Privertė susimąstyti. Iš tikrųjų tiesos yra šiuose žodžiuose. Vyrai, nors mes ir galvojame, kad nesuprantame jų, iš tikrųjų yra labai paprasti ir pakankamai tiesmuki. Jie nesistengia galvoti per daug sudėtingai, na, kam gi dabar vargintis...
O moterys - kita kalba. Kartais, norėdamos kažką gauti, mes sukuriame visą strateginį planą, kad jį įgyvendintume, laukiame ne dieną ir ne dvi, kantriai tykome tinkamos akimirkos, kai galėsime panaudoti savo slaptuosius ginklus.
Taigi mano draugo istorija labai paprasta, jis - sėkmingai dirbantis ir savo būstą turintis vyriškis. Smagu buvo žiūrėti, koks laimingas jis buvo ir kaip vis sakydavo, kad ji ir yra ta vienintelė. Pasirodo, tik ji buvo jam vienintelė, jis jai - nelabai...
Moteris buvo kiek jaunesnė už jį, turėjo 4 metų sūnelį. Aj, nepaminėjau, ji buvo lietuvaitė (mano draugas - anglas). Kartu jie buvo beveik dvejus metus, bet taip jau nutiko, kad moteris tik naudojosi juo, na, argi nepatogu - namais pasirūpinta, sūnus prižiūrėtas...
Čia jau toks rimtesnis pavyzdys, manau, pritarsit, kad tikrai negražiai pasielgė, bet aš kažkaip pagalvojau, kad mes kiekviena ir turbūt kiekvieną dieną elgiamės lapiškai.
Aš tai tokios nuomonės – na, kodėl gi nepasinaudojus situacija ir neišpešus iš to naudos, jei tai akivaizdžiai įmanoma? Kad ir paprasčiausia kasdienė situacija: paskutinę minutę įbėgi į traukinį ir visai pamiršti, kad tavo Oyster`io kortelės galiojimas baigėsi vakar. Ką gi, išlipus iš traukinio nutaisai pačią gražiausią šypseną ir eini kalbėti su prie vartelių stovinčiu vyriškiu. Nemeluosiu, bet tikrai nebuvo nei karto, kad nepraleistų per tuos vartelius, dar geros dienos palinki.
Darbiniu atžvilgiu, nesigiriu, bet man labai pasisekė, kurį laiką buvau vienintelė moteris kolektyve. Patikėkit - rojus! Jokių paskalų, jokių apkalbų, o pažiūrėkit, moteriški kolektyvai ne veltui ir vadinami gyvatynais, nes ten jei jau tau geriau sekasi, būsi apkalbėta iš visų pusių, ir tikriausiai nuteista, kad miegi su visais iš eilės, nes paaukštinimą gavai tu, o ne kažkas kitas...
Deja, iš karčios patirties padariau išvadą, kad netgi ir draugėmis negali pasitikėt. Mes, moterys, dažna esame pavydžios, intrigantės, o nereta dar ir su dviem veidais. Kai norisi išpešt naudos, kiekviena nutaisysim nekaltą veidelį ir suplasnosim blakstienom: pažiūrėkit į mane - nekaltumo įsikūnijimą, na, argi aš galėčiau... Bet už to nekalto veidelio ir plazdančių blakstienų dažnai slepiasi pats Liuciferis su savo juodžiausiom mintim.
Vargšai tie vyrai, kai pagalvoji, daug jiems tenka iškęst: visi PMS`ai, blogos dienos darbe, o kur dar 9 mėnesiai, kai laukiesi... Aną dieną mano besilaukianti draugė pasakojo, kad aprėkė savo vyrą vien tik dėl to, kad jis jai paprašius įbėrė šaukštą miltų, kaip, beje, ir buvo recepte parašyta, o ne „biškutį“, kaip ji paprašė. Tai iš kurgi dabar žinoti, kad receptas jau seniai pasikeitė.
Lygiai taip pat jie nežino ir kai mes blogai jaučiamės, ar kai kamuoja negeros mintys - gi niekas ant kaktos neparašyta. O kaip ir sakiau, vyrai labai nesudėtingi tuo atžvilgiu, su jais tiesiog reikia atvirai kalbėti. Čia tik mes susigalvojame ir įsitikiname, kad jie turi nujausti ir jau iš tolo matyti, kas vyksta mūsų galvose...
Grįžtant prie tų gyvačių... Visokių gamtoje gyvūnų yra, turbūt visokių ir reikia... Tik gal tegu jau gyvatės ir gyvena su žalčiais, kam gi joms prie nekaltų triušiukų lįst.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
