveju neištikimybė tampa, viena vertus, sielos klyksmu, kita vertus, mėginimu paveikti santykius, suteikti jiems emocionalumo. Tai tarsi galimybė atkreipti į save dėmesį ar įsitikinti, jos situacija nebepataisoma, kitaip tariant, santykiai išsisėmė.
Prisipažinimą paskatinti gali iš tiesų nepakeliamas kaltės jausmas, taip slegiantis svetimavusįjį, kad jis prisipažįsta vien norėdamas palengvinti kaltės jausmą ir gauti pelnytą bausmę ar trokštamą atleidimą. Tokiu atveju atgailavimas skamba nuoširdžiai, nes dažniausiai paaiškėja, kad žmogus stipriai kenčia dėl savo klaidos ar akimirkos silpnumo, pastūmusio jį į neištikimybę.
Tokiu atveju labai tikėtina, kad neištikimybė ateityje nepasikartos, porai pavyks įveikti sudėtingą etapą ir „sustyguoti“ santykius. Pasitaiko ir tokių atvejų, kai po neištikimybės santykiai netgi pagerėja, nes prisipažinimas suteikia porai galimybę atvirai pasikalbėti apie jiems svarbius santykių aspektus ir kartu surasti išeitį iš sudėtingos situacijos.
Gali būti, kad yra ir daugiau priežasčių, verčiančių žmogų žengti neištikimybės keliu, o vėliau apie ją prisipažinti. Jeigu jūsų gyvenime susiklostė tokia situacija, kad išdavėte savo partnerį ir dabar negalite apsispręsti, ką daryti toliau – prisipažinti ar nutylėti – pirmiausia pabandykite suvokti savo poelgio priežastis ir motyvus, verčiančius prisipažinti.
O kas toliau?
Verta prisipažinti ar geriau nutylėti – vienareikšmiško atsakymo į šį klausimą nėra. Abu pasirinkimai turi savų pliusų ir minusų.
Būna, kad prisipažinimas abiem partneriams tampa pretekstu išsiaiškinti, kas vyksta jų santykiuose, kodėl jie ėmė vienas nuo kito tolti, paskatina pakalbėti apie kiekvieno širdyje susikaupusias nuoskaudas, išsakyti vienas kitam savo nepasitenkinimą ir pabandyti surasti būdą pagerinti situaciją, tuo pačiu išsaugant santykius.
Kartais prisipažinimas kaip tik gali tapti išsiskyrimo priežastimi. Juk kiekvienas žmogus turi savo požiūrį į neištikimybę ir savo viziją, kaip reikia tokiu atveju elgtis. Kai kurie neįsivaizduoja santykių tęsinio, jeigu partneris neatsispyrė neištikimybės pagundai. Jie įsitikinę, kad sudaužytos taurės sulipdyti neįmanoma, o prarasto pasitikėjimo susigrąžinti nepavyks. Tokiu atveju prisipažinimas santykiuose gali padėti paskutinį tašką.
Bet kokiu atveju, kokį sprendimą priimsite – prisipažinti ar nutylėti – verta pagalvoti ne tik apie save, bet ir apie savo partnerį, jo jausmus ir tai, kaip jis jausis išgirdęs apie jūsų neištikimybę.
